Bahajų tikėjimas

„Bahajai“ nukreipia čia. Apie afrikos etninę grupę žiūrėkite hajai.

Bahajų tikėjimo simbolis – devyniakampė žvaigždė

Bábo šventykla ant Karmelio kalno Haifoje, Izraelyje. Ji, kaip ir kitos bahajų šventyklos bei administraciniai pastatai, 2008 m. įtraukta į UNESCO [2]saugomų vietovių sąrašą.

Bahajų tikėjimas – pasaulinė nepriklausoma apreiškimu besiremianti religija (t. y. religija, turinti savo Šventąjį Raštą), įkurta Baha’u'llah (tarti Bahà-Ulà) Persijoje, XIX a. viduryje. Tikėjimo išpažinėjų yra 222 valstybėse; atstovaujama daugiau kaip 2100 įvairių etninių, rasinių grupių ir genčių;^{[reikalingas šaltinis]} jos šventieji raštai išversti į daugiau kaip 800 kalbų;^{[reikalingas šaltinis]} ir turi apie septynis milijonus pasekėjų visame pasaulyje (2009 m.). Izraelyje veikia Bahajų pasaulinis centras.

Bahajai – Bahá'u’lláh pasekėjai. Terminas kilęs nuo arabiško žodžio Bahá’ (بهاء), kurio reikšmė „šlovė“ arba „didybė“. Pagal bahajų mokymus, religijos istorija matoma kaip nesibaigiantis žmonijos švietėjiškas procesas per Dievo pasiuntinius, kurie dar vadinami Dievo Pranašais. Tikima, kad Bahá'u’lláh yra vėliausias, bet ne paskutinis iš šių individų. Jis teigia esąs ankstesnių religijų krikščionybės, islamo, hinduizmo, budizmo ir kitų išpranašautas pažadėtasis ir kad jo misija yra tvirto pasaulinės vienybės pagrindo padėjimas ir naujos taikos ir teisingumo eros pradėjimas, kuri, bahajai tiki, neišvengiamai artėja.

Dažniausiai nurodomi trys pagrindiniai bahajų mokymo principai: Dievo vienybė, religijos vienybė ir žmonijos vienybė. Daugelis kitų bahajų socialinių ir dvasinių mokymų remiasi būtent šiais trimis pagrindiniais principais, tačiau minint tik juos, būtų per didelis bahajų mokymų supaprastinimas.

Tikėjimo mokymai

Dievo apsireiškimai

Baha’u'llah teigia, kad egzistuoja Aukščiausioji tikrovė, kurią Vakarų tikėjimai vadina Dievu. Kadangi Dievas yra beribis, o mūsų protas gali suvokti tik tai, kas ribota, žmonija negali nieko žinoti apie Aukščiausiąją tikrovę. Nei Vakarų religijų Dievo įsivaizdavimas, nei įvairiausi Rytų religijų Aukščiausiosios tikrovės apibūdinimai (pavyzdžiui, Brahmanas, dharmakaja, nirvana ar dao) nėra tikslūs ar teisingi. Vienintelis tikras būdas žmonijai gauti žinių apie Aukščiausiąją tikrovę yra per tarpininkus, kurie kartkartėmis iškyla ir įkuria didžiąsias pasaulio religijas. Tie tarpininkai, – tarp jų bahajai pripažįsta Abraomą, Krišną, Mozę, Zaratustrą, Budą, Kristų ir Mahometą, – atskleidžia žmonėms Aukščiausiosios tikrovės bruožus savo raštuose arba savo asmeniu. Bahajų raštuose jie vadinami „Dievo apsireiškimais“. Baha’u'llah skelbiasi esąs paskutinis toje Apsireiškimų grandinėje. Bab'as taip pat laikomas Dievo apsireiškimu. Tie Dievo apsireiškimai atneša į pasaulį žmonijos dvasiniam ir socialiniam tobulėjimui reikalingą mokymą. Kiekvienas jų pasireiškia pasaulyje įvairiu metu ir įvairiose žemės vietose, kiekvieno jų žinia yra pritaikyta tam laikotarpiui ir tai vietovei, ir yra pateikiama remiantis tuo, kas buvo iki tol. Bahá'u’lláh skelbiasi atnešęs nuo Aukščiausiosios tikrovės vėliausią iš šios serijos žinių ir jo naujiena esanti vienintelė tinkamiausia šiam laikui, o tai yra: atėjo metas žmonijai vienytis į visą pasaulį apimančią bendrystę. Baha’u'llah teigia esąs tokio pat rango ir iš tikrųjų tos pačios dvasinės prigimties, kaip ir ankstesnieji pasaulio religijų pradininkai. Bahajai tiki, kad jo žinia, kadangi atėjusi vėliausiai, yra išsamiausia ir labiausiai atspindinti Dievo valią, todėl svarbiausia šio amžiaus žmonėms. Baha’u'llah skelbia, kad visų pasaulio religijų šventieji raštai pranašauja ateisiant pasaulio išganytoją, tad jis ir esąs visų šių pranašysčių išsipildymas.

Pagrindiniai socialiniai principai

Šie toliau išvardinti 12 principų dažnai nurodomi kaip trumpa bahajų mokymų santrauka. Jie buvo minimi `Abdu’l-Bahá kalbose, pasakytose jo kelionės po Europą ir Šiaurės Ameriką metu 1912 m., kur jis aiškino Bahá'u’lláh mokymus, ir yra atrandami jų konspektuose.

Bahajų maldos namus Delyje, Indijoje, per metus aplanko apie 4 milijonus žmonių

• Dievo vienybė
• Religijos vienybė
• Žmonijos vienybė
• Vyrų ir moterų lygių teisių užtikrinimas
• Visų rūšių prietarų atsisakymas
• Pasaulinės taikos siekimas
• Visuotinis privalomas švietimas
• Harmonija tarp religijos ir mokslo
• Nepriklausomas tiesos ieškojimas
• Pagalbinės pasaulinės kalbos įvedimas
• Turto ir skurdo kraštutinumų panaikinimas
• Šalies įstatymų gerbimas ir jų laikymasis

Savarankiškas tiesos ieškojimas

Norėdamas padėti kiekvienam žmogui tobulėti dvasiškai, Bahá'u’lláh paliko keletą įstatymų, tokių kaip reikalavimas kasdien melstis, skaityti šventuosius raštus ar medituoti ir kartą per metus pasninkauti. Iš jų, kaip ir iš grupinių pasitarimų, galima gauti dvasinio vadovavimo, kurio kitos religijos teikia per religinius lyderius. Bahá'u’lláh uždraudė bahajams turėti bet kokį religinį vadovavimą ar kunigystę. Visi bahajai įsipareigoja ieškoti tiesos patys melsdamiesi, skaitydami šventuosius raštus, medituodami ir apmąstydami savo patyrimus.

Gyvenimas po mirties

Bahá'u’lláh teigia, kad žmogus po mirties lieka gyvas kaip dvasinė būtybė (siela) ir toliau tobulėja dvasiniuose pasauliuose siekdamas galutinio tikslo – susijungti su Dievu. Šiame fiziniame pasaulyje žmonės rengiasi kitam pasauliui. Bahajų raštuose pateikiamas palyginimas su embrionu motinos įsčiose, kur būdamas jis net nežino, kad išorinis pasaulis egzistuoja. Kaip embrionas išsiaugina rankas ir kojas, akis, kurių reikalingumas paaiškėja tiktai jam gimus, taip ir žmogaus dvasinių savybių ugdymo svarba paaiškės tiktai po jo mirties. Daugelio religijų šventuosiuose raštuose kalbama apie dangų ir pragarą po mirties. Bahajai tiki, kad tai metaforos, reiškiančios buvimą arti ar toli nuo Dievo. Ta prasme žmogus jau šiame gyvenime gali būti danguje ar pragare.

Gėris ir blogis

Visos svarbiausios religijos klausia, kodėl šiame pasaulyje egzistuoja blogis ir kančios, ypač, kad Vakarų religijos teigia Dievą esant gerą ir gailestingą. Vienas bahajų atsakymas būtų: jeigu žmogus negalėtų daryti blogio ir sukelti kančių, nebūtų galima sakyti, kad jis turi laisvą valią, kuri yra viena Dievo savybių, – o žmogus turi galimybę įgyti visas Dievo savybes. Kai kada kančios yra tiesioginis paties žmogaus veiklos rezultatas: kas nors padaryta neteisingai ar neprotingai. Bahajų mokymas teigia, kad visatą valdo fiziniai, moraliniai ir dvasiniai įstatymai. Jeigu žmogus pažeidžia tuos įstatymus ar jiems pasipriešina, jis turi žinoti, kad reikės kęsti tokio elgesio pasekmes. Kitas atsakymas: kentėjimas padeda žmogui tobulėti dvasiškai. Iš tikrųjų kentėdamas žmogus dažnai suvokia šio pasaulio tuštybę ir atsigręžia į dvasinį gyvenimą. Bahajų šventieji raštai teigia, kad pasaulyje nėra blogio (velnio). Tokia sąvoka iš tiesų atspindi žmogaus gyvuliškąją pusę, kuriai leidus nustelbti dvasinį pradą, žmogus virsta būtybe, žemesne už gyvulį. Bahá'u’lláh rašo, kad žmonija bręsta, ir daugelis sąvokų, kurios buvo praeities religijose – velnias, dangus ir pragaras (kaip pažodinė fizinė būtis), ir tokios praktikos, kaip išpažintis ir nuodėmių atleidimas, suteikiamas kunigo, – dabar nebereikalingos. Tokių sąvokų galima atsisakyti arba jas apibrėžti subtiliau. Žmonijai bręstant taip pat reikėtų palikti praeityje tokius dalykus kaip visuomenės susiskaldymas ir karingumas.

Visuotinė pasaulinė tvarka

Bahá'u’lláh teigė, kad pasaulio problemų neįmanoma išspręsti, kol pasaulis nesusivienys. Jis kvietė visų tautų karalius ir valdovus surengti tarptautinę konferenciją ir užbaigti esamas nesantaikas dėl sienų bei išspręsti didžiuosius ginčus susitarimu arba trečiųjų teismu (arbitražu), tada pasirašyti sutartį, įpareigojančią laikytis tų pripažintų sienų ir vieningai stoti prieš bet kokį į jas pasikėsinusį agresorių. Taip tarpusavio susitarimu garantavus saugumą, teigiama bahajų raštuose, tautos, ypač neturtingesnės, galės sumažinti karines išlaidas ir nukreipti lėšas į tokias sritis, kaip sveikatos apsauga ir švietimas, o tai atneš naudos tų tautų žmonėms. Bahajų šventieji raštai teigia, kad akivaizdžiai būtina kurti pasaulines institucijas, taip pat tarptautinius įstatymus, vykdomąją valdžią ir teismus. Kiti bahajų socialiniai mokymai panašiai remiasi dvasiniu teisingumo principu arba propaguoja pasaulio vienybės viziją ir visuotinę pasaulio tvarką. Tarp kitų nuostatų, siūloma pasaulio vyriausybėms priimti universalią kalbą, kurios būtų mokoma visose mokyklose šalia gimtosios kalbos; priimti bendrą svorių ir matų sistemą; bendrą žmogaus teisių kodeksą; įvesti būtiną visuotiną privalomą vaikų mokymą. Taip pat pabrėžiama žemės ūkio pirmenybė. Iš draudžiamų dalykų, kurių yra ir kitose religijose, Bahá'u’lláh ypač pabrėžia: draudžiama kariauti šventuosius karus; draudžiamas asketizmas ir vienuolystė; draudžiama išpažinti nuodėmes; vartoti alkoholį; deginti knygas; pamokslauti.

Bahajų terasos ant Karmelio kalno Haifoje, Izraelyje

Istorinė apžvalga

Saidas Ali Muhamedas gimė 1819 m. Širaze, Persijoje (dabar Iranas). Jis pasiskelbė Dievo pasiuntiniu ir pasivadino Bab’u , t. y. „Vartais“, nes dalis jo misijos buvo paruošti kelią ateinančiam didesniam Pasiuntiniui. Naujasis religinis judėjimas sukėlė didelę sumaištį, kurios kulminacija buvo žiaurus Bab’o sekėjų, kaip Islamo eretikų, persekiojimas ir paties Bab’o nužudymas 1850 metais. Bab’o sekėju tapo Mirza Huseinas Ali Nuri (1817–1892 m.) iš Teherano. Jis pasivadino Baha'u'llah, t. y. „Dievo šlove“, tęsė Bab’o darbus ir padėjo pamatus Bahajų tikėjimui.

Įkurtas tremtyje

1853 m. Irano vyriausybės ištremtas Bahá'u’lláh išvyko į Bagdadą (tada Osmanų imperijoje). Čia 1863 m. pasigarsino skelbiąs naują Dievo žinią, kuri yra skirta žmonijai naujame visuomenės raidos tarpsnyje, pasaulio vienijimosi tarpsnyje. Baha’u'llah buvo Osmanų valdžios iškviestas į Konstantinopolį ir ištremtas į Sirijos provincijos vietovę Adrianopolį, kur kalėjo nuo 1863 iki 1868 m., paskui buvo kalinamas Akoje (tada priklausė Osmanų imperijos Sirijos provincijai, dabar Izraelio valstybei), kur Osmanų dinastijos valdovai išsiųsdavo religinius ir politinius kalinius. Ten Bahá'u’lláh liko iki savo mirties 1892 m. Jo kapas prie Akos yra viso pasaulio bahajų šventa vieta. Bahajų tikėjimo dvasinis ir administracinis centras taip pat yra įsikūręs Haifoje ir Akoje.

Palikimas

Bahajų tikėjimo vadovu ir savo įpėdiniu, taip pat ir įgaliotu savo raštų aiškintoju, Bahá'u’lláh paskyrė savo sūnų `Abdu'l-Bahá (`Abbas Effendi, 1844–1921 m.). 1911–1913 m. `Abdu’l-Bahá keliavo po Europą ir Šiaures Ameriką, vienydamas tenai susikūrusias bahajų bendruomenes. Jis buvo kviečiamas kalbėti bažnyčiose, sinagogose ir mečetėse, susitikti su įžymiais žmonėmis, kreiptis į daugelį organizacijų. Po jo mirties 1921 m. Bahajų tikėjimo vadovu ir įgaliotu bahajų šventųjų raštų aiškintoju tapo `Abdu’l-Bahá vaikaitis Shoghi Effendi (Shoghi Effendi Rabbani, 1897–1957 m.). Pirmaisiais savo misijos metais Shoghi Effendi suformavo bahajų administracinę sistemą, paskui tą modelį panaudojo Bahajų tikėjimui skleisti į tuos pasaulio kraštus, kur bahajų dar nebuvo. Bahajų tikėjimą skelbia ne apmokami misionieriai, o paprasti bahajai, kurie savanoriškai persikelia kitur gyventi ir dirbti, kokį tiktai gali rasti darbą. Shoghi Effendi taip pat išplėtojo Bahajų pasaulinį centrą, ir jo numatytu būdu Centras veikia iki šiolei. Shoghi Effendi mirus buvo tarpuvaldis iki 1963 metų tada pagal Baha’u'llah paliktus nurodymus įsteigti Visuotiniai Teisingumo Rūmai. Šis aukščiausias Bahajų tikėjimo administracinis organas toliau skleidė Bahajų tikėjimą į visus pasaulio kraštus ir kūrė ten bahajų bendruomenes.

Bahajų administracija

Baha’u'llah parašyta įstatymų knyga Kitab-i-Aqdas („Švenčiausioji knyga“) ir `Abdu'l-Bahá Valia ir Testamentas yra kertiniai bahajų administracinės tvarkos dokumentai. Bahajų bendruomenės reikalus tvarko Dvasinės Asamblėjos, kurias sudaro devyni suaugę nariai ir kurios vietiniu ir nacionaliniu lygiu renkamos kasmet. Aukščiausias tikėjimui vadovaujantis organas yra Visuotiniai Teisingumo Rūmai, kuriuos taip pat sudaro devyni žmonės, renkami visų pasaulio Nacionalinių dvasinių asamblėjų narių kas penkeri metai. Rinkimai vyksta maldingoje aplinkoje be jokių kampanijų ar agitavimo. Išrinktieji neįgyja kokio ypatingo rango ar valdžios įgaliojimų. Įgaliojimus turi institucija, kurios veikla decentralizuota, kiek tik galima, bendruomenių klausimai sprendžiami vietose. Sprendimai priimami tariantis, o dalyvaujantiems reikalingos tam tikros savybės: motyvų skaidrumas, dvasinė energija, atsiribojimas nuo pasaulio, pasišventimas Dievui, nuolankumas ir kantrumas. Pasitarimų tikslas sukaupti idėjas ir sužadinti kūrybiškumą, kad būtų prieita prie geriausio sprendimo ar geriausio tarpusavio supratimo, paremto visos grupės išmintimi. Taip tariamasi ir per Devyniolikos dienų šventę, kai svarstomi bendruomenės reikalai. Tariamasi ir ieškant dvasinio vadovavimo iš šventųjų raštų bei priimant asmeninius sprendimus.

Paplitimas pasaulyje

Per visą XX a. įvairiu metu kai kuriuose musulmoniškuose ir komunistiniuose kraštuose bahajų bendruomenės buvo persekiojamos. Žiauriausi persekiojimai kilo Irane 1979 m. po Islamo revoliucijos. Daug bahajų buvo išžudyta, kiti nuteisti ir, manoma, taip pat nužudyti. Nors dėl tarptautinio spaudimo genocido išvengta, Irano vyriausybė stengėsi sistemingai demoralizuoti tenykščius bahajus ir atversti juos į islamą. Nepaisant persekiojimų, Bahajų tikėjimo sekėjų radosi visuose kraštuose iš visokių religinių, etninių ir socialinių sluoksnių. Nuo 1937 m. pradėtų įgyvendinti ir iki šiol įgyvendinamų planų rezultatas: Bahajų tikėjimas išplito į visas pasaulio šalis (išskyrus Vatikaną), bahajų administracinės institucijos susikūrė visur, kur tiktai jos nėra įstatymo draudžiamos.

Šventieji raštai

Per savo gyvenimą Bahá'u’lláh parašė nemažai raštų apie svarbiausias Bahajų tikėjimo tiesas, taip pat daug atsakymų į savo sekėjų ir kitų žmonių klausimus, kurie vadinami laiškais. Jų yra apytikriai šimtas tomų ir jie sudaro dalį bahajų šventųjų raštų. Svarbiausias Bahá'u’lláh veikalas yra Kitab-i-Aqdas („Švenčiausioji knyga“), kurioje surašyti įstatymai ir socialinės garantijos, ir Kitab-i-Iqan („Tikrumo knyga“), kurioje svarstomi teologiniai klausimai ir aiškinama, kaip Biblijos ir Korano pranašystės išsipildė dvasinėje sferoje ir metaforiškai, o ne pažodiškai. Kiti didžiai vertinami veikalai: Hidden Words („Slėpiningi žodžiai“) – jo dvasinių ir etinių mokymų kondensacija, ir Seven Valleys („Septyni slėniai“) – mistiškiausias Bahá'u’lláh veikalas. `Abdu’l-Bahá rašė daugeliu temų, ypač apie Bahajų tikėjimo socialinį mokymą, Biblijos ir kitų šventųjų raštų aiškinimus ir filosofijos klausimais. Nors kai kurias savo pirmtako Bábo socialines nuostatas Bahá'u’lláh atšaukė, tačiau ir Bábo, ir `Abdu’l-Bahá veikalai yra laikomi šventaisiais raštais. Šventasis raštas yra nepalyginamai daugiau negu religijos pradininko žodžių rinkinys. Jis laikomas kūrybiniu transformuojančiu impulsu.

Autoritetingi tekstai

Tai, ką rašė trečiasis Bahajų tikėjimo autoritetas Shoghi Effendi apie Bahá'u’lláh ir `Abdu’l-Bahá veikalus ir kaip juos aiškino, yra laikoma autoritetingais raštais, bet ne šventaisiais. Didžiuma Shoghi Effendi raštų – atsakymai į klausimus apie bahajų administracinės sistemos raidą. Jis taip pat parašė Bahajų tikėjimo aiškinamąją istoriją ir išvertė daug Bahá'u’lláh raštų į anglų kalbą. Tiktai šių svarbiausių žmonių raštai laikomi kanonu, o ne jų pasakytų žodžių atpasakojimas. Visuotiniams Teisingumo Rūmams patikėta vadovauti Bahajų tikėjimui ir leisti įstatymus tų sričių, kurios dar neaptartos švenčiausiuose raštuose. Jų nurodymai yra privalomi, tačiau bet kuris sprendimas gali būti vėliau išrinktų Teisingumo Rūmų pakeistas ar atšauktas, jeigu pasikeičia aplinkybės. Iki šiol Teisingumo Rūmai pageidauja, kad bahajai verčiau patys darytų sprendimus, remdamiesi dvasiniais ir moraliniais principais, negu būtų smulkmeniškai valdomi įstatymais.

Gyvenimo būdas

Bahajų tikėjime nėra jokių ritualų, nedaug apeigų ar viešo garbinimo ir yra griežtos nuostatos neleisti tokiems dalykams atsirasti. Bahajų susirinkimuose ir sukakčių paminėjimuose paprastai kalbamos tam tikros maldos ir skaitomi šventieji raštai. Bahajų tikėjimas neturi kunigų ar kitų asmens vadovavimo formų. Visi bahajai yra tarpusavyje lygūs ir skatinami, kiek tik leidžia aplinkybės, aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. Bahajai stengiasi kurti nepatriarchalines bendruomenes, kuriose nebūtų individų hierarchijos, galėtų dalyvauti visų rasių, mažumų grupių, klasių ir lyčių žmonės.

Maldos

Bahá'u’lláh ir `Abdu’l-Bahá yra parašę daug maldų, kurias bahajai kalba asmeniškai ir savo susirinkimuose. Apeiginį statusą turi tik trys maldos, ir bahajai gali pasirinkti vieną iš jų, kurią privalo kalbėti kasdien. Taip pat yra privaloma laidotuvių malda. Kitos Bahá'u’lláh ir `Abdu’l-Bahá maldos nėra privalomos, bet tinka per vestuves, laidotuves, ištikus ligai ar sunkmečiui.

Bahajų maldos namai Frankfurte, Vokietijoje

Reguliarūs susirinkimai

Visa bahajų bendruomenė susitinka kas devyniolika dienų Devyniolikos dienų šventėje, kuri esti trijų dalių: maldų sakymas, pasitarimas ir socialinių reikalų tvarkymas. Kadangi nėra apeigų, gali būti įjungiami vietos kultūros elementai. Daugiausia bahajų bendruomenės renkasi aiškinti savo tikėjimo tiesų jomis susidomėjusiems, dar būna maldų susirinkimai, studijų rateliai ir vaikų klasės. Jeigu toje vietovėje nedaug bahajų, renkamasi kieno nors namuose. Kur galima, bahajų bendruomenės eina į Maldos namus, pastatą, kur meldžiamasi, ypač rytais. Šiuo metu pasaulyje yra septyni tokie Maldos namai: Niu Delyje, Sidnėjuje, Apijoje (Vakarų Samoa), Kampaloje, Panamoje, Frankfurte prie Maino ir Vilmetėje (netoli Čikagos).

Kalendorius ir šventos dienos

Bahajų kalendorius remiasi Bábo sudarytu kalendoriumi. Metus sudaro devyniolika mėnesių po devyniolika dienų su keturiomis ar penkiomis įterptinėmis keliamosiomis dienomis sudaryti pilnus saulės metus. Kiekvienas iš 19 mėnesių pavadintas kuria nors viena iš Dievo savybių, tokiomis kaip Bahá’ (Šlovė), ‘Ilm (Žinios), Jamál (Grožis). Bahajų Naujieji metai sutampa su tradiciniais persų Naujaisiais metais, vadinamais Naw-Ruz, ir švenčiami per pavasario lygiadienį, kovo 21 d., pasibaigus pasninkui. Bahajai pasninkauja kartą per metus. Devyniolika dienų nuo aušros iki saulės laidos susilaikoma nuo valgio ir gėrimo – tai dvasinio atsinaujinimo metas ir atsiribojimo nuo šio pasaulio dalykų simbolis. Kitos bahajų šventos dienos, kurių iš viso yra devynios, pažymi Bábo ir Bahá'u’lláh gyvenimo įvykius. Bahajai tomis dienomis, jeigu tik galima, nedirba. Plačiau apie Bahajų kalendorių.

Stilizuota devyniakampė žvaigždė su kaligrafišku „Aukščiausiojo vardo“ užrašu

Šeima ir visuomenė

Bahajų tikėjimas šeimą laiko individo dvasinio tobulėjimo ir visuomenės pastovumo bei pažangos pagrindu. Viena svarbiausių santuokos funkcijų yra auginti vaikus. Šeimos sąjunga yra svarbiausia užuovėja vaikams augti ir mokytis, kad taptų dorais visuomenės nariais. Skyryboms griežtai nepritariama. Tačiau, jeigu tarp partnerių atsiranda nesutaikomas priešiškumas ir antipatija, leidžiama skirtis palaukus vienerius metus, per kuriuos dedamos pastangos susitaikyti. Kiekvienas žmogus atsakingas už savo asmens keitimąsi, bet kaip visuomenės narys jis taip pat turi pareigą keisti visuomenę. Bahajų manymu, žmonijos socialinę raidą lėmė įvairių pasaulio religijų socialiniai mokymai. Kitas šio proceso etapas turįs prasidėti su Bahá'u’lláh mokymu apie žmonijos susivienijimą ir taikos pasaulyje užtikrinimą. Bahajų šventieji raštai pateikia principus, kuriais turi vadovautis socialinė politika ir įstatymai siekiant sukurti naują socialinę tikrovę. Vienas tokių principų: pakelti žmonių sąmoningumą iki visuotinio lygio, kad jie nesilaikytų siauros rasinės, religinės, etninės ar klasinės priklausomybės, bet jaustųsi kaip pasaulio piliečiai, tokie vieningi ir solidarūs, kad žmonių kančias bet kurioje pasaulio vietoje atjaustų kaip savo brolio ar sesers kančias. Ši organiška pasaulio žmonių vienybė Bahá'u’lláh raštuose palyginama su žmogaus kūnu, kurį sudaro daugybė ląstelių, kiekviena ląstelė duoda naudos visam kūnui ir maitinasi iš jo, bet kartu išlaiko savo individualumą.

Simboliai

Oficialus Bahajų tikėjimo simbolis yra penkiakampė žvaigždė, tačiau dažniau naudojama yra devyniakampė žvaigždė. Taip pat dažnai naudojamas ir kaligrafiškai arabų kalba užrašytas Aukščiausiasis vardas Yá Bahá'u’l-'Abhá (arabiškai: يا بهاء الأبهى‎ „O Paties Šlovingiausiojo Šlove!“).

Visuomeninė veikla

Valstybė ir individas

Bahajų šventieji raštai rekomenduoja demokratinį valdymą ir tarimąsi priimant sprendimus. Žmonija turi vengti situacijų (jų gali pasitaikyti demokratijose lygiai kaip ir autoritariniuose režimuose), kai vienas asmuo ar asmenų grupė sprendžia visus svarbius dalykus. Pripažintieji autoritetai ir išrinktieji žmonių atstovai turi laikytis aukščiausių moralės normų ir nesavanaudiškai atlikti pareigas. Pagal bahajų mokymą dabartinių valstybių ekonominė politika pasmerkta nesėkmei todėl, kad ji remiasi neteisingomis prielaidomis. Viena jų – kad laimė ir pasitenkinimas pasiekiami tiktai kaupiant turtą. Pagal bahajų ir kitų religijų mokymą tikroji laimė nesusijusi su turtu, o pasiekiama tarnaujant kitiems. Ekonominės problemos giliausia prasme yra dvasinės prigimties, jos yra dvasinės negalios simptomas ir gali būti išspręstos tiktai ištaisius jas sukeliančias dvasines negeroves, tokias kaip neteisingumas, korupcija ir savanaudiškumas.

Darbas

Asketiškas gyvenimo būdas Bahajų tikėjime yra draudžiamas. Bahajai stengiasi pagrįsti savo dvasingumą paprastame kasdieniniame gyvenime. Bahá'u’lláh ragino bahajus būti aktyviems ir neapatiškiems naudingai visuomeninei veiklai. Jis teigė, kad visi žmonės turi mokytis naudingų amatų, menų bei mokslų ir dirbti, nes darbas, atliekamas tarnavimo dvasia, irgi yra Dievo garbinimas ir prilyginamas maldai.

Jungtinės Tautos

Bahá'u’lláh rašė apie šiame žmonijos vystymosi etape reikalingą pasaulinio parlamento sukūrimą. Siekdama pasaulio vienybės bahajų bendruomenė aktyviai dalyvauja Jungtinių Tautų veikloje. Bahajų bendruomenei Jungtinėse Tautose atstovauja nevyriausybinė organizacija, vadinama Tarptautine bahajų bendruomene, kuri priimta JT nare nuo pat šios įsikūrimo 1947 m. Tuos keletą dešimtmečių ji buvo viena veikliausių nevyriausybinių organizacijų ir įgijo patariamojo balso teisę ne vienoje iš jos dukterinių organizacijų (kaip ECOSOC, UNICEF, UNIFEM, WHO, UNEP). Tarp tikslų, kurių siekia Tarptautinė bahajų bendruomenė Jungtinėse Tautose ir jos institucijose, svarbiausia yra žmogaus teisių apsauga, moterų pažanga ir dorovinis ugdymas. Tarptautinė bahajų bendruomenė turi savo atstovybes Jungtinėse Tautose Niujorke ir Ženevoje, taip pat regionines atstovybes Adis Abeboje, Bankoke, Nairobyje, Romoje, Santjage ir Vienoje. Pastaraisiais metais buvo atidaryti Aplinkos apsaugos ir Moterų pažangos padaliniai prie jos JT atstovybės. 2000 m. JT vykusiame Tūkstantmečio forume (Millennium Summit) vienintelis iš pasaulinių nevyriausybinių organizacijų kalbėti buvo pakviestas Bahajų tikėjimo atstovas.

Literatūra

• Religijų įvairovė Lietuvoje: portretai, kasdienybė ir šventės. VDU, Versus aureus, 2014 m. Skaitmeninė knyga.

Nuorodos

• Oficiali bahajų svetainė
• Oficiali Lietuvos bahajų bendruomenės svetainė
• BBC apie Bahajų tikėjimą
• Bahajų raštų elektroninė biblioteka, anglų ir keliomis kitomis kalbomis
• Žinių Radijas apie Bahajų tikėjimą 2007.04.14 Archyvuota kopija 2007-10-12 iš Wayback Machine projekto.

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.