Erezija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Erezija (sen. gr. hairesis 'atskala') – religijos srovė, prieštaraujanti oficialiajai bažnyčiai. Taip pat erezija kartais vadinama nuomonė filosofijos, politikos ar mokslo klausimais, radikaliai prieštaraujanti visuotinai priimtam požiūriui.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Ankstyvaisiais viduramžiais krikščionybėje reiškėsi įvairios kryptys, skirtingai buvo suprantomos atskiros tikėjimo idėjos. Atsirado žmonių, kurie priešindavosi tikinčiųjų bendruomenės vadovybei, kritikuodavo popiežių, vyskupus, kunigus ir kitaip aiškino tikėjimo požiūrius.

Erezijos pradininku laikomas turtingas audinių pirklys Pjeras Valdas, gyvenęs XII a. Lione. Jis ir jo bendraminčiai valdensai teigė gyveną pagal Kristaus pavyzdį. Bažnyčios valdovus jie kaltino Kristaus dvasios išsižadėjimu, todėl buvo paskelbti eretikais ir pradėti persekioti.

Eretikai aktyviai veikti pradėjo XII - XIII a. Jų judėjimų centrai buvo Prancūzijoje ir Italijoje. Daugelis eretikų - Albigiečių veikė Albi mieste, Rytų Prancūzijoje. Taip pat jų daug gyveno Tulūzos grafo Raimundo VI valdose. Nužudžius popiežiaus pasiuntinį, popiežius Inocentas III albigiečius atskyrė nuo Bažnyčios. Prieš juos buvo paskelbtas kryžiaus žygis, kuris truko 20 metų (1209 - 1229 m.). Eretikai buvo žudomi, miestai griaunami. Kryžiaus žygio dalyviai nusiaubė didžiąją dalį Pietų Prancūzijos. Tuo pasinaudojo Prancūzijos karalius, prijungdamas Tulūzos grafystę prie savo domeno.

Eretikai buvo tikintys, tačiau kritiškas jų požiūris, reikalavimas atsisakyti turto, raginimas keisti tikėjimo tradicijas gimdė katalikų vadovybės priekaištus. Jie buvo aktyviai persekiojami. Viena iš plačiai taikomų erezijos bausmių buvo pašalinimas iš tikinčiųjų bendruomenės. Kartais buvo atskiriamos didelės sritys, kuriose buvo daug eretikų. Prieš tokius regionus buvo skelbiami niokojantys žygiai.

XIII a. buvo įsteigtas specialus teismas eretikams - inkvizicija. Įtariamuosius erezija suimdavo ir tardant neretai kankindavo. Žiauriausia inkvizitorių bausmė buvo sudeginimas ant laužo. Inkvizicijos aukomis tapdavo ne tik eretikai, bet ir mokslininkai.

XV a. teologas ir Prahos universiteto rektorius Janas Husas smerkė Bažnyčios ydas: turto siekimą, bažnytinių pareigų pirkimą, indulgencijų pardavinėjimą. Jis su savo pasekėjais husitais reikalavo tikinčiųjų bendruomenės atsisakyti turto ir pamaldas vykdyti gimtąja tikinčiųjų kalba. 1415 m. Husas buvo suimtas ir apkaltintas erezija. Konstanco mieste jis Konstanco susirinkimo nutarimu buvo sudegintas ant laužo, o 1434 m. mūšyje prie Lipanų miestelio, rytuose nuo Prahos, imperatoriaus kariuomenė sunaikino pagrindines husitų pajėgas.

Krikščionybės erezijos[taisyti | redaguoti kodą]

Didžioji krikščionybės erezijų dalis atsirado ankstyvosios krikščionybės laikais, kai neegzistavo stiprūs ideologiniai centrai, galintys kontroliuoti skelbiamą mokymą. Palankią aplinką erezijų atsiradimui sudarė ir patikimos literatūros trūkumas bei judokrikščioniškų idėjų sintezė su antikinėmis religinėmis - filosofinėmis idėjomis.

Ankstyvosios krikščionybės erezijų pavyzdžiai:

  • Arijonai teigė, kad Jėzus esąs Dievo sukurtas ir todėl nelygus jam.
  • Doketizmas teigė, kad Jėzaus fizinis kūnas buvo tik iliuzija.
  • Markionizmas atmetė didelę dalį Šventojo Rašto, neigė žydų ir krikščionių Dievo tapatumą.
  • Monofizitai mokė, kad Jėzus turėjo vienintelę prigimtį (skirtingai nei tradicinė krikščionybės kryptis, pripažįstanti dvejopą - žmogišką ir dievišką Jėzaus prigimtį).
  • Nestoriečiai teigė, kad Jėzus buvo dviasmenis.
  • Katarai teigė asketizmo idėjas, nepripažino sakramentų, teigė kad žemę sukūrė Šėtonas, o dangų - Dievas.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

http://www.newadvent.org/ Tinklalapis apie ereziją (Angl.)