Bernardinų kapinės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Koordinatės: 54°40′47″ š. pl. 25°18′31″ r. ilg. / 54.67972°š. pl. 25.30861°r. ilg. / 54.67972; 25.30861

Bernardinų kapinių pagrindinė alėja ir koplyčia iki restauracijos, 2011 m.
Bernardinų kapinių pagrindinė alėja ir koplyčia rudenį
Bernardinų kapinių įsteigimo koplytėlė

Bernardinų kapinės – kapinės Vilniaus Užupyje, už Žvirgždyno gatvės, išsidėsčiusios ant stataus, skardingo Vilnios dešiniojo kranto. Kapinės tankiai apaugusios medžiais, tarp jų daug žinomus senojo Vilniaus gyventojus menančių antkapių, paminklų, skulptūrų, obeliskų ir kryžių. Antkapiniai paminklai daugiausiai pagaminti iš akmens. Bernardinų kapinės puikiai reprezentuoja Vilniaus istoriją ir kultūrą. Šiose kapinėse palaidota daug žymių ir Lietuvai nusipelniusių žmonių, iš jų apie 20 senojo Vilniaus universiteto profesorių. Pavasarį kapinėse žydi sibirinės scylės. Bernardinų kapinės svarbus istorinis – kultūrinis objektas. Kapinių plotas šiuo metu sudaro 3,6 hektarų.[1][2][3][4][5][6][7][8][9][10]

Jano Bulhako nuotrauka. Bernardinų kapinės, 1919 m.). Nuotraukoje užfiksuotas Bernardinų kapinių rytinis, arba dešinysis kolumbariumas. Jis, kaip ir vakarinis kolumbariumas taip pat turėjo tris aukštus, tačiau jame buvo mažiau nišų.[1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XIX a. pradžioje Vilniuje, kaip ir kituose Europos miestuose, kapinės buvo uždaromos ir atidaromos už miesto. Reikėjo uždaryti ir senąsias Bernardinų kapines, veikusias XV–XVIII a. tarp bernardinų bažnyčių: Bernardinų bažnyčios, Šv. Onos bažnyčios ir Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios.[1]

Bernardinų kapinės – antrosios pagal senumą Vilniaus kapinės. Jos buvo įsteigtos Bernardinų vienuolyno Šv. Martyno vokiečių Romos katalikų kongregacijos prašymu 1810 metais. Vilniaus miesto dūma vokiečių kongregacijai, vadovaujamai bernardinų vienuolių, naujoms kapinėms išskyrė 2,6 ha žemės sklypą prie Stepono Batoro trakto ir Žvyro kalno. Šis plotas yra dabartinėje šiaurės vakarų dalyje (nuo pagrindinių vartų iki kolumbariumų). 1810 m. spalio 2 d. (pagal senąjį kalendorių – rugsėjo 20 d.) pradėta laidoti, pirmasis palaidotas Nemenčinės gyventojas Antanas Skimbarovičius, iš anksto išsipirkęs vietą kapinėse.[11] Iš pradžių buvo laidojami tik vokiečių kongregacijos nariai – kitiems reikėjo raštiško Bernardinų bažnyčios klebono leidimo. Laikytos mišios ir naujos kapinės pašventintos 1810 m spalio 14 d.[1][4][2] Netrukus 1810–1812 m. pastatyti du rytinis ir vakarinis kolumbariumai, į kurių nišas talpindavo karstus ir juos užmūrydavo. 1812 m. kapinės aptvertos mūrine tvora, su dvišlaičiu raudonų čerpių stogeliu, pastatyti dekoruoti kukliais piliastrais pasibaigiančiais timpanais kaustytais trimis kryžiais klasicistiniai vartai. Prie vartų šliejasi varpinė su trimis varpais. XIX amžiuje varpai skambėjo, žmogų laidojant.[1][4][2] Pastatytas ir nedidelis sargo namelis bei medinė špitolė. 1814 m. kapinės tapo Bernardinų bažnyčios parapinėmis kapinėmis. 1825 m. iš labdaringų miestiečių lėšų tarp kolumbariumų pradėta statyti dešimties langų dviejų aukštų koplyčia, jos požemyje įrengta kripta su katakombomis. Koplyčios autorius – prancūzų kilmės architektas Džozefas Pusjė, gyvenęs ir kūręs Vilniuje. Koplyčia pašventinta 1827 metais. Jos požeminėse kriptose pradėta laidoti 1829 m. 1849 m. toje vietoje, kur buvo laikytos pirmosios šv. Mišios, pastatyta kapinių inauguracinė koplytėlė.[1][2][4][9]

1850 m. bernardinai pradėjo siekti praplėsti kapines. Dabartinį vaizdą Bernardinų kapinės įgijo 1861 metais. Miesto valdžia išskyrė vakarinei kapinių daliai papildomą sklypą. Jis buvo pašventintas 1861 m. spalio 21 d., to atminimui pastatytas medinis kryžius. Tuo metu paaiškėjo, jog trys vilniečiai turi namus ant Žvyro kalno. Jie surašė skundus miesto valdžiai. Buvo įsakyta naująjį žemės sklypą iš kapinių atimti, tačiau kapines ginti ėmėsi daug įtakingų parapijiečių bajorų, aukštų valdininkų ir buvo parašytas prašymas carui Aleksandrui II. Netrukus naujas kapinių plotas buvo įteisintas. Kapines puošė trys giminių koplytėlės, daugybė paminklų, su meistrų inicialais. Pagrindinis takas buvo išgrįstas akmenimis.[1][2][4]

1863 m. sukilimo metu caro žandarmerijos pareigūnai kratė ir Bernardinų kapines. Kapinėse buvo rasta paslėptos draudžiamos sukilėlių literatūros, ginklų. 1864 m. caro valdžia uždarė Bernardinų vienuolyną, tačiau kapinės veikė ir toliau. XIX amžiaus pabaigoje buvo pradėta pirmųjų paminklų restauracija, tačiau blogai degtų plytų kolumbariumai jau buvo apirę.[11] Nemažai rūpesčių kapinėms kėlė Vilnios potvyniai. Apie tai byloja Bernardinų vienuolyno 1858–1860 m. susirašinėjimas su Vilniaus generalgubernatoriumi.[12] XIX a. pabaigoje – XX a. I pusėje L. E. Uzemblos, Ruščicų, Lenskių ir kitų giminių ar pavienių asmenų pastangomis restauruoti atskiri paminklai, kolumbariumai.[12]

1939–1945 metais po Bernardinų kapines vaikščiodamas istorinių publikacijų autorius, garsus Vilniaus gyventojas Aleksandras Snežka ėmė surašinėti antkapinius paminklus, vėliau ėmė rengti Vilniaus kapinių aprašą ir išleido veikalą „Vilniaus kapinės“, kuris saugomas Osolinskių nacionalinėje bibliotekoje Vroclave. Istorinių rankraščių kolekcijose, tarp jų ir Vrublevskių bibliotekoje, saugomi ir kitų Bernardinų kapinių tyrinėtojų: Antano Lazarovičiaus, Alberto Liudviko Zoštauto, Vaclovo Veitkos, Vidos Girininkienės, Algirdo Paulausko, Edmundo Malachovičiaus darbai.[12]

Vienas gražiausių Bernardinų kapinių paminklų – „Ramybės angelas“, angelo skulptūra ant Mareničių šeimos kapo. Šią skulptūrą 1906 m. sukūrė varšuvietis skulptorius R.B.Lubanovskis, sekdamas kito žymaus lenkų skulptoriaus Leopoldo Vasilkovskio kūriniu.[13]

Antroje XX a. pusėje kapinės buvo apleistos. Po 1945 m. nugriauti kolumbariumai, palaikai 1948 m. užkasti duobėse koplyčios kairėje pusėje. Į metalo laužą buvo vežamos kapų aptvėrimų metalinės tvorelės, buvo sunaikinta daug kryžių. Nuo 1967 metų kapinėse beveik nebelaidojama. Kapinės tapo neveikiančios, bet lankytojams atviros. Kai buvo nustota laidoti, kapinės natūraliai užsikonservavo. Atsirado daug neprižiūrimų, bevardžių kapų ar kapaviečių. Kapinių apsauga pradėjo keistis 1988 metais, kai buvo patvirtintas Vilniaus miesto senųjų kapinių tvarkymo planas 1988–1990 metams. Apie 1988 m. leista laidoti į šeimos kapus, kapinės gavo riboto laidojimo kapinių statusą.[1][6]

Bernardinų kapinių statiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Veimarnų koplytėlė

Kapinėse iki šių dienų išlikusi klasicistinių formų centrinė koplyčia, įsteigimo koplytėlė, sargo namelis, vartai su varpine, vakarinis kolumbariumas, rytinio kolumbariumo fragmentai, Veimarnų, Gruževskių, Frejendų koplytėlės. Iš trijų pusių kapines juosia tvora su čerpiniu stogu.[1]

Šaltiniuose rašoma, jog vartai ir sargo namelis pastatyti tuo pačiu metu, apie 1820 m. Vartai klasicistinės architektūros, juose dvigubos durys, ant trijų mūrinių stulpų iškelta varpinė skirta trims varpams. Išorinėje vartų pusėje pritvirtina lenta su užrašu lotynų kalba: „Non omnis mortur" (liet. „Ne visas mirsiu"). Vidinėje varpų pusėje 1933 m. įmūryta Zofijai Boufalovai (1837–1918 m.) skirta atminimo lenta. Tvora mūrinių plytų, juosia kapines iš trijų pusių. Sargo namelis išlikęs toks, koks buvo XIX amžiuje. [1][4][12] Vakarinis arba kairysis kolumbariumas turėjo tris aukštus su 37 nišomis kiekviename aukšte, viso 111 nišų. Dešiniajame kolumbariume buvo 72 nišos. Pirmiausiai buvo pastatytas vakarinis kolumbariumas, jis išliko iki šių dienų, jungiasi su kapinių tvora.[1] Kapinių inauguracinė koplytėlė su paminkline lenta ir medine Nukryžiuotojo skulptūra yra klasicizmo stiliaus paminklas, kurį sudaro stogeliu uždengtos arkomis sujungtos keturios kolonos.[1]

Pagrindinė kapinių koplyčia vienos navos, simetriško stačiakampio plano, klasicistinio stiliaus su dvišlaičiu stogu, turinčiu frontonus. Koplyčia dalija kapinių sienoje esantį kolumbariumą į dvi dalis. Koplyčia pastatyta iš labdaringų aukų, ji buvusi išbaltinta su 10 langų. Į ją vedė trys įėjimai su kaustytomis ir medžiu apkaltomis durimis. Pagrindinis įėjimas iš terasos su dvipusiais laiptais. Pagrindinį fasadą puošia piliastrai, koplyčios stoge yra bokštelis su kryžiumi. Po koplyčia yra rūsys su 50 laidojimo nišų. 1827 m. koplyčioje buvo nutapytas altorius iliuzinės sakralinių pastatų sienų tapybos principu. Jo centre buvo įkomponuota Nukryžiuotojo skulptūra. Šiuo metu Bernardinų kapinių koplyčioje yra išlikusios vertingos XIX a. trečiojo dešimtmečio iliuzinės tapybos fragmentų. Koplyčios laiptų atitvarinėje sienoje, abipus įėjimo į rūsį įmūrytos pilko ir rausvo šlifuoto granito 9 memorialinės lentelės su iškaltais raidžių įrašais lenkų kalba.[14]

Kapines puošia trys koplytėlės-mauzoliejai: Frejendų (lenk. Freyend), Veimarnų (lenk. Weymarn) ir Gruževskių (lenk. Gruźewski). Veimarnų koplyčia pastatyta 1907 metais. Joje palaidoti trijų Veimarnų šeimos narių palaikai. Koplyčia stačiakampio plano su laidojimo rūsiu stogas skliautinis, dengtas skardos lakštais. Koplyčios fasado nišose pritvirtintos trys smiltainio memorialinės lentos su įgilintų raidžių įrašais lenkų kalba. Koplyčioje yra metalinis lango rėmas ir durys. Koplyčios galinėje sienoje matyti ant sienos tapytos freskos fragmentai.[1] Frejendų koplytėlė pastatyta 1828 metais, ji klasicistinės architektūros, kvadrato plano, vieno aukšto su laidojimo rūsiu. Koplyčią dengia čerpių stogas. Priekinis ir galinis fasadai turi timpanus. Priekiniame fasade yra metalinės skardos durys. Prie įėjimo granitinis laiptas. Nišoje pritvirtinta metalinė memorialinė lenta su iškaltu įgilintų raidžių įrašu lenkų kalba. Kito šono nišoje pritvirtinta rudo marmuro lenta su iškaltu įgilintų raidžių įrašu lenkų kalba. Gruževskių koplyčia stačiakampio plano su pastoge ir laidojimo rūsiu. Koplytėlė iš gelsvai rausvų plytų, stogas iš skardos. Fasado sienoje įtvirtintos dvi balto marmuro memorialinės lentelės su iškaltais įgilintais įrašais lenkų kalba.[1]

Bernardinų kapinėse palaidotieji[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bernardinų kapinėse nuo 1810 m. rudens iki metų pabaigos buvo palaidota 32 vilniečiai, tarp jų būta Šv. Jonų ir Šv. Kazimiero bažnyčių parapijiečių. Per ketverius metus iki 1814 m. Bernardinų bažnyčios mirčių metrikinėse knygose suregistruoti 1042 vilniečiai. Per visą laikotarpį Bernardinų kapinėse gali būti palaidota ne mažiau kaip 30 tūkstančių žmonių.[1]

Bernardinų kapinėse palaidota daug žymių mokslininkų, kunigų, meno, kultūros veikėjų, 1831 m. ir 1863 m. sukilimų dalyvių, inžinierių, mokytojų, gydytojų, Vilniaus universiteto profesorių: Vilniaus universiteto rektorius, anatomijos ir biologijos profesorius Johanas Lobenveinas, austrų kilmės dailininkas-raižytojas, knygų iliustratorius, Vilniaus Universiteto grafikos profesorius Izidorius Veisas, profesorius, natūralistas ir pedagogas Stanislovas Bonifacas Jundzilas, jo sūnėnas, botanikas Juozapas Jundzilas, profesorius Jonas Znoska, medicinos mokslų daktarai, profesoriai Konstantinas Porcijanka, Rudolfas Guzė, retorikos ir poezijos profesorius Leonas Borovskis, profesoriai, matematikai Pranciškus Norvaiša ir Zacharijus Niemčevskis, unitų vyskupas Adrianas Holovnia, dailininkai-tapytojai: Kanutas Ruseckas, Ferdinandas Ruščicas, Vincas Slendzinskis, jo tėvas Aleksandras Slendzinskis, Kanuto Rusecko sūnus Boleslovas Ruseckas, Mykolas Riauba, jo tėvas, visuomenės veikėjas Napoleonas Riauba ir žmona, tapytoja Kazimiera Adamska Riaubienė, Lietuvos švietėjas ir lietuvių visuomenės veikėjas, filantropas Juozapas Volodzka, dailininkas-tapytojas Jurgis Jodkovskis, tapytojas-grafikas Karolis Ripinskis, dailininkas, meno istorikas Vytautas Kairiūkštis, jo sesuo sesuo menotyrininkė Halina Kairiūkštytė-Jacinienė, dalininkas, vyskupo Motiejaus Valančiaus ir Simono Daukanto portretų autorius Jonas Zenkevičius, fotografai: Juzefas Čechavičius, dailininkas ir fotografas Stanislavas Filibertas Fleris, aktorius, dainininkas, Vilniaus miesto teatro vadovas 1805–1816 metais, Sankt Peterburgo aktoriaus, dainininko, operų autoriaus Viktoro Kažinskio bei Vilniaus aktoriaus Dyonizijaus Kažinskio tėvas Maciejus Kažinskis, rašytojas, istorikas Liudvikas Sobolevskis, gydytojas, literatas, visuomeninis veikėjas Vladislovas Zagorskis, kultūros veikėjas, kraštotyrininkas Liucijonas Uzembla, Lietuvos istorijos ir kultūros tyrinėtojas, archeologas, etnografas, VU bibliotekininkas Mykolas Eustachijus Brenšteinas, grafas, kolekcionierius, kultūros veikėjas Marijonas Vandalinas Steponas Broel-Pliateris, Juzefo Pilsudskio sesuo Zofija Kadenacova, Felikso Dzeržinskio motina Helena Dzeržinskaja. Žymių žmonių kapai yra išsidėstę didesnėje kapinių teritorijoje. Antkapiniai paminklai pagaminti vilniečių akmentašių Juozapo Horbacevičiaus, Julijaus Lobanovskio, Juozapo Kozlovskio. Paminklai įvairių formų ir stiliaus, su išraiškingomis epitafijomis, papuošti ornamentais ir simboliais.[1][9][15]

Bernardinų kapinės dabartyje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal plotą Bernardinų kapinės už Rasų yra mažesnės tris kartus.[9] Bernardinų kapinių takų tinklas iki šių dienų liko tas pats, tebestovi nepakitęs kapinių sargo namelis, centrinė kapinių koplyčia, kapinių pašventinimo koplytėlė, kuri žymi ir pirmojo palaidojimo vietą, kapinių tvoroje įspausti koplyčios rytinis ir vakarinis kolumbariumai. Kapinių teritorijoje apstu antkapinių paminklų: išlikę pirmieji, pastatyti iš plytų, apsamanoję lauko akmenys, kuriais išsiskiria Vilniaus kapinės, yra obeliskų, skulptūrų, kryžių.[1][9]

Atkūrus Nepriklausomybę, 1988 m. Bernardinų kapinių tyrimo ir restauravimo darbus pradėjo Paminklų restauravimo institutas. Bernardinų kapinių tyrimus atliko architektė Audronė Kasperavičienė, kapinių ir jų koplyčios sutvarkymo projektą parengė architektės-restauratorės Giedrė Miknevičienė ir Vitalija Stepulienė. 1991 m. prasidėjo koplyčios stogo avarinės būklės likvidavimo darbai. Po kelių metų akmenimis buvo išgrįstas pagrindinis takas iki koplyčios. 1999 m. Vilniaus miesto savivaldybės lėšomis rekonstruotas vakarinis kolumbariumas. 2002–2008 m. Kultūros vertybių apsaugos departamento (nuo 2006 m. balandžio 1 d. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos) lėšomis restauruota 10 antkapinių paminklų. 2002 m. restauruota inauguracinė koplytėlė. Nuo 2005 metų Bernardinų kapinių kompleksas buvo įrašytas į valstybės saugomų Kultūros vertybių registrą.[1][4][12][9]

Tikrasis kapinių atgaivinimas prasidėjo 2005 m., kai buvo parengta kapinių gelbėjimo programa. Lenkijos prezidentas Aleksandras Kvasnevskis ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus Bernardinų kapinėse atidengė lentą su įrašu, kad jie įsipareigoja globoti kapinių restauraciją. 2006 m. buvo sudaryta Bernardinų kapinių tvarkybos ir pažinimo sklaidos programa, sudarytas restauruotinų antkapių sąrašas.[4]

2006–2010 m. buvo vykdoma Bernardinų kapinių tvarkybos, pažinimo sklaidos ir edukacijos programa. Bendromis Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos kultūros ministerijos, Lenkijos Respublikos kovų ir kančių atminties išsaugojimo tarybos, Vilniaus miesto savivaldybės bei Adomo Mickevičiaus Lietuvos ir Lenkijos santykių rėmimo fondo lėšomis restauruoti vertingiausi paminklai, sutvirtintas šlaitas, parengta ir išleista knyga apie Bernardinų kapines, vyko įvairūs renginiai, supažindinantys visuomenę su šiuo unikaliu kultūros paveldo objektu.[12]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 1,10 1,11 1,12 1,13 1,14 1,15 1,16 1,17 Vida Girininkienė. Bernardinų kapinės. 1810–2010. Vilnius: Versus Aureus. 2010. ISBN 978-9955-34-278-6.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 Adomas Honoris Kirkoras. Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes. Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila. Vilnius: Mintis, 2012. ISBN 978-5-417-01035-4.
  3. Vladas Drėma. Dingęs Vilnius. Vilnius: Versus Aureus, 2013. ISBN 978-9955-34-401-8.
  4. 4,0 4,1 4,2 4,3 4,4 4,5 4,6 4,7 Morta Baužienė. Pasižvalgymas anapus Vilniaus miesto gynybinės sienos. Vilnius: Savastis. 2015. ISBN 978-9986-420-98-9.
  5. A.Juškevičius, J.Maceika. Vilnius ir jo apylinkės. (1937 m.), perleista Vilnius: Mintis, 1991. ISBN 5-417-00366-2.
  6. 6,0 6,1 Bernardinų kapinės Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje. [1]
  7. Aleksander Śnieżko, Cmentarz Bernardyński na Zarzeczu, Dział Rękopisów Ossolineum, Wrocław.
  8. Audronė Kasperavičienė, Jerzy Surwiło, Przechadzki po Wilnie. Zarzecze. Cmentarz Bernardynski, Wilno, 1997.
  9. 9,0 9,1 9,2 9,3 9,4 9,5 Vida Girininkienė. Bernardinų kapinės: čia nėra mirties. Skelbta svetainėje „15 min", 2009 m. [2]
  10. Vida Girininkienė, Algirdas Paulauskas. Vilniaus Bernardinų kapinės. Vilnius, 1994.
  11. 11,0 11,1 Irma Randakevičienė. Užupio kapinių fotografė. Manieji Bernardinai. Skelbta „Bernardinai. lt", 2018. [3]
  12. 12,0 12,1 12,2 12,3 12,4 12,5 Parodos katalogas. Vilniaus Bernardinų kapinės rašytiniuose ir ikonografiniuose šaltiniuose, 2010 m. [4]
  13. Irma Randakevičienė. Gražiausio Vilniaus Bernardinų kapinių paminklo šeimos istorija. Skelbta „Voruta.lt", 2023. [5]
  14. Dalia Klajumienė. Iliuzinė tapyba Bernardinų kapinių koplyčios altoriuje. Vilniaus Bernardinų kapinės, 1810–2010 / sudarytoja Vida Girininkienė. Vilnius: Versus aureus, 2010. P. 191–197.
  15. Rūta Grigolytė. Bernardinų kapinės – vienas vertingiausių Vilniaus nekropolių. Skelbta svetainėje „Kauno diena", 2013 m. [6]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]