Bykovskių šeimos koplyčia-mauzoliejus

54°41′56″š. pl. 25°19′16″r. ilg. / 54.699008°š. pl. 25.321095°r. ilg. / 54.699008; 25.321095

Bykovskių šeimos koplyčia-mauzoliejus

Rusiškas pavadinimas	Церковь Святого Владимира
Savivaldybė	Vilniaus savivaldybė
Gyvenvietė	Antakalnis
Adresas	Karių Kapų g. 11A
Statybinė medžiaga	plytų mūras
Pastatyta	1905 m.

Bykovskių šeimos koplyčia-mauzoliejus (buvusi Vilniaus šv. Vladimiro cerkvė) – Vilniaus senųjų kapinių, vadinamų Antakalnio kapinėmis, komplekso Vladimiro Bykovskio šeimos narių koplyčia-mauzoliejus. Koplyčia pastatyta 1905 m.

2021 m. Bykovskių koplyčia, kaip valstybinės reikšmės architektūros paminklas, buvo įrašyta į Kultūros vertybių registrą.^[1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antakalnio karių kapinių formavimasis turėjo keletą etapų.^[2] XIX a. pabaigoje dabartinių kapinių vietoje buvo trejos kapinės. Trečiosios - Karių kapinės - buvo rytinėje teritorijos dalyje. Joms 3,27 ha sklypą 1892 m. skyrė Vilniaus miesto dūma. Naujosios kapinės buvo atiduotos kariuomenės Vilniaus įgulos poreikiams. Šiose kapinėse laidojo tik kariškius. XIX a. pabaigoje iškilo stačiatikių cerkvės būtinybė. Kad jos čia tuo laiku dar nebuvo, tai atspindėjo vietinės valdžios požiūrį į neturtingus atvykėlius. Iš Rusijos atvykę aukštesnių tarnybų pareigūnai ar kariškiai buvo laidojami Liepkalnio šv. Jefrosinijos stačiatikių ar kuriose kitose prestižinėse miesto kapinėse.^[3]

Kapinių koplyčia buvo pastatyta Rusijos imperijos karo inžinieriaus, atsargos generolo-majoro Vladimiro Bykovskio (1838-1908)^[4] iniciatyva. V. Bykovskis 1903 m. iš Vilniaus miesto dūmos gavo leidimą statyti koplyčią, kurią jis pats ir projektavo. Jis ketino įsirengti čia sau ir savo šeimai laidojimo vietą. Tuo metu jau buvo miręs V. Bykovskio vyresnysis sūnus, 37 metų Andrejus, karo inžinierius, pulkininkas, Nikolajevo inžinerijos akademijos dėstytojas. Jo palaikai 1903 m. liepos 16 d. buvo atvežti į Vilnių ir palaidoti Ligoninės kapinėse. 1904 m. kovo 13 d. mirė ir jo jaunesnysis sūnus, 35 metų nesulaukęs Rusijos imperatoriškosios akademijos piešimo dėstytojas, graveris Viktoras Bykovskis. Jis taip pat buvo palaidotas šiose kapinėse. Koplyčios statybos darbai buvo baigti 1905 m., o tų pačių metų liepos 28 d. (birželio 27 d.) koplyčia pašventinta.^[1]

Pastatytoje koplyčioje buvo palaidoti V. Bykovskio sūnūs, o 1908 m. po savo mirties palaidotas ir pats V. Bykovskis, ėjęs 70-uosius metus. Koplyčios išorėje, trijose nišose įtvirtintos antkapinės lentos su įrašais V. Bykovskiui ir jo sūnums atminti. Likusios 3 lentos yra tuščios, vadinasi, čia nieko nebebuvo palaidota.^[3]

Ligoninės kapinių rytinėje dalyje iškilusi nedidelė mūrinė šventovė tarnavo kaip stačiatikių cerkvė, kuri dabar vadinama Bykovskių šeimos koplyčia.^[1] Cerkvė buvo tituluota šv. Vladimiro vardu. Jos projektuotojas ir fundatorius V. Bykovskis numatė, kad ji būtų naudojama ir kaip šventykla, ir kaip šeimos kapas. Statybos darbams vadovavo D. Bikneris. V. Bykovskis šventyklos globėju paskyrė Vilniuje dislokuotą 3-iąjį Dono kazokų pulką. Nuo 1910 m. pastatas formaliai buvo karinė bažnyčia. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą ji buvo kruopščiai restauruota, o atnaujintoje bažnyčioje ta proga iškilmingas pamaldas atlaikė Vilniaus ir Lietuvos metropolitas Tichonas (1865-1925).

1922 m. (lenkų okupacijos metais) stačiatikių bažnyčia perduota ir pritaikyta lenkų kariuomenės poreikiams. Lenkų okupacijos laikais cerkvė buvo paversta katalikiška koplyčia. Tipinis, stačiatikiams būdingas kupolas ant varpinės buvo pakeistas dabartine smaile.

Po Antrojo pasaulinio karo kapinių koplyčia buvo nuniokota, apleista, stalininei valdžiai atsisakius ją įregistruoti kaip veikiančią šventyklą. 2004 m. ji buvo tvarkoma, apsaugota nuo sunykimo, tačiau liko neveikianti.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bykovskių koplyčia stačiakampio plano, halinė, su penkiakampe apside rytų fasade, varpinės bokštu pietų fasade. Prie varpinės rytų fasade priglaustas laiptinės priestatas, skirtas patekti į bokšto antrąjį tarpsnį. Po varpinės bokštu yra rūsys. Pastato centrinė dalis uždengta dvišlaičiu stogu, apsidę dengia puskupolis. Varpinės bokštelio stogas šešiašlaitis, piramidinis, vainikuojamas ornamentuoto metalinio kryžiaus. Išlikę duomenų, kad bokštelis anksčiau buvo dengtas svogūniniu šalmu, kuris į piramidę pakeistas tarpukariu.^[1]

Pastato išorėje, trijose nišose įtaisytos antkapinės lentos su įrašais V. Bykovskiui ir jo sūnums atminti. Toje pat sienoje, nišas juosiančio juodo poliruoto akmens rėmo pakraštyje iškaltos projekto autoriaus V. Bykovskio ir darbų vykdytojo D. Biknerio pavardės.^[1] Vakarų sienoje įrengtas akmens ir betono antkapis su įrašais: „Азъ есмь дверь: Мною аще кто внидетъ, спасется“ / „Военныи инженеръ Полковникъ / Андрей Впадимровичъ / Быковскiй / Преподаватель Николаевской / Инженерной Академiи / сконч. 3 iюля 1903 г. / на 37 г. жизни.“ / „Класный Художникъ, Граверъ / Императорiской Академiи / Художествъ, / Викторъ Владимiровичъ / Быковскiй cконч. 28 февр. 1904 г. / на 35 г. жизни.“ / „Военныи инженеръ / Генералъ-маiоръ / Владимiръ Андреевичъ / Быковскiй / сосдателъ сево храма. / Сконч. 20 Апръля 1908 г. / на 70 г. жизни.“ / „проэктъ В. Быковскаго / исп. Д. Бикнера“ Šiaurės fasado sienoje įrengtas akmens antkapis su įrašu: „Анастасiя Александрова / Пауль / Вдова Генералъ Мaioра / сконч. 14 нояб. 1902 г. / другу отъ друга.“

Pastatą puošia plytų mūro profiliuoti karnizai, tinkuoti kontraforsai su rustų imitacija. Pamatas su tašyto akmens mūro cokoliu. Sienos sumūrytos iš keraminių plytų. Kampai sutvirtinti tinkuotais plytų mūro kontraforsais. Pietiniame fasade įstatytos medinės, dvivėrės, dvisluoksnės durys, iš išorės dekoruotos profiliuotais apvadais. Iš prienavio į navą veda medinės, dvivėrės, įsprūdinės durys su viršlangiu (neišlikęs).

Koplyčia vienos navos, su presbiterija. Prienavis įrengtas varpinės pirmame tarpsnyje. Navoje įrengtas keraminių plytų mūro cilindrinis skliautas, prienavyje – keraminių plytų mūro kryžminis skliautas, presbiterijoje – keraminių plytų mūro pusiau cilindrinis skliautas. Navą nuo presbiterijos skiria arka. Presbiteriją riboja medinė baliustrada su mediniu profiliuotu porankiu. Navos ir presbiterijos sienų tinkas su polichromija. Grindys sudėtos iš spalvotų keraminių plytelių, dalis jų dekoruotos gėlių ir lapų motyvais, išlikusi plytelė su gamyklos gamintojos įrašu: „ЗАВОДЪ МАРИВИЛЬ ВЪ РАДОМЬ“.