Švedijos imperija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Švedijos imperija
šved. Stormaktstiden
1611 – 1721
Flag herbas
Vėliava Herbas
Location of {{{paprastas_pav}}}
Švedijos imperija 1658 m. (užjūrio valdos nepažymėtos)
Location of {{{paprastas_pav}}}
Visos Švedijos imperijai kada nors priklausiusios teritorijos, parodytos ant šiuolaikinių sienų
Sostinė Stokholmas
Kalbos Švedų, suomių, norvegų, samių, estų, vokiečių žemaičių, lotynų, lyvių, latvių, danų, rusų
Religija Švedijos Bažnyčia (Oficiali)[1][2]
Valdymo forma Absoliutinė monarchija
Monarchas
 1611–1632 (pirmas) Gustavas II Adolfas
 1720–1721 (paskutinis) Frederikas I
Era Naujieji laikai
 - Gustavas II Adolfas karūnuojamas Švedijos karaliumi 1611 m., 1611
 - Ništato taika 1721 m.
Gyventojai
 - XVII a. 2 500 000 

Švedijos imperija (šved. Stormaktstiden)[3] – Europos didžioji valstybė, XVII a. ir XVIII a. pradžioje kontroliavusi didžiąją dalį Baltijos regiono. Imperijos pradžia paprastai laikomas 1611 m. į sostą įžengusio Gustavo Adolfo valdymas, o pabaiga – teritorijų praradimas 1721 m. po Šiaurės karo.[3]

Rusijos pergalė Poltavos mūšyje nutraukė Švedijos ekspansiją į rytus, o 1718 m. mirus Karoliui XII liko tik gerokai susilpnėjusi ir gerokai mažesnė teritorija. Paskutinės užimtos žemyno teritorijos prarastos per Napoleono karus, o 1809 m. Suomija atiteko Rusijai, taip pat išnyko ir Švedijos, kaip didžiosios valstybės, vaidmuo.

Švedija yra vienintelė Skandinavijos šalis, kada nors pasiekusi karinės didžiosios valstybės statusą.[4][5]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Didžiosios valstybės iškilimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Valdant karaliui Gustavui Adolfui, Švedija tapo viena stipriausių Europos valstybių. Įgijusi iš Rusijos ir Abiejų Tautų Respublikos atimtų teritorijų, taip pat įsitraukusi į Trisdešimtmetį karą, Švedija tapo protestantizmo lydere.

Per Trisdešimtmetį karą Švedijai pavyko užkariauti maždaug pusę Šventosios Romos imperijos. Karo sėkmė kelis kartus keitėsi. Po pralaimėjimo Nerdlingeno mūšyje (1634 m.) Švedijos kontroliuojamų vokiečių žemių pasitikėjimas Švedija buvo pakirstas, kelios provincijos atsisakė tolesnės Švedijos karinės paramos ir Švedijai liko tik pora šiaurinių Šventosios Romos imperijos provincijų. Prancūzijai įsikišus į karą Švedijos pusėje, padėtis vėl pasikeitė. Karui tęsiantis, civilių ir karių aukų skaičius augo, o jam pasibaigus vokiečių žemėse smarkiai sumažėjo gyventojų skaičius. Nors tikslių gyventojų skaičiavimų nėra, istorikai mano, kad dėl karo Šventosios Romos imperijos gyventojų sumažėjo trečdaliu.[6]

Švedija įkūrė užjūrio kolonijas, daugiausia Naujajame pasaulyje. Naujoji Švedija buvo įkurta 1638 m. Delavero upės slėnyje, o vėliau Švedija pareiškė pretenzijas į kelias Karibų jūros salas. Vakarų Afrikos pakrantėje taip pat buvo pastatyta virtinė švedų fortų ir prekybos punktų, tačiau jie nebuvo skirti švedų kolonistams.

Vestfalijos taika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasibaigus Trisdešimtmečiui karui, 1648 m. Vestfalijos taikos sutartimi Švedijai buvo suteiktos teritorijos kaip karo reparacijos. Švedija pareikalavo Silezijos, Pomeranijos (kuri jai priklausė nuo 1630 m. Ščecino sutarties) ir 20 000 000 riksdalerių karo kompensacijos.[7]

Johano Oksenšernos ir Johano Adlerio Salvijaus pastangomis Švedija gavo:

Po Briomsebro ir Vestfalijos taikų Švedija buvo trečia pagal plotą valstybė Europoje, ją lenkė tik Rusija ir Ispanija. Didžiausią teritorinį mastą Švedija pasiekė šiuo laikotarpiu valdant Karoliui X Gustavui (1622–1660 m.) po 1658 m. Roskildės taikos.[8]

Vidaus konsolidacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tuo metu Švedija savo išaugusiu statusu naudojosi atsargiai. Toks atsargus valstybinis vadovavimas galėjo padėti išlaikyti viešpatavimą Baltijos pakrantėje, bet buvo gana rizikingas. Dviejų tiesioginių Gustavo Adolfo įpėdinių – Kristinos ir Karolio X Gustavo – ekstravagantiškumas sukėlė didelių sunkumų naujajai imperijai. Kristinos finansinis išlaidumas privedė valstybę prie bankroto ribos, o finansiniai sunkumai sukėlė visuomenės neramumus prieš jos abdikaciją. Švedijos gyventojai baiminosi, kad išorinė, dirbtinė šalies didybė gali būti įgyta pilietinių ir politinių laisvių praradimo sąskaita. Švedijos gyventojai tikėjosi, kad naujasis karalius išspręs problemą, susijusią su per didele bajorų valdžia.[7]

Karolis X Gustavas buvo tvirtas arbitras tarp liaudies ir bajorijos. Pirmiausia jis buvo karys, todėl savo ambicijas nukreipė į karinę šlovę, tačiau jis taip pat buvo nepaprastai įžvalgus politikas. Daug dėmesio skirdamas karinei jėgai, jis taip pat suprato, kad vidaus vienybė būtina galingai užsienio politikai.[7]

Aktualiausias vidaus klausimas buvo nusavintų karūnos žemių sumažinimas, kitaip vadinamas Didžiąja redukcija. 1655 m. Riksdago posėdyje karalius pasiūlė, kad bajorai, kurie yra karūnos turto savininkai, turėtų arba kasmet mokėti 200 000 riksdalerių sumą iš gaunamų žemių, arba atsisakyti ketvirtadalio paties turto, kurio vertė siekė apie 800 000 riksdalerių. Aukštuomenė norėjo išvengti mokesčių ir nustatė, kad 1632 m. lapkričio 6 d., Gustavo Adolfo mirties diena, turėtų būti riba, iki kurios galima rinkti retrospektyvinius mokesčius, ir kad daugiau neturėtų būti grąžinama perleista karūnos nuosavybė. Dėl to protestavo per daug apmokestinti žemesnieji dvarai, ir parlamento posėdį teko sustabdyti. Karalius įsikišo ne tam, kad numalšintų bendruomenių protestus, kaip reikalavo senatas, bet tam, kad priverstų bajoriją nusileisti. Jis pasiūlė iki kito Riksdago posėdžio sudaryti specialų komitetą, kuris ištirtų šį klausimą, o per tą laiką iš visų klasių būtų imamas proporcingas mokestis. Abi grupės sutiko su šiuo susitarimu.[7]

Švedijos ir jos imperijos raida 1560-1815 m.

Karolis X Gustavas dėjo visas pastangas, kad atsigautų po Kristinos finansinio išlaidumo. Tačiau jo paties karinės šlovės troškimas galėjo sukelti problemų jo šaliai. Per tris dienas jis įtikino Švedijos dvarininkus savo puolimo prieš Abiejų Tautų Respubliką sėkme. Tačiau 1654 m. liepos 10 d. išvykęs iš Stokholmo į Varšuvą, jis įgijo daugiau asmeninės šlovės nei naudos savo šaliai. ATR ir Švedijos karas išsiplėtė į bendrą Europos karą. Karolis kare triumfavo, tačiau mirė nuo visiško išsekimo. Iškart po jo mirties buvo paskirta regentūra, kuri valdė Švediją jo vienintelio sūnaus ir įpėdinio, ketverių metų Karolio XI, nepilnametystės laikotarpiu. Regentų taryba greitai ėmėsi veiksmų, kad užbaigtų karą su daugybe Švedijos priešų, ypač Rusijos caryste, ATR, Brandenburgo markgrafyste ir Danija-Norvegija.[9]

Olyvos taika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1660 m. gegužės 3 d. Olyvos taika užbaigė ilgą nesantaiką su ATR. Prancūzijai tarpininkaujant šia sutartimi taip pat baigėsi kivirčas tarp Švedijos, Šventosios Romos imperatoriaus ir Brandenburgo elektoriaus. Šia sutartimi buvo patvirtinta ir Švedijos Livonijos nuosavybė, ir Brandenburgo elektoriaus suverenitetas Prūsijoje, o ATR valdovas atsisakė visų pretenzijų į Švedijos karūną. Sutartis privertė Daniją ir Norvegiją atnaujinti tiesiogines derybas su Švedija. Galiausiai pagal 1660 m. gegužės 27 d. Kopenhagos sutartį Švedija pasiliko tris buvusias Danijos Skonės provincijas ir buvusią Norvegijos Bohusleno provinciją, kurių Danija-Norvegija atsisakė pagal Roskildės taiką prieš dvejus metus, tačiau Švedija turėjo atsisakyti Norvegijos Triondelago provincijos ir Danijos Bornholmo salos, kurios buvo atiduotos Roskildėje. Danija-Norvegija taip pat buvo priversta pripažinti Holšteino-Gotorpo hercogų nepriklausomybę. Rusijos-Švedijos karas (1656–1658 m.) baigėsi 1661 m. liepos 2 d. Kardžio sutartimi, kuria caras Švedijai atidavė Baltijos provincijas – Ingriją, Estiją ir Keksholmą.[10]

Po karo Švedija tapo ne tik karine galybe, bet ir viena didžiausių Europos valstybių, turėjusių daugiau nei dvigubai didesnę teritoriją nei dabartinė Švedija. Švedijos sausumos plotas buvo 1 100 000 km². Visos Baltijos jūros salos, išskyrus Danijos, priklausė Švedijai. Visų didžiųjų Vokietijos upių žiotys buvo Švedijos teritorijoje. Sostinė Stokholmas buvo pačiame imperijos, kurios antras pagal dydį miestas buvo Ryga kitoje jūros pusėje, centre. Šioje imperijoje gyveno maždaug ketvirtadalis dabartinės Švedijos gyventojų, t. y. tik 2 500 000 žmonių. Vis dėlto Švedijos ekspansija buvo įmanoma iš dalies dėl neramumų ir silpnumo gretimose šalyse, o kai jos tapo stabilesnės, pradėta ieškoti galimybių susigrąžinti tai, kas buvo prarasta.[10]

Danijos pralaimėjimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Švedija įgijo didelę politinę įtaką, kurią sumažino moralinio prestižo praradimas. 1655 m. į valdžią atėjus Karoliui X Gustavui, Švedijos kaimynai galėjo tapti sąjungininkais, tačiau teritoriniai nuostoliai ir religinės laisvės praradimas susilpnino jų ryšius su Švedija. Praėjus penkeriems metams po Karolio X Gustavo mirties, Švedija ne tik patyrė nuostolių dėl naujai užgrobtų teritorijų, bet ir tapo nekenčiama aplinkinių valstybių dėl nepakankamo protestantizmo gynimo. Karolio X Gustavo mėginimas įgyti Brandenburgo palankumą padalijant ATR ne tik pakeitė jo pradinę politiką, bet ir sukūrė naują pietinį varžovą, beveik tokį pat pavojingą kaip Danija-Norvegija vakaruose.[10]

1660 m., po penkerius metus trukusių karų, Švedija pasiekė taiką ir gavo galimybę organizuoti ir plėtoti naują didžiulę imperiją. Deja, penkiolika metų po Karolio X Gustavo valdymo sekęs regentas nesugebėjo manevruoti susidariusioje situacijoje. Administracija buvo viduje susiskaldžiusi ir jai trukdė valstybės veikėjų vienybės ir talento stoka. Dvi didžiausios varžovės buvo Magnuso Gabrielio De la Gardi vadovaujama karinė-aristokratinė partija ir Johano Julenšernos vadovaujama taikos ir ekonomikos partija. Vyravo aristokratų grupė, kuri su savimi atsinešė ir moralės nuosmukį, dėl kurio tapo blogai pagarsėjusi kaimynams. Administracija pasižymėjo tingumu ir nerūpestingumu, dėl kurio apskritai buvo apleistas verslas. Be to, dėl valdžios korupcijos Švediją ėmė samdyti užsienio jėgos. Ši „subsidijų politika“ prasidėjo nuo 1661 m. Fontenblo sutarties, kuria Švedija už didelę pinigų sumą parėmė Prancūzijos kandidatą į ATR sostą. Švedija buvo supriešinta tarp Prancūzijos Liudviko XIV ir jo priešininkų planų kontroliuoti Ispanijos Nyderlandus. Nugalėjo prieš Prancūziją nusistačiusi frakcija, 1668 m. balandį Švedija prisijungė prie Trišalės sąjungos, kuri Acheno sutartimi nutraukė Prancūzijos užgrobimus. Kitus ketverius metus Švedija liko ištikima Trišalei sąjungai, tačiau 1672 m. Liudvikui XIV pavyko izoliuoti Jungtines Nyderlandų provincijas ir susigrąžinti Švediją kaip sąjungininkę. 1672 m. balandžio 14 d. Stokholmo sutartimi Švedija susitarė su prancūzais saugoti savo interesų sferą, kurioje buvo Nyderlandai, nuo priešiškų vokiečių pretenzijų mainais už 400 000 riksdalerių per metus taikos metu ir 600 000 riksdalerių karo metu.[10]

Skonės karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1674 m. Liudvikas XIV paragino Švediją įsiveržti į Brandenburgo markgrafystę. 1675 m. gegužę švedų kariuomenė įžengė į Marką, bet birželio 18 d. buvo sumušta prie Fėrbelino ir pasitraukė į Švedijos Deminą. Fėbelino mūšis buvo tik susirėmimas, kuriame faktiškai žuvo mažiau nei 600 žmonių, tačiau dėl jo Švedija atrodė pažeidžiama ir leido kaimyninėms valstybės pulti Skonės kare.[10]

Tuo metu imperija pradėjo byrėti. 1675 m. Švedijos Pomeraniją ir Brėmeno-Verdeno kunigaikštystę užėmė Brandenburgas, austrai ir danai. 1677 m. gruodį Brandenburgo elektorius užėmė Ščeciną. Štralzundas krito 1678 m. spalio 15 d, o lapkričio 5 d. buvo prarastas Greifsvaldas, paskutinė Švedijos valda žemyne. Gynybinė sąjunga su ATR valdovu Jonu Sobieskiu neteko galios 1677 m. rugpjūčio 4 d. sunaikinus Švedijos jūrų galią – 1676 m. birželio 17 d. įvyko Elando mūšis, 1677 m. birželio mėn. įvyko Miono mūšis, o labiausiai pasižymėjo liepos 1-2 d. įvykęs Kego įlankos mūšis.[10] Sunkumai dėl ATR valdovo tęsėsi. Skonės provincijos (Skonė, Halandas ir Blekingė), kadaise buvusios Danijos rytuose, tapo intensyvių kovų tarp švedų ir danų centru. 1676 m. gruodžio mėn. prie Lundo įvyko didelio masto pagrindinių kariuomenių susidūrimas. Po to iki karo pabaigos Skonė buvo padalinta į danų ir švedų anklavus, susitelkusius aplink pagrindinius miestus. Likusios Skonės teritorijos daugiausia buvo niekieno žemė, kurioje vyko įnirtingas „mažasis karas“, kuriame dalyvavo švedų kariuomenė iš vienos pusės ir danų oficialioji bei pusiau oficialioji kariuomenė (laisvieji šauliai ir kt.) kartu su ginkluotais vietiniais gyventojais.

Dėl jaunojo Švedijos karaliaus karinių laimėjimų tėvynėje ir Liudviko XIV diplomatinės veiklos 1677 m. kovą Neimegene prasidėjo taikos kongreso posėdžiai. 1678 m. balandžio pradžioje Prancūzijos karalius padiktavo taikos sąlygas. Viena svarbiausių jo sąlygų buvo visiška Švedijos restitucija, nes jam reikėjo stipraus švedų sąjungininko. Tačiau Karolis XI nesutiko sutikti su teritorijų atidavimu savo priešams, todėl Prancūzijos karalius ėmė derėtis Švedijos vardu be jos sutikimo. 1679 m. vasario 7 d. Neimegeno ir 1679 m. birželio 29 d. Sen Žermeno sutartimis Švedija gavo beveik visišką Vokietijos teritorijos restituciją. Fontenblo taika, patvirtinta vėlesne 1679 m. rugsėjo 2 d. Lundo taika, 1679 m. spalio 4 d. Danija-Norvegija turėjo grąžinti Švedijai visas jos užgrobtas žemes. Nors Švedija niekada nebūtų galėjusi viena iškovoti šių nuolaidų, Karolis XI susiformavo asmeninį nemėgstamumą Prancūzijos karaliui ir išsiugdė stiprų antiprancūzišką nusistatymą.[11]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. W. Stump, Roger (2008). The Geography of Religion: Faith, Place, and Space. Rowman & Littlefield Publishers. p. 172. ISBN 9780742581494. 
  2. Bruce, Steve (1999). Choice and Religion: A Critique of Rational Choice Theory. Oxford University Press. p. 99. ISBN 9780198295846. „As the Swedish empire had been Lutheran, religion could form an enduring part of national consciousness.“ 
  3. 3,0 3,1 Frost 2000, pp. 133–134
  4. „Treaty of Roskilde“. Oxford Reference (anglų). 
  5. Simonson, Örjan (2011-02-07), "The Swedish Empire and Postal Communications: Speed and Time in the Swedish Post Office, c. 1680–1720", in Droste, Heiko, Connecting the Baltic area : the Swedish postal system in the seventeenth century, Huddinge, Sweden: Södertörns högskola, p. 49–97, ISBN 9789186069230 
  6. De Vries, Jan (2009). „The economic crisis of the seventeenth century after fifty years“. The Journal of Interdisciplinary History 40 (2): 160. 
  7. 7,0 7,1 7,2 7,3 7,4 Dumrath, 1911, p. 203
  8. Hayes 1916
  9. Dumrath, 1911, pp. 203–204
  10. 10,0 10,1 10,2 10,3 10,4 10,5 Dumrath, 1911, p. 204
  11. Dumrath, 1911, pp. 204–205

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]