Didžioji valstybė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Didžiosios valstybės pripažįstamos tokiose tarptautinėse institucijose, kaip Jungtinių Tautų Saugumo Taryba. Pavaizduoti Saugumo Tarybos rūmai.

Didžioji valstybė – šalis, gebanti daryti įtaką globaliu mastu. Paprastai didžiosios valstybės turi galingus karinius ir ekonominius pajėgumus, taip pat gerai išvystytą diplomatinį ir švelniosios galios veikimo mechanizmą. Pastarosios priemonės lemia, kad mažos valstybės neretai remiasi didžiųjų valstybių nuomone labiau nei savo pačių. Tarptautinių santykių teoretikai didžiąsias valstybes vertina remdamiesi trejomis kategorijomis: galios pajėgumų, erdvės ir statuso dimensijų. Kai kada didžiųjų valstybių statusas yra oficialiai įtvirtinamas tokiose konferencijose kaip Vienos kongresas[1][2] ar tarptautinėse institucijose, pavyzdžiui,Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje.[3][4]

Šiandien didžiosiomis valstybėmis laikomos daugiausiai kriterijų atitinkančios šalys – Jungtinės Amerikos Valstijos, Kinija, Rusija, Jungtinė Karalystė ir Prancūzija.

Būdingi bruožai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Konkrečių kriterijų, išskiriančių didžiąsias valstybes nuo paprastų šalių, nėra. Dažniausiai šios charakteristikos yra pagrįstos subjektyviais, praktiniais stebėtojo vertinimais.[5] Toks vertinimas blogas tuo, kad yra subjektyvus. Bandydami susisteminti didžiųjų valstybių charakterizavimą, mokslininkai išskiria kelias kriterijų grupes.

Neorealistas Kenneth Waltz didžiosios valstybės galių vertinimui siūlo 5 galimus kriterijus: šalies gyventojų skaičius ir teritorijos dydis; išteklių pasiskirstymas; ekonominiai pajėgumai; politinis stabilumas ir kompetencija; karinė galia. Šie kriterijai plačiau gali būti skirstomi į tris grupes: galios pajėgumus, erdvės sąlygas ir statusą.[6]

Galios dimensijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Daugelis analitikų pagrindiniu kriterijumi, nurodančiu didžiosios galios statusą, laiko valstybės turimus galios pajėgumus. Šio kriterijaus taikymas susilaukė nemažai kritikos dėl to, kad iki šiol nėra sutariama, kiek galios ir pakankamai, kad valstybė galėtų būti laikoma „didžiąja”. Vieni analitikai pasisako už hegemonijos sistemą pasaulyje ir vienintele didžiąja valstybe laiko Jungtines Amerikos Valstijas. Kiti pasaulį mato kaip daugybę galios polių turinčią sistemą, ir išskiria kelias, o kartais ir keliolika didžiųjų pasaulio valstybių. Tokį mąstymą primena valstybių jungimasis į įvairius „galingųjų klubus”, tokius kaip G-7, G-8, G-20 ir pan.

Prancūzų istorikas Jean-Baptiste Duroselle didžiąją valstybe laikė tokią šalį, kuri „geba apginti savo nepriklausomybę prieš bet kurią kitą pasaulio šalį”.[7]

Erdvės dimensija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Visos galios turi geografinės aplinkos nulemtus interesus. Atsižvelgdamos į juos, valstybės atitinkamai veikia ir projektuoja savo galią. Ši savybė ypač svarbi norint atskirti didžiąją galią nuo regioninės galios. Regioninė galia savo interesus tenkina tik savo regione, tuo tarpu didžioji valstybė veikia globaliai. Anot Arnold J. Toynbee, „didžioji valstybė yra politinė galia, veikianti viso pasaulio visuomenę“.[8]

Politologų teigimu, norėdama išsaugoti savo statusą, didžioji valstybė privalo turėti pakankamai pajėgumų ir noro ginti savo interesus visame pasaulyje. Dėl šios sąlygos Indija negali būti laikoma didžiąja valstybe. Turėdama stiprią ekonomiką, virš milijardo gyventojų, taip pat turėdama nemenkus karinius pajėgumus, ji apsiriboja tik savo regiono interesais ir į pasaulyje vykstančius procesus beveik nesikiša.

Statuso dimensija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tiek formalus, tiek neformalus didžiosios valstybės statuso pripažinimas taip pat yra laikomas kriterijumi, leidžiančiu atpažinti didžiąją valstybę. Politologo George Modelski teigimu, „Didžiosios valstybės statusas kartais yra painiojamas su paprasčiausia galia. Tačiau kiekviena didžioji valstybė taip pat privalo laikytis griežtų įsipareigojimų bei taisyklių“.[9]

Ne mažiau svarbus nei pati galia kriterijus didžiajai valstybei yra jos noras elgtis kaip didžiajai valstybei. Valstybės retai skelbiasi priimančios vienus ar kitus politinius sprendimus vien dėl to, kad yra „didžiosios valstybės”. Tačiau tokį jų elgesį nesunkiai galima atpažinti iš šono. Jeigu valstybė aktyviai dalyvauja tarptautinėse karinėse ir humanitarinėse misijose, yra aktyvi tarptautinių organizacijų narė, demonstruoja iniciatyvą ir rodo pavyzdį sprendžiant globalias problemas, ji pasižymi vienomis iš esminių didžiajai valstybei priskiriamų savybių.[10]

Didžiosios valstybės taip pat turi turėti pakankamai įtakos, kad nuolatos dalyvautų politinėse ir diplomatinėse diskusijose globaliais klausimais. Istorijoje žinoma nemažai pavyzdžių, kuomet sprendžiant svarbius politinius klausimus, kelių galingiausių to meto valstybių atstovai susitikdavo ir aptardavo jų tiesiogiai galbūt net neliečiančias problemas.

Dar prieš susikuriant Jungtinėms Tautoms, valstybės vienijosi į panašius susirinkimus, tačiau anksčiau tai darė tik galingos ir privilegijuotos didžiosios valstybės. Istoriniai tokių diskusijų pavyzdžiai, įtvirtinę dalyvių didžiųjų valstybių statusus, buvo Vienos kongresas, Versalio kongresas, Vestfalijos taikos pasirašymas.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Fueter, Eduard (1922). World history, 1815–1930. United States of America: Harcourt, Brace and Company. pp. 25–28, 36–44. ISBN 1-58477-077-5.
  2. Danilovic, Vesna. „When the Stakes Are High—Deterrence and Conflict among Major Powers“, University of Michigan Press (2002), pp 27, 225–228
  3. Peter Howard, B.A., B.S., M.A., Ph. D. Assistant Professor, School of International Service, American University. (2008). „Great Powers“. Encarta. MSN. Archived from the original on 2009-10-31. Retrieved 2008-12-20.
  4. Louden, Robert (2007). The world we want. United States of America: Oxford University Press US. p. 187. ISBN 0195321375.
  5. Waltz, Kenneth N (1979). Theory of International Politics. McGraw-Hill. p. 131
  6. Danilovic, Vesna. „When the Stakes Are High—Deterrence and Conflict among Major Powers“, University of Michigan Press (2002), pp 27, 225–228
  7. Kertesz and Fitsomons (eds) – Diplomacy in a Changing World, University of Notre Dame Press (1960)
  8. Toynbee, Arnold J (1926). The World After the Peace Conference. Humphrey Milford and Oxford University Press. p. 4.
  9. Modelski, George (1972). Principles of World Politics. Free Press. p. 141.
  10. Domke, William K – Power, Political Capacity, and Security in the Global System, Contained in: Stoll and Ward (eds) – Power in World Politics, Lynn Rienner (1989)