Švedijos Ingrija

	Svenska Ingermanland ; Švedijos Ingrija
	Švedijos imperijos dalis
Vėliava	Herbas
	Location of Kunigaikštystė (geltona) XVII a.
Sostinė	Nienas (1642–1654); Narva (1654–1721)
Kalbos	Švedų kalba
Valdymo forma	monarchija
Istorija
- Pliuso sutartis	1583 m., 1583
- Ništato taika	1721 m.

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Švedijos Ingrija arba Švedijos Ingermanlandija (šved. Svenska Ingermanland) – 1583–1595 ir 1617–1721 m. gyvavęs Švedijos imperijos administracinis teritorinis vienetas dabartinės Rusijos Leningrado srities ir Sankt Peterburgo teritorijose.

Istorija

Rusijai pralaimėjus Livonijos karą, 1583 m. tarp Rusijos ir Švedijos pasirašyta Pliuso sutartis, kuria visa Ingrija su Jamo, Koporjės, Ivangorodo tvirtovėmis, perėjo Švedijai. Taip buvo suformuota Švedijos Ingrija, kuri gavo dominijos statusą. Tai reiškė, kad jos gubernatorius buvo tiesiogiai pavaldus karaliui.

Netrukus po to dėl teritorijos kilo dar vienas karas – Rusijos-Švedijos karas (1590-1593), po kurio 1595 m. Tjauzino sutartis pripažino Ingriją Rusijai. Švedija dar kartą atgavo kontrolę regione 1617 m. Stolbovo sutartimi ir įsitvirtino čia beveik šimtui metų. Švedų pastatyta gyvenvietė Nienas (dab. Sankt Peterburgas) tapo svarbiausiu prekybiniu miestu, o 1642 m. – ir administraciniu centru. Tačiau 1654 m. dėl nuolatinės grėsmės centras perkeltas į Narvą valdos vakariniame pakraštyje.

Kraštas buvo nusiaubtas ilgų karų, o be to, senieji vietos gyventojai stačiatikiai (rusai, vodai, ižorai) bėgo nuo religinio persekiojimo. 1664 m. didžiulėje teritorijoje gyveno vos 15 tūkst. gyventojų. Švedija šią valdą traktavo kaip tam tikrą buferinę zoną su Rusija ir siekė ją apgyvendinti savo kolonistais, taip platindama liuteronų tikėjimą. Pagrindiniai kolonistai buvo suomiškai kalbantys atsikėlėliai iš Karelijos ir Savonijos. XVII a. pabaigoje jie sudarė daugiau nei 70 proc. valdos gyventojų ir kartu suformavo ingermanlandų tautybę.

1703 m. Rusijos armija užėmė regioną, ir Švedija čia galutinai prarado kontrolę, o Rusija sukūrė čia Ingermanlandijos guberniją. Šis perėjimas oficialiai užtvirtintas 1721 m. Ništato taika.

Administracinis suskirstymas

Valdą sudarė 4 administraciniai lėnai, su centrais svarbiausiuose miestuose:

Ivangorodo lėnas (Ivangorodas);
Kingisepo lėnas (Kingisepas);
Koporjės lėnas (Koporjė);
Noteburgo lėnas (Noteburgas);

Gubernatoriai

Ingrijos gubernatoriai

Carl Carlsson Gyllenhielm (1617–1620)
Henrik Klasson Fleming (1620–1622)
Anders Eriksson Hästehufvud (1622–1626)
Nils Assersson Mannersköld (1626–1629)
Heinrich Matthias von Thurn (1629)

Ingrijos ir Livonijos generalgubernatoriai

Johan Skytte (1629–1634)
Bengt Bengtsson Oxenstierna (1634–1643)

Ingrijos ir Keksholmo generalgubernatoriai

Erik Carlsson Gyllenstierna (1642–1645)
Carl Mörner (1645–1651)
Erik Stenbock (1651–1654)
Gustaf Evertsson Horn (1654–1657)
Krister Klasson Horn af Åminne (1657–1659)
Simon Grundel-Helmfelt (1659–1664)
Jacob Johan Taube (Kudina mõisast) (1664–1668)
Simon Grundel-Helmfelt (1668–1673)
Jacob Johan Taube (1673–1678)
Gustaf Adam Banér (1678)
Jacob Johan Taube (1678–1681)

Ingrijos gubernatoriai

Martin Schultz von Ascheraden (1681–1682)
Hans von Fersen the older (1682–1683)
Göran von Sperling (1683–1687)

Ingrijos genralgubernatoriai

Göran von Sperling (1687–1691)
Otto Wilhelm von Fersen (1691–1698)
Otto Vellingk (1698–1703)