Štralzundas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Štralzundas
vok. Stralsund
   DEU Stralsund COA.svg   
Stralsund, Blick von der Marienkirche (2013-07-07-), by Klugschnacker in Wikipedia (7).JPG
Miesto reginys

Štralzundas
54°18′0″ š. pl. 13°05′0″ r. ilg. / 54.30000°š. pl. 13.08333°r. ilg. / 54.30000; 13.08333 (Štralzundas)Koordinatės: 54°18′0″ š. pl. 13°05′0″ r. ilg. / 54.30000°š. pl. 13.08333°r. ilg. / 54.30000; 13.08333 (Štralzundas)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Vokietijos vėliava Vokietija
Žemė: Meklenburgas-Pomeranija Meklenburgas-Pomeranija
Rajonas (Landkreise): Pomeranijos-Riugeno rajonas
Gyventojų (2015): 58 041
Plotas: 38 km²
Tankumas (2015): 1 527 žm./km²
Commons-logo.svg Vikiteka: ŠtralzundasVikiteka
UNESCO vėliava UNESCO (angl.) (pranc.): 1067

Štralzundas (vok. Stralsund) – miestas šiaurės rytų Vokietijoje, Meklenburge-Pomeranijoje, žvejybinis uostamiestis Baltijos jūros pakrantėje, priešais Riugeno salą (su ja sujungtas damba). Apskrities centras. Laivų statyba, žuvies apdirbimo įrenginių, baldų, statybinių medžiagų gamyba.[1] Veikia taikomųjų mokslų universitetas.

Štralzundas pasižymi istorine architektūra, įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą (nuo 2002 m., su Vismaru), Europos plytų gotikos kelią. Išlikusi rotušės aikštė su XIII a. gotikine rotuše, XIII–XIV a. gotikinėmis bažnyčiomis (Šv. Mykolo, Šv. Jokūbo, Šv. Marijos – 104 m aukščio, aukščiausias pasaulio pastatas XVII a.), pranciškonų (1254 m.) ir kotryniečių (XV a.) vienuolynais, įvairiais visuomeniniais ir gyvenamaisiais pastatais. Yra Vokietijos okeanografijos muziejus, akvariumas Ozeaneum.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Viduramžiais šiose žemėse gyveno slavų gentis ranėnai. Danų valdymo laikais gyvenvietė vadinta Strale ar Stralow (iš palabio slavų k. „strėlynė“). 1234 m. Štralzundui suteiktos miesto teisės. 1293 m. tapo Hanzos lygos nariu.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. Москва: Советская энциклопедия, 1983, 497 psl.