Technologija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Dėmesio! Straipsnis šiuo metu yra aktyviai redaguojamas. Prašome nedaryti straipsnio pakeitimų, kol šis pranešimas yra rodomas. Tokiu būdu išvengsime redagavimo konfliktų. Norėdami sužinoti kas dirba prie straipsnio ir kada prasidėjo redagavimo sesija, skaitykite redagavimo istoriją.

20-ojo amžiaus viduryje žmogus pasiekė tokį meistriškumo lygį, kad jo sukurtos technologijos pirmą kartą žmonijos istorijoje leido jam palikti Žemės paviršių ir ištirti kosmosą.

Laisvajame žodyne yra terminas technologija

Technologija yra sąvoka, apibūdinanti mokslinių ir gamtos išteklių praktinį pritaikymą, dažniausiai sukuriant materialų objektą. Technologija taip pat reiškia žmogaus sukurtų gamybos procesų visumą, pavyzdžiui, tekstilės, maisto technologija, medicinos, vaistų gamybos, kompiuterinė technologija, ir kitos. Terminas „technologija“ kilo iš graikų kalbos žodžio τεχνολογία - τέχνη „amatas“ + λογία „mokslas“.

Žmonės technologiją pradėjo naudoti dar priešistoriniais laikais, kai iš gamtinių išteklių sukūrė pirmuosius paprastus įrankius - titnaginius grandiklius, peilius, ietis, vėliau - odinius ir kailinius drabužius, palapines, akmeninius strėlių antgalius; papuošalus iš akmenų, kaulų, kriauklelių ir perlų. Svarbiausias priešistorinis žmonių atradimas - sugebėjimas kontroliuoti ugnį, padidino maisto atsargas, o vientiso medinio rato išradimas visiškai pakeitė požiūrį į transportą. Paskutiniai technologiniai patobulinimai, tokie kaip spausdinimo mašina, telefonas ir Internetas, sumažino fizinius komunikacijos atstumus ir suteikė žmonėms naujas bendravimo galimybes. Tačiau ne visa technologija naudojama taikiais tikslais: nuo seniausių laikų naikinamoji ginklų galia vis progresavo, kol kuoka virto branduoliniu ginklu.

Technologija įvairiais būdais pakeitė žmonių visuomenę ir jos gyvenamąją aplinką. Daugelyje pasaulio valstybių technologijos padėjo išplėtoti ekonomiką (galiausiai sukurdama šiandieninį globalizacijos procesą) ir sukūrė palankesnį žmogaus laisvalaikį. Dėl daugybės technologinių procesų atsirado ir nepageidaujamas šalutinis efektas - aplinkos užterštumas, Žemės išteklių išeikvojimas. Įvairiomis atmainomis, technologija smarkiai paveikė žmoniją ir į viešumą iškėlė naujus gyvybės etikos klausimus, tokius kaip žmogaus klonavimas, eutanazija ir abortai.

Filosofiniuose debatuose dėl technologijų įtakos visuomenei, nesutariama, ar technologija pagerino žmogaus gyvenimo sąlygas, ar jas blogina. Neoludizmas, anarchistinis primityvizmas ir kiti panašūs judėjimai kritikuoja šiuolaikinio pasaulio technologijas, tvirtindami, jog jos kenkia aplinkai ir supriešina žmones; transhumanizmo ir technoprogresyvizmo ideologijų šalininkai teigia, kad technologinį progresą reikia tęsti, nes jis naudingas visai žmonijai. Išties netolimoje praeityje buvo manoma, kad technologinis išsivystymas būdingas tik žmonėms, tačiau neseni moksliniai tyrimai rodo, kad kiti primatai ir tam tikros delfinų bendruomenės išvystė paprasčiausius gebėjimus ir išmoko juos perduoti kitoms kartoms.

[taisyti] Technologijos esmė

Spausdinimo mašinos atsiradimas padėjo lengviau plisti mokslininkų ir politikų idėjoms, todėl kultūrinių technologijų pagalba, XVIII amžius pavadintas Apšvietos epocha, arba Proto amžiumi.

Technologija yra plati sąvoka, reiškianti žmogaus protinių ir fizinių pastangų (įgūdžių), jo turimų žinių bei sukurtų darbo įrankių (technikos) ir gamtinių šaltinių (žaliavų) visumą, pritaikomą kuriant materialų ar nematerialų objektą. Technologijos - tai būdai ir priemonės sukurti norimą daiktą, pavyzdžiui, egiptiečiai popierių gamindavo iš papirusinių viksvuolių šerdžių, pasitelkdami savo sukurtą papiruso apdirbimo technologiją; kelių ir daugiau daiktų naudojimu bei žmogaus žiniomis ir įgūdžiais pagrįsta gamybos procesų visuma, pavyzdžiui, medžio apdirbimo technologiją pirmiausia sudaro turima žaliava - mediena, antra, žmogaus turimi medienos apdirbimo įrankiai - paprastieji darbo įnagiai arba sunkiosios technikos mašinos, ir trečia - žmogaus teorinės ir praktinės žinios apie medžio apdirbimą. Galutiniame rezultate, vis tiek sukuriamas žmogui reikalingas daiktas - apdirbta medžiaga, naudojama statybose ir kurią galima naudoti kitiems gamybos procesams, ir pagaminti kitus materialius objektus - popierių, baldus ir kt. Technologijos skirstomos į materialias ir nematerialias.

Materialiąsias technologijas sudaro pirmapradės ir daugiapradės technologijos. Pirmapradės technologijos - tai pirmieji žmonių sukurti daiktai - paprastieji įnagiai ir primityvūs papuošalai, kuriems pagaminti prireikė tik žmogaus proto ir fizinių pastangų, paprastų medžiagų ir ne daugiau kaip vieno kito įrankio. Prie pirmapradžių technologijų priskiriamos ir kai kurios senovėje atrastos naujos medžiagos, pavyzdžiui, švinas, nors mokslininkai mano, jog šis elementas galėjo būti atrastas visai atsitiktinai. Ugnies atradimas irgi yra priskiriamas prie pirmapradžių technologijų, tačiau vėliau, o šiandien ir dauguma išlikusių Lotynų Amerikos ir Afrikos genčių, žmonės ugnį išgaudavo lanku sukant lazdelę, įstatytą į medinį pagalį, taigi tolimesnis ugnies naudojimas tapo daugiapradis.

Daugiapradės materialiosios technologijos - tai visos žmogaus sukurtos technologijos, atsiradusios po pirmykščių pirmapradžių technologijų naudojimo. Daugiaprades technologijas sudaro visi technikos (transporto, informacijos, komunikacijos, agrariniai, žmogaus buities ir laisvalaikio, maisto, statybų, mašinų gamybos, elektronikos, aplinkosaugos, metalurgijos, aviacijos ir kosmonautikos, kalnakasybos ir kt.) išradimai, pavyzdžiui, automobiliai, kompiuteriai, televizoriai, lėktuvai, kranai, kombainai, konservų dėžutės ir kt., ir naujai atrasti bei dirbtinai sukurti elementai (chromas, fosforas, aliuminis) ir medžiagos (celofanas, linoleumas, gelžbetonis), atsiradę žmogui panaudojus ne vien turimas žinias bei fizinias pastangas, bet ir kitas savo sukurtas technologijas, t.y. daugiau nei vieną kitą įrankį. Daugiapradė technologija - tai technologija, sukurta kitų technologijų ar technikos įrankių pagalba, remiantis žmogaus įgūdžiais bei turimomis žaliavomis.

Nematerialias technologijas sudaro virtualioji kompiuterių programinė įranga, verslo metodai ir mokslininkų sukurtos teorijos. Nors visi šie dalykai pritaikomi realiame žmogaus gyvenime, pasitelkiant materialiąsias technologijas, jų esmė yra visiškai teorinė ir gali būti pagrįsta tik daugiapradžių technologijų naudojimu.

[taisyti] Mokslas, inžinerija ir technologija

Mokslas ir inžinerija yra neatsiejami nuo technologijų. Mokslas yra sistemingas tyrinėjimo ar studijavimo procesas, kurio tikslas yra įgyti daugiau žinių ir įgauti gilesnį supratimą apie supančią aplinką ir jos reiškinius. Tik pasiekę aukštą mokslo lygį, žmonės galėjo savo sukauptas žinias panaudoti pažangioms technologijoms sukurti, kad patenkintų savo poreikius.

Inžinerija - tai mokslas, pritaikantis žmogaus turimas fizikos, chemijos, matematikos ir biologijos žinias įvairiose praktinėse sferose, be kita ko, ir technikos bei technologinių procesų kūrime, derinime ir tobulinime. Taigi tik su inžinerijos pagalba, žmogus sugebėjo pritaikyti mokslą, kad įvaldytų mašinų, įrengimų kūrimą ir naudojimą.

Technologija yra žmogaus veiklos, t.y. mokslo ir inžinerijos, o kartu ir gamtos pažinimo bei jos išteklių įvaldymo padarinys. Atskirai šios sritys nesugebėtų sukurti technologijos - mokslas, pavyzdžiui, elektronų tekėjimą elektriniais laidininkais paaiškino tik teoriškai, pasinaudodamas jau esančiais įrankiais ir žiniomis; elektronų srauto laidininkais teoriją praktikoje pritaikė inžinieriai, sukurdami puslaidininkius, kompiuterius ir kitas pažangios technologijos formas.

[taisyti] Technologijų istorija

Pagrindinis straipsnis: Technologijų istorija

Technologijos yra kintantis ir tobulėjantis žmonijos pagrindas, be kurio nebūtų susiformavusi aukšta žmonių kultūra ir mokslas, išskyrę juos iš kitų gyvūnų. Nuo seniausių laikų iki dabarties, žmonių sukurta technika ir technologijos patobulėjo kelis tūkstančius kartų - buvo amžiai, kai žmogus stengėsi tik išgyventi, primityviais ginklais gindamasis nuo laukinių žvėrių ir neorganizuotai ieškodamas maisto; vėlesniais laikais žmonės evoliucionavo - padidėjo jų smegenys, taigi ir protingumas bei sumanumas - jie išrado efektyvesnius apsigynimo būdus, ėmė verstis žemdirbyste, prisijaukino kitus gyvūnus - pirmuosius naminius gyvulius - susikūrė sau pastogę, atrado amatus. Apie 4000 metų pr. m. e. Tigro ir Eufrato tarpupyje bei Nilo žemupyje atsirado pirmųjų žmonių civilizacijų užuomazgos - jos atstovai sukūrė pamatus kultūrai ir daugiapradėms technologijoms, gyveno patogiai ir tenkino visus savo poreikius.

Tobulėjant žmogaus protui, vystėsi ir technologijos - laikui bėgant, vienos būdavo užmirštamos, tačiau atsirasdavo naujos. Po pramoninio perversmo buvo išrasta daugybė naujų technologijų, sukurta moderniausia technika - visa tai labai pagerino valstybių ekonomiką, tačiau prasidėjus žaliavų paieškoms, jos ėmė tarpusavyje konfliktuoti ir pažangias technologijas imta naudoti karinėje pramonėje - buvo kuriama karo technika, vėliau - masinio naikinimo ginklai. Tik dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje žmonija praktiškai sugrįžo prie vadinamųjų „taikių“ technologijų kūrimo.

[taisyti] Paleolito epocha (2,5 mln. - 10 tūkst. metų pr. m. e.)

Ankstyvieji žmonės akmeninius ir medinius įrankius pradėjo naudoti dėl evoliucijos proceso. Pirmieji žmonės išsivystė iš keliaujančių hominidų, jų smegenų masė sudarė maždaug vieną trečdalį šiuolaikinio žmogaus smegenų masės. Pirmųjų paprastų įrankių naudojimas išliko bemaž nepakitęs beveik per visą ankstyvąją žmonijos istoriją, bet prieš maždaug 50 tūkst. metų, kai, archeologų nuomone, atsirado kalba, viskas pasikeitė.

[taisyti] Akmeninių įrankių naudojimas

Primityvi kapoklė

Kirviai iš Acheljano periodo

Žmogaus protėviai naudojo akmeninius ir kitokius įrankius daug anksčiau, negu prieš 200 tūkst. metų pasirodė Homo sapiens. Ankstyviausias akmeninių įrankių kūrimo periodas vadinamas Olduvanu, kuriam priskiriamas laikas prieš maždaug 2,3 mln. metų. Olduvano laikotarpio pėdsakų rasta Etiopijoje, Didžiajame riftiniame slėnyje, datuojamų 2,5 mln. metų senumo. Akmens įrankių naudojimo laikotarpis vadinamas Paleolito epocha arba Senuoju akmens amžiumi, kuris apima visą žmonijos istoriją iki žemės ūkio atsiradimo prieš maždaug 12 tūkst. metų.

Akmeninio įrankio pasidirbdinimui buvo naudojami stiprūs akmenys, turintys ypatingų savybių, tokie kaip titnagas. Tokie akmenys būdavo apdirbami akmeniniu kūju, kol tapdavo aštrūs - tuomet jie praversdavo kaip kapoklės ar grandikliai. Šiais įrankiais medžiotojai-rankiotojai paruošdavo maistui skerdieną, nulupdavo gyvūno kailį, odą, primityviai apdirbdavo medieną, drožinėdavo papuošalus iš kaulų, medžio.

Pirmykštis ugnies skeltuvas

Pirmieji akmens įrankiai buvo grubūs, kartais atrodydavo tiesiog kaip uolos gabalas. Acheljano laikotarpiu, kuris prasidėjo prieš maždaug 1,65 mln. metų, atsirado naujų akmeninių įrankių, tokių kaip kirvis. Viduriniajame Paleolite, prieš maždaug 300 tūkst. metų, akmeniniai įrankiai buvo pradėti formuoti iš kelių aštrių arba bukų akmenų, surišant juos virve - taip sukuriant dar tobulesnius įnagius, o Vėlyvajame Paleolite, maždaug prieš 40 tūkst. metų, žmonės pradėjo naudoti sluoksniavimo techniką, kai medinių pagalių, kaulų ar gyvūnų ragų (dažniausiai elnio) pagalba, ypatingai smulkiai apdorodavo akmenį.

[taisyti] Ugnies atradimas

Ugnies, kaip paprasto energijos šaltinio, atradimas ir įvairiapusis panaudojimas tapo esminiu įvykiu technologijų istorijoje. Tiksli ugnies atradimo data nėra žinoma - jos atsiradimo įrodymu laikomi apdegę gyvūno kaulai, rasti Žmonijos lopšyje, leidžia manyti, jog ugnį žmonės pradėjo naudoti prieš milijoną metų; mokslininkai sutaria, kad Homo erectus ugnį kontroliavo tarp 500 tūkst. ir 400 tūkst. metų pr. m. e. Žmonės ugniai kurstyti naudojo medieną ir medžio anglis. Ugnies atradimas padidino žmogui valgomo maisto skaičių, be to, kepto maisto energetinė vertė yra kelis kartus didesnė nei žalio.

[taisyti] Žmogaus apranga ir būstas

Kita Paleolito epochos technologinė pažanga - žmogaus apsirengimas ir primityvus būstas; abiejų šių technologijų atsiradimas tiksliai nedatuojamas, tačiau šis įvykis tapo tiesiausiu keliu į žmonijos progresą. Paleolito epochos metu, žmogaus būstas tapo pažangesnis ir sudėtingesnis; anksčiau nei 380 tūkst. metų pr. m. e., žmonės statė paprastas trobeles iš šakų ir palapines iš žvėrių kailių. Apranga iš tų pačių kailių padėjo žmonėms pasklisti į šaltesnius regionus; 200 tūkst. metų pr. m. e. jie pradėjo migruoti iš Afrikos į kitus kontinentus, tokius kaip Eurazija.

[taisyti] Neolito epocha ir antikinė senovė (10 tūkst. - 300 m. e. metų)

Neolito epochos eksponatų rinkinys: apyrankės, kirvio galvos, kaltai, poliruoti įrankiai.

Neolito epochoje arba Naujajame akmens amžiuje prasidėjo ypač spartus technologinis progresas. Išradęs poliruotus akmeninius kirvius žmogus ėmė didesniais mastais kirsti miškus ir sukurti ūkius. Žemės ūkio atsiradimas leido išmaitinti daugiau žmonių ir jie pamažu, iš medžiojančių ir rankiojančių klajoklių, tapo sėsliais žemdirbiais. Tuo pat metu žmonės pradėjo jaukinti laukinius žvėris, būrėsi į kaimus - juose, laikui bėgant, atsirado tam tikros srities specialistų - taip ėmė rastis amatai.

Didėjant žmonių skaičiui, specializuoto darbo jėgai, iš ankstyvųjų Neolito epochos kaimų atsirado pirmieji miestai, tokie kaip Urukas, ir pirmosios žmonijos istorijoje civilizacijos, tokios kaip Šumeras. Kas paskatino tokį žmonių judėjimą, nėra žinoma, tačiau manoma, jog tam turėjo įtakos amatų atsiradimas, didėjanti socialinių sluoksnių hierarchija, prekyba ir karai tarp kultūrų. Be to, norint įveikti gamtos iššūkius, reikėjo kolektyvinio žmonių darbo, statant užtvankas ir rezervuarus.