Titnagas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Titnagas
Titnaginis kirvis

Titnagas yra kieta, nuosėdinė, kriptokristalinė silikatinė uoliena. Titnago spalva yra tamsiai pilka, juoda, melsva, tamsiai ruda, taip pat pasitaiko ir baltos spalvos atmainų. Dažnai titnagas yra stiklinio blizgesio. Kietumas pagal Moso skalę yra 7. Pagrindinis uolieną sudarantis mineralas yra chalcedonas. Kartais titnage pasitaiko kalcito, gipso ir kitų priemaišų. Uoliena randama gniutulais ar masyvais kreidoje arba klintyje.

Panaudojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Titnagas – nuo seno naudojama uoliena. Dar paleolito laikais pirmykščiai žmonės iš jo darydavo įvairius įrankius (gremžtukus, strėlių antgalius, ietigalius, kirvukus, kirstukus, skeltukus ugniai įskelti ir kt.). Ypač titnago įrankių gamyba suklestėjo neolito laikotarpyje. Kai kuriuose pasaulio vietose iš titnago statydavo mūrines sienas.

Ugnies įskėlimas[taisyti | redaguoti kodą]

  • Titnagu smogus į plieną išskeliamos geležies dalelės, kurios nuo smūgio įkaista ir užsidega nuo oro deguonies. Po šiomis kibirkštimis pakišus lengvai užsiliepsnojančios medžiagos (pvz., pintį, vatos ir kt.) ši nuo kibirkščių užsidega. Šį ugnies įžiebimo būdą naudojant titnagą ir plieną (arba titnagą ir piritą) ne vieną šimtą metų naudojo ugniai uždegti. Šis būdas reikalauja nemažo įgūdžio, kadangi smūgis turi būti tikslios krypties ir jėgos. Dabar šį ugnies uždegimo būdą kartais naudoja turistai, besidomintys senuoju gyvenimo būdu.
Tas pats principas naudojamas žiebtuvėliuose, tik ten vietoj plieno naudoja specialius lydinius, kurių dalelės ore kur kas lengviau užsidega.
  • Titnago smūgio į plieną išskeltos žiežirbos būdavo naudojamos ir parakui padegti titnaginiuose pistoletuose ir šautuvuose. Ankstyvosios titnaginės spynos imtos naudoti ~1540 m. Paskutinis serijinis kovinis šautuvas su vėlyvąja titnagine spyna (flintlock) JAV muškieta buvo priimta ginkluotėn 1840 m. Šautuvus su titnaginėmis spynomis ir juoduoju paraku iki šiol naudoja senovės entuziastai šaudyti savo malonumui ar medžioklei.
Tokia spyna turi svirtį, kurioje įspaustas titnago gabalėlis. Užtaisant spyną svirtis atlaužiama ir užfiksuojama, o jos spyruoklė lieka suspausta. Nuspaudus nuleistuką svirtis titnagu smogia į specialią plieno plokštelę, iš kurios pažyra kibirkščių pluoštas. Kibirkštys pasiekia spynos lentynėlę, ant kurios pabertas parakas užsidega ir padega vamzdyje esantį sviedžiamąjį parako užtaisą. Titnaginės spynos skiriasi svirtelių forma, parako lentynėlės ir jį dengiančio gaubtelio konstrukcija.

Titnagas Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Titnagas šiuo metu labiausiai paplitęs pietinėje Lietuvos dalyje, kurioje yra kreidos periodo atodangų, taip pat ledyninėje medžiagoje, kurioje daug ledynų nuardytų kreidos periodo uolienų. Didžiausia titnago dalis aptinkama kreidos periodo kreidoje ir mergelyje, kurie ledynų buvo intensyviai ardomi, smulkinami ir atsidūrę morenoje kartu su titnagais išnešioti po didelę teritoriją. Natūraliai slūgsančios kreidos sistemos sluoksniuotojo titnago (silicifikuotos opokos) yra ir Vakarų Lietuvoje, kur ledynai šias nuogulas per kelis kartus iškėlė į Žemės paviršių ir jos tapo prieinamos naudojimui. Visų akmens amžiaus laikotarpių – paleolito, mezolito (epipaleolito), neolito laikotarpio titnaginių įnagių randama Lietuvos pirmųjų gyventojų stovyklavietėse. Jų itin gausu Ūlos aukštupyje.


Commons-logo.svg Vikiteka: Titnagas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka