Ugnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Ugnis
Ugnis miške (miško gaisras)

Ugnis – degimo proceso metu išsiskiriančios įkaitusios, šviečiančios dujos. Kasdieniniame gyvenime ugnies ir liepsnos sąvokos paprastai naudojami kaip sinonimai. Ugnis gali būti įvairių spalvų. Degant anglims ugnis būna raudona. Kitus atspalvius ji įgauna, kai degančiose medžiagose yra kai kurių papildomų elementų. Ugnį dažniausiai visada lydi dūmai.

Ugnies gesinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Ugnies gesinimas vandeniu[taisyti | redaguoti kodą]

Vanduo paliesdamas karštą kūną virsta garais, tuo pačiu atimdamas iš karšto kūno daug šilumos. Norint verdantį vandenį paversti garais, reikia išeikvoti penkis kartus daugiau šilumos, negu tam pačiam kiekiui šalto vandens įšildyti ligi +100 °C. Susidarę garai užima šimtus kartų didesnį tūrį, negu juos sudaręs vanduo; apsupę degantį kūną, garai atstumia orą, o be oro degimas neįmanomas. Norėdami sustiprinti vandens gesinamąją jėgą, kartais į jį primaišo parako. Tai gali pasirodyti keista, bet yra visiškai išmintinga: parakas greit sudega, išskirdamas didelį nedegamų dujų kiekį, kurios, apsupdamos degančius daiktus sunkina degimą.

Ugnies gesinimas ugnimi[taisyti | redaguoti kodą]

Kartais vienintelis būdas kovoti su miške arba stepėje įsiplieskusia ugnimi – padegti mišką ar stepę iš priešingos pusės. Naujoji liepsna eina priešais jau degančią ugnies jūrą ir, naikindama degamąją medžiagą, atima ugniai „maistą“; susitikusios, abi ugnies sienos tuojau gęsta, tartum surydamos viena kitą. Oras, įkaitęs virš ugnies jūros, darosi lengvesnis ir yra išstumiamas iš visų pusių plaukiančio gryno oro, kuris liepsnos dar nebuvo paliestas. Todėl, arti ugnies ribų nusistoja oro traukimas liepsnos kryptimi. Uždegti pasitinkančią ugnį reikia tuo momentu, kai gaisras priartėja tiek, jog yra juntamas oro traukimas.

Ugnis kultūroje[taisyti | redaguoti kodą]

Aarti ugnies ritualas Varanasyje

Sugebėjimas įkurti, prižiūrėti ir užgesinti ugnį buvo vienas esmingiausių ankstyvųjų žmonių pasiekimų. Ugnis leido termiškai apdoroti maistą, atgrasinti plėšrūnus, suteikė šviesą ir šilumą, ir tokiu būdu leido žmonių populiacijai pasiekti atšiauresnius kraštus. Termiškai apdoroto maisto rasta iš 1,9 mln. metų senumo laikotarpio, bet manoma, kad anksčiausiai ugnis sukontroliuota galėjo būti maždaug prieš 1 mln. metų. Ugnies naudojimas plačiai paplito prieš 100–50 tūkst. metų.

Dėl ugnies svarbos žmonių gyvenime ugnis pradėta garbinti kaip savita esybė (žr. ugnies garbinimas). Ji laikyta tarpininke tarp žmogaus ir dievų (į ją įdėtos aukos sudega ir dūmais kyla į dangų – dievų erdvę), namų sergėtoja (aplink ugnį vykdavo šeimos gyvenimas), saugotoja nuo priešų, apvalanti dvasią. Aplink ugnį vykdavo įvairios religinės apeigos, be jos buvo neįsivaizduojamos šventės, bendruomenės renginiai. Ypatinga ugnies reikšmė buvo iškelta Vedų ir Avestos kultūrose, kur visi ritualai vykdavo tik ugnies pagalba.

Laikui bėgant, žmonės atrado įvairių ugnies panaudojimo ir suvaldymo būdų. Labai svarbus panaudojimas buvo tyčinis miško padegimas naujiems žemdirbystės plotams sukurti (lydiminė žemdirbystė). Namų erdvėje rengi ugniakurai, pradėtos naudoti žvakės. Ugnis pritaikyta kariniams tikslams.

Iki pramonės perversmo, pagrindinis kuras ugniai buvo mediena (malkos), vietomis – džiovintas mėšlas. Vėliau pradėtos naudoti akmens anglys, gamtinės dujos, nafta. Šių medžiagų deginimo proceso metu imta gaminti elektra (šiluminė elektrinė).

Dabar saugumo (dėl gaisrų pavojaus) ir patogumo sumetimais, atvira ugnis buityje (ypač ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse) naudojama retai: apšvietimas teikiamas elektros pagalba, šildymas – centralizuotu karšto vandens paskirstymu, maisto paruošimas – dujinių ar elektrinių viryklių pagalba. Žvakės, židiniai naudojami daugiau kaip simbolinis, emocinis aspektas.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Vikicitatos

Wikiquote logo
Puslapis Vikicitatose
Commons-logo.svg Vikiteka: Ugnis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka