Oda

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Odos sandara: 1. Epitelinės ląstelės, 2. Epidermis, 3. Tikroji oda (derma), 4. Poodis (subcutis)
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame Vikipedijos projekte.

Oda (lot. cutis) – žmogaus ir gyvūnų kūno paviršiaus dangalas, kuris su specializuotais dariniais – plaukais, nagais ir odos liaukomis – sudaro bendrąją kūno dangą. Ji tampri ir padeda saugoti kūną. Bendras žmogaus odos paviršiaus plotas – 1,6 m². Žmogaus oda yra 1,5 mm storio. Kai kuriose vietose (vokų, lytinių organų) ji plonesnė – 0,5 mm, o kitose storesnė (padų) – apie 3 mm. Vaikų oda elastinga, nes joje daug elastinių skaidulų. Ilgainiui jų kiekis sumažėja – oda pradeda raukšlėtis.

Odos sandara[taisyti | redaguoti kodą]

Epidermis sudarytas iš viršutino ragino (stratum corneum), skaidriojo (stratum lucidum), grūdėtojo (stratum granulosum), dygliuotojo (stratum spinosum) ir pamatinio (stratum basale). Epidermis nuo dermos atskiriamas sienele. Epidermio ląstelės ties membaranos zona nuolat dalijasi ir lėtai juda link išorinės dalies ir netenkant branduolio sukietėja. Ląstelės, kurios sukietėjo nusilupa nuo odos paviršiaus. Odos ląstelės visiškai atsinaujina per 3 – 4 savaites. Dėl to epidermis įvairiose kūno dalyse yra nevienodo storio. Vokų ir kapšelio epidermis labai plonas, delnų – storesnis, padų – bene storiausias. Giliau esančios epidermio ląstelėse yra pigmento melanino, nuo kurio priklauso odos spalva. Skirtigų žmonių rasių spalva priklauso nuo odos pigmento kiekio, kuo pigmento daugiau, tuo oda ir plaukai tamsesni. Įdegus saulėje, epidermyje atsiranda daugiau pigmento, kuris apsaugo gilesnius odos sluoksnius nuo žalingų ultravioletinių spindulių. Rankų ir kojų pirštų odos paviršiaus reljefas – tai tikrosios odos ir antodžio linijų bei vagelių savitas derinys. Epidermis neturi kraujo kapiliarų, todėl kai gyja nepalieka randų. Tai yra ploniausia apsauginė kūno danga iš plokščių grubios tekstūros mirusių ląstelių.

Odos sandara

Tikroji oda maždaug 25 kartus storesnė už epidermį. Ją sudaro jungiamasis audinys, turintis elastinių skaidulų. Tikrosios odos storis – 1-2 mm (plonesnė ji vokų, apyvarpės odos, ir storesnė delnų padų odos), sudaryta iš paviršinio – spenelinio (stratum papillare) ir gilesnio – tinklinio (stratum reticulare) sluoksnių. Tarp epidermio ir tikrosios odos yra pamatinė membrana, ji įvairiai įsiterpusi į epidermį ir formuoja spenelius, jų kiekis priklauso nuo mechaninio poveikio, mažiau spenelių galvos odoje, ryškūs – padų, delnų, kelių, alkūnių srityse. Derma išraizgyta plonyčių kraujagyslių ir kapiliarų, kai kurie speneliai turi nervinių galūnių. Be daugybės kraujagyslių čia yra ir limfos gyslelių, nervų galūnėlių, prakaito ir riebalinių liaukų, raumenų. Riebalinių liaukų sekretas sutepa odos paviršių, suminkština ją ir plaukus, riboja vandens garavimą nuo odos paviršiaus ir neleidžia įsigerti vandeniui, lengvina odos trynimą, suteikia elastingumo ir neleidžia odai suskilti. Tinkliniame tikrosios odos sluoksnyje yra fibroblastų, makrofagų, riebalinių ląstelių, chromatoforų, melanocitų būna mažai. Į tikrąją odą įsiterpęs antodis sudaro plaukų maišelius, kuriuose glūdi plauko pagrindas, prasidedantis sustorėjimu – plauko svogūnėliu.

Gilesnis sluoksnis vadinamas tinkliniu sluoksniu, stratum reticulare, arba tiesiog poodžiu. Jame kaupiasi riebalai, kurie sudaro organizmui termostatines sąlygas. Be to, šie riebalai – tai energetinių medžiagų sankaupa. Kartais šis ląstelynas turi ir mechaninę reikšmę. Įvairiose kūno dalyse jis yra nevienodo storio. Labai stora pilvo, sėdmenų, padų srityse. Kitose kūno vietose poodinio riebalinio ląstelyno storis priklauso nuo amžiaus, lyties, mitybos ir nuo įvairių ligų.

Odos priedai[taisyti | redaguoti kodą]

Odos liaukos yra keturių rūšių: riebalinės, prakaito, kvapiosios ir pieno liaukos.

Riebalinės liaukos. Jos išklotos daugiasluoksniu epiteliu. Jų yra visoje odoje, išskyrus delnus ir padus. Riebalinės liaukos išskiria tirštą, riebų sekretą į plaukų maišelius ir todėl plaukai tampa patvaresni ir nešlapa.

Prakaito liaukos. Tai odos egzokrininė liauka, kuri išskiria sekretą – prakaitą, kurio sudėtyje yra daug vandens, šlapalo ir druskų.. Ji išklota epiteliniu audiniu ir pagal kilmę yra vamzdelinės. Šių liaukų vamzdelis gale yra susiraitęs į kamuolėlį ir giliai paniręs odoje.

Kvapiosios liaukos. Jų išskyros stipriai kvepia, žinduoliams jos svarbios ryšiams palaikyti, ypač per rują. Be to, tokiomis išskyromis ženklinamos teritorijos, atbaidomi priešai.

Pieno liaukos. Tai egzokrininės kilmės liaukos žmogaus ir žinduolių porinės liaukos laktacijos metu išskiriančios pieną.

Plaukai. Plaukai, tai odos dariniai, sudaryti iš sukietėjusių epidermio ląstelių. Plauko dalys yra: plauko kūnas arba stiebas (scapus pili), šaknis (radix pili), glūdinti tikrojoje odoje esančiame plauko maišelyje, ir plauko galas (apex pili). Plaukai dengia viso kūno odą, išskyrus delnų, padų, pirštų šoninį paviršių, apyvarpės vidinės dalies, varpos galvutės ir varputės odą.

Nagai. Gyvūnų rankų ir kojų pirštų galų dorsalinį paviršių dengiančios raginės plokštelės. Nagai sparčiai auga – atsinaujina per 170–130 parų. Nago plokštelė yra apie 0,5 mm storio. Jų distaliniai galai baigiasi laisvai.

Odos reikšmė[taisyti | redaguoti kodą]

Oda, tai organas, kuris atlieka keletą funkcijų. Viena iš svarbiausių funkcijų yra apsauginė. Kadangi oda yra nepralaidi, stipri ir elastinga, tai ji apsaugo kūną nuo mechaninio, fizinio, cheminio spindulio poveikio. Oda neleidžia prasiskverbti mikroorganizmams ir įvairioms medžiagoms – pavyzdžiui, bakterijoms ir nuodingiems chemikalams. Jei itin veikli kenksminga medžiaga prasiskverbia pro odą, į dermą priteka daugiau kraujo ir baltieji kraujo kūneliai neutralizuoja nuodus. Oda padeda reguliuoti kūno temperatūrą. Kai tampa šalta, odos kraujagyslės susitraukia, dėl smulkučių raumenų susitraukimo pasišiaušia odą dengiantys plaukai, sulaikydami kūno sušildytą orą. Kai karšta, kraujagyslės išsiplečia, suaktyvėja prakaito liaukų veikla ir išsiskyręs prakaitas kūną atvėsina. Oda išskiria vandenį ir katabolizmo produktus. Oda susijusi su imunine sistema, joje yra daug receptorių, todėl svarbi ir kaip jutimo organas. Odoje kaupiasi toksinės medžiagos. Manoma, kad per odos poras žmogaus organizmas pašalina net 3,5 karto daugiau toksinių medžiagų nei per inkstus ar žarnyną. Baltymas keratinas, svarbiausias negyvų odos paviršiaus ląstelių komponentas, neleidžia odai permirkti ir daro ją atsparią kitokiam poveikiui. Odoje esantys nervų receptoriai siunčia smegenims tiesioginius signalus apie skausmą, kontaktą su apčiuopiamais daiktais ir temperatūros pokyčius.

Odos ligos[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]



Commons-logo.svg Vikiteka: Oda – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka