Dirbtinis apvaisinimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.

Pagalbinis (dirbtinis) apvaisinimasapvaisinimas, kuomet sėkla yra įvedama į moters makštį arba gimdą specialiais prietaisais (kai tuo tarpu natūraliam apvaisinimui užtenka tiesiog sueities). Šis apvaisinimo metodas dažniausiai taikomas tuomet, jei vyras serga ligomis, trukdančiomis atlikti normalų lytinį aktą (sueitį) arba sutrikdančiomis jo dauginimosi funkciją (spermatogenezės patologija, lytinių organų anomalijos, lytinių liaukų nepakankamumas, varpos trauminiai pažeidimai, erekcijos ir ejakuliacijos sutrikimai, sėklidžių hidrocelė, kapšelio patinimai ir kt.). Kartais priežastis pagalbiniam apvaisinimui būna moters ligos (makšties raidos anomalijos, vaginizmas, gimdos kaklelio nepraeinamumas spermatozoidams), taip pat – spermatozoidų žūtis dar makštyje arba gimdos kaklelyje, skirtingi vyro ir moters rezus veiksniai, sutuoktinių medicininės ar genetinės charakteristikos, sukeliančios paveldimų susirgimų riziką kūdikiui ir pan.

Dažniausiai pagalbinis apvaisinimas taikomas ištekėjusioms moterims, kurių vyrai nevaisingi, retkarčiais – vienišoms moterims arba lesbietėms. Dažniau būna apvaisinama su donoro sėkla, rečiau – su sutuoktinio. Sėkla gali būti įvedama iškart po to, kai gaunamas ejakuliatas, arba paimant specialiomis sąlygomis užšaldytą spermą. Inseminacija (sėklos įvedimas) gali būti atliekama į makštį, į gimdos kaklelį arba į gimdą, priklausomai nuo to, koks būdas (atsižvelgiant į medicinę apžiūrą) tikėtina bus veiksmingiausias. Po inseminacijos lytinis gyvenimas turi būti sustabdomas 3 mėnesių laikotarpiui. Pagalbinio apvaisinimo efektyvumas siekia 7–22 proc. apvaisinant sutuoktinio sėkla, ir 30–60 proc. – donoro sėkla.

Alternatyvus pagalbinio apvaisinimo metodas – apvaisinimas in vitro (mėgintuvėlyje).