Plūgas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Keturių korpusų plūgas

Plūgas – geležinis padargas žemei arti.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Istorikai mano, kad plūgas išsivystė iš pavažinio arklo pirmaisiais mūsų eros amžiais Vidurio, Pietų ir Pietryių Europoje. Į Lietuvą, kaip ir į kitus Rytų Europos kraštus, kur ilgus amžius buvo ariama žagre, plūgas buvo atgabentas iš Vakarų Europos XVIII a. pabaigoje, kai buvo sukonstruotas ir patobulintas jo geležinis korpusas. Nuo XIX a. pradžios Lietuvos dvarininkai ėmė racionalesnės žemdirbystės, stengėsi trilaukę žemdirbystę pakeisti daugialauke. Daugiau buvo sėjama pašarinių žolių ir sodinama šakniavaisių. Tačiau žagre buvo sunku išplėšti dobilienas, o šakniavaisiams reikėjo giliau suarti žemę. Todėl tuo laiku Lietuvos dvaruose pradėta arti iš užsienio atvežtais geležiniais plūgais.

Valstiečių ūkiuose plūgai labai pamažu pradėjo plisti XIX a. anrojoje pusėje, o sparčiau - paskutiniajame to amžiaus ketvirtyje. Pirmieji plūgai buvo dirbami namie iš medžio , ketaus ir geležies (metalines dalis valstiečiai pirkdavosi). Tokių plūgų rodikliai ir rankenos buvo medinės, kelmas ir balnas - ketiniai, noragai geležiniai.

Klasifikacija[taisyti | redaguoti kodą]

Traktoriniai plūgai skirstomi:

  • verčiamus
  • hidrifikuotus

Darbinės dalys[taisyti | redaguoti kodą]

Verstuvinio plūgo darbinės dalys yra:

Agrotechnikos reikalavimai[taisyti | redaguoti kodą]

Arimo gylis ir vagos plotis turi būti vienodas. Suartas dirvos paviršius turi būti lygus.

Vikiteka