Senasis Testamentas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Senasis Testamentas

Senasis Testamentas (hebr. תנ״ך Tanach) – žydų biblinių knygų rinkinys, iš esmės apimantis Tanachą. Su Naujuoju Testamentu sudaro krikščionių Šventąjį Raštą.

Jame atsispindi žydų tautos istorija ir religinė mintis. Tanachas parašytas hebrajų ir aramėjų kalbomis. Aprašomas pasaulio sukūrimas, tautos susikūrimas ir istorija, taip pat jame surašyti įvairūs įstatymai, įskaitant Dekalogą. Kai kurie aprašomi įvykiai yra autentiški (pvz., Saliamono valdymas), kai kurių autentiškumas nėra patvirtintas.

Nors Senasis Testamentas yra ir judėjų, ir krikščionių šventoji knyga, šios dvi religijos jį interpretuoja gana skirtingai. Pavyzdžiui, krikščionybės tradicija Pradžios knygos tekste mato aprašytą Švč. Trejybę, kurios nepripažįsta žydai.

Istorinės knygos[taisyti | redaguoti kodą]

Ši nemaža knygų grupė nuo Jozuės iki Esteros apima apie 800 žydų istorijos metų – maždaug 1200–400 m. pr. m. e. laikotarpį. Jose rašoma, kas atsitiko nuo to laiko, kai izraelitai įsikūrė savo nukariautoje žemėje, apie teisėjų ir karalių laikus iki didžiųjų šiaurės tautų antplūdžio, kurio metu izraelitai buvo ištremti į nelaisvę. Ezros ir Nehemijo knygose rašoma apie žydų sugrįžimą. Esteros knygoje pasakojama, kaip viena Persijos valdovo rūmuose įtakinga žydaitė išgelbėjo savo tautą. Taip pat istorinėse knygose aprašomos nelaimės, esą ištikusios izraelitus, kai šie nusprendė nepaklusti Dievui. Karaliai apibūdinami kaip „geri“ arba „blogi“, pagal tai, ar jie paklūsta Dievui, ar nutaria vaikščioti savais keliais.[1]

Pranašų knygos[taisyti | redaguoti kodą]

Tai septyniolikos knygų grupė. Šešiolika iš jų (išskyrus Raudas) pavadintos jose aprašomo pranašo vardu. Izaijas, Jeremijas, Ezechielis ir Danielius vadinami didžiaisiais pranašais, kiti dvylika – mažaisiais.

Pasak Biblijos, Izraelyje pranašų buvo jau nuo senų laikų. Pirmasis ir didžiausias iš jų – Mozė. Vėliau, Teisėjų ir pirmųjų karalių laikais, apie pranašus nuolatos užsimenama įvairiose knygose. Apie kai kuriuos rašoma gana nedaug, kiti, kaip Elijas ir Eliziejus, aprašomi šalia svarbiausių savo meto istorijos veikėjų.

VIII a. pr. m. e. pirmiausia Amosas, paskui Ozėjas, manoma, paskelbė pranašystes, kurios buvo surašytos į knygas ir išliko. Vėliau daugiau nei 300 metų tokie pranašai keitė vienas kitą, mokė tautą iki Babilono tremties, jos metu ir dar kurį laiką po jos, kai žydai vėl buvo sugrįžę į savo kraštą.

Pranašystėse pasitelkiami vaizdai, simboliniai veiksmai, regėjimai. Kalbama apie mesijo atėjimą. Vis dėlto pranašų užduotis buvo šaukti tautą grįžti į Dievo kelią, pasikliauti juo vienu.[2]

Struktūra[taisyti | redaguoti kodą]

Senąjį Testamentą sudaro šios knygos:

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Biblijos enciklopedija. Alna litera. Vilnius, 1993.
  2. Biblijos enciklopedija. Alna litera. Vilnius, 1993 m., 94 psl.

Vikiteka