Teisėjų knyga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Teisėjų knyga – septintoji Senojo Testamento knyga.

Šioje knygoje pasakojama apie Izraelio tautos didvyrius sumaišties laikotarpiu nuo izraelitų įsiveržimo į Kanaaną iki pirmųjų karalių. Aprašyta kova dėl Kanaano iki Jozuės mirties, rašoma apie teisėjus, arba vaduotojus. Izraelitai neįvykdę Dievo įsakymo išvaryti visas Kanaane gyvenusias gentis. Kai kurios jų pasiliko. Todėl izraelitai pradėję garbinti vietinius dievus. Jie tapo nevieningi ir silpni – lengvas grobis įvairiems užpuolikams. Tikėjimas nebesiejo pavienių genčių. Tačiau Teisėjų knygoje sakoma, kad nepaisant sulaužytos ištikimybės Dievui, izraelitams pakakdavo neviltyje į jį atsigręžti, ir jis juos gelbėdavęs, pasiųsdamas teisėjus, kurie išvaduodavo žydus.

Pagrindiniai knygos veikėjai – Debora ir Barakas, Gideonas ir madianiečiai, Iftachas ir jo duktė, Samsonas ir Dalila.

Jozuės knygoje aprašyti įvykiai apima mažiau nei 150 metų laikotarpį, maždaug nuo 1200 iki 1070 m. pr. m. e.

Veiksmo vieta – Kanaanas.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Biblijos enciklopedija. Alna litera. Vilnius, 1992.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]