Išėjimo knyga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Išėjimo knyga – antroji Penkiaknygės ir Senojo Testamento knyga.

Graikiškai ir lotyniškai ji vadinama Exodus (Išėjimas). Joje pasakojama, kaip Dievas per Mozę išlaisvina savo tautą iš Egipto vergijos.

Šioje Biblijos knygoje kalbama apie Mozės išgelbėjimą bei pašaukimą vadovauti izraelitams. Taip pat pasakojama apie 10 nelaimių, kurias Dievas siuntė Egiptui už tai, kad faraonas nesutiko išleisti izraelitų. Išėjimo knygoje taip pat rašoma apie pirmąją Paschą, kuri buvo švenčiama prieš izraelitams išeinant iš Egipto, perėjimą per Raudonąją (Meldų) jūrą, Dešimties įsakymų davimą, aukso veršį bei padangtę.

Išėjimo knygoje aprašyti įvykiai Egipte (Nilo deltoje) ir Sinajaus pusiasalyje.

Knygoje aprašytas maždaug 100 metų laikotarpis (apytiksliai 13251225 m. pr. m. e.)[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Biblijos enciklopedija. Alna litera. Vilnius, 1992.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]