Agėjo knyga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Agėjo knyga – viena iš Senojo Testamento knygų, priskiriama pranašų knygų grupei.

Agėjas ir kiti du paskutiniai Senojo Testamento pranašai veikė po Babilonijos tremties, kai dalis žydų grįžo į Judėją. Kaip ir Zacharijas, Agėjas ragino tautą pakilti ir atstatyti šventyklą. Ją, Zerubabelio vadovaujami, pradėjo atstatinėti sugrįžę tremtiniai, tačiau buvo atbaidyti ir liovėsi. Vietoje šventyklos jie pasistatė namus sau. Tokiam neteisingam pasirinkimui Agėjas metė iššūkį. Pranašo žodžiai buvę išgirsti, priesakai įvykdyti.

Agėjo knygoje rašoma apie tai, jog paklūstama raginimams atstatyti šventyklą, apie šventyklos grožį, Dievo palaimą paklusniesiems. Knygos pabaigoje užrašytas Dievo žodis Judėjos valdytojui Zerubabeliui.

Parašymo laikas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Agėjo knygoje pateikiamos tikslios datos. Agėjas pranašavo 520 m. pr. m. e. Jis bei Zacharijas minimi Ezros knygoje (Ezr 5,1–2; 6,14), raginantys tautą atstatyti šventyklą. Ji buvo baigta 516 m. pr. m. e.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Biblijos enciklopedija. Alna litera. Vilnius, 1992., 98 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]