Malachijo knyga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Malachijo knyga – viena iš Senojo Testamento knygų, priskiriama pranašų knygų grupei.

Malachijas bara Izraelio tautą už jos nepagarbą Dievui, neištikimybę jam. Pranašo manymu, vienintelis būdas patirti Dievo palaimą – visa širdmi laikytis jo įstatymų. Malachijas ragino sugrįžusius tremtinius teikti pirmenybę tam, kas svarbiausia, drąsino, žadėdamas Dievo palaimą.

Daugelis mano, kad Malachijas (vardas reiškia mano „žinianešys“) pranašavo praėjus 80 m. po Agėjo ir Zacharijo, greičiausiai prieš pat Nehemijo paskyrimą Jeruzalės valdytoju (V a. pr. m. e.). Tuo metu tautos paklusnumas Dievo įstatymams buvo pradėjęs silpnėti.

Malachijo knygoje rašoma apie Dievo meilę Izraeliui, bevertes aukas, sulaužytus pažadus, Dievo teismą, dešimtinės mokėjimą. Knygoje taip pat užrašytas Dievo pažadas pasigailėti. Malachijo knygos pabaigoje pranašaujama apie Elijo sugrįžimą (Mal 3,23-24).[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Biblijos enciklopedija. Alna litera. Vilnius, 1992., 98 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]