Izaijo knyga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Isaiah scroll.PNG

Izaijo knyga – viena iš Senojo Testamento knygų, priskiriama pranašų knygų grupei. Tai pranašysčių, kurios apima daugiau nei 200 metų įvykius, rinkinys.

Izaijas veikė paskutiniais VIII a. pr. m. e. dešimtmečiais ir galbūt VII a. pr. m. e. pradžioje.

586 m. pr. m. e. Jeruzalę užėmė babiloniečiai, daugumą jos žmonių išvarė nelaisvėn. Apie šį laikotarpį kalbama 40–55 knygos skyriuose. Praėjus kuriam laikui, tremtiniai sugrįžo ir ėmėsi atkurti savo tautos gyvenimą. Greičiausiai paskutiniai Izaijo knygos skyriai siejasi su šiuo laikotarpiu.

Visos knygos prasmė sukaupta didžiajame Izaijo Dievo regėjime (6 skyrius). Svarbiausia tema – Dievo didybė, šventumas. Tauta privalanti pasikliauti juo vienu. Pranašas turįs įspėti apie Dievo teismą visus, kurie nuo jo nusigręžia. Tačiau Dievas esąs atlaidus, knygoje gausu ateisiančio mesijo ir būsimosios gerovės pažadų.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Biblijos enciklopedija. Alna litera. Vilnius, 1992., 94–95 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]