Pranašas Danielius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Danielius liūtų duobėje

Danielius (hebr. דָּנִיּאֵל „Dievas yra mano teisėjas“) – tai žydas, minimas Senojo Testamento Danieliaus knygoje, kurioje aprašomas jo gyvenimas bei regėjimai.

Danielius, dar būdamas paauglys, buvo paimtas į nelaisvę Babilono karaliaus Nabuchodonosaro, kai šis užėmė Judėjos sostinę Jeruzalę, ir nugabentas į Babiloną. Ten, pasak Biblijos, Danielius ir dar trys žydų jaunuoliai buvo išrinkti tarnauti karaliaus rūmuose. Tačiau jie atsisakė valgyti karališkus valgius, nes tai draudė Tora.

Vėliau Danielius išaiškino karaliui Nabuchodonosarui du jo sapnus, kurių reikšmės Babilono žyniai nesuprato. Karaliui Baltazarui jis išaiškino, ką reiškia ant sienos puotos metu pasirodęs užrašas. Danieliaus knygoje rašoma, kad tą pačią naktį Babiloną užėmė medai ir persai.

Persijos karalius Darijus Medas Danielių paskyrė vienu iš trijų karalystės ministrų ir ketino jam pavesti valdyti visą Persiją. Būtent dėl to kiti karalystės valdininkai nusprendė Danielių nužudyti, priversdami Darijų Medą išleisti įstatymą, draudžiantį 30 dienų kreiptis į bet ką su prašymu, išskyrus patį karalių. Danielius buvo sugautas besimeldžiantis Dievui ir įmestas į duobę sudraskyti liūtams. Tačiau rašoma, kad Dievas apsaugojo Danielių ir kitą rytą karalius jį rado visiškai sveiką. Už bausmę buvo nužudyti visi Danielių apskundę valdininkai bei jų šeimos.

Danieliaus knygoje taip pat aprašyta daug šio pranašo regėjimų, kuriuose, judėjų bei krikščionių manymu, kalbama apie kai kurių senovės karalysčių likimą bei įvykius prieš pasaulio pabaigą.