Radiocenzūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame Vikipedijos projekte.

Radiocenzūra – nuolatinis radijo stočių monitoringas ir transliacijų trukdymas, naudojamas dažniausiai totalitarinėse šalyse, kur bet kokia kita nuomonė, nesutampanti su režimo nuomone, laikoma „propaganda“. Radiocenzūra buvo ypatingai dažnai naudojama antrojo pasaulinio karo metais bei šaltojo karo metu.

Iki šių dienų radijo trukdymus masiškai naudoja Kinija, Iranas ir Kuba. Mažesnio intensyvumo radijo slopinimą vykdo Vietnamas, Šiaurės Korėja, Marokas, Saudo Arabija, Pietų Korėja ir Mianmaras.

Be TSRS, Bulgarijos, Čekoslovakijos, VDR, Lenkijos, Vengrijos, Rumunijos ir Jugoslavijos, įvairiu metu ir mastu užsienio radiją slopino Irakas, Austrija, Ispanija, Izraelis, Čilė, Vokietija, Turkija, Didžioji Britanija, Egiptas, Graikija, Italija, Kipras, Prancūzija, Alžyras, Etiopija, Japonija, Somalis, Kolumbija ir Moldova.


Radiocenzūra Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Josifo Stalino vadovaujamas VKP(b) CK Politinis biuras sprendimą organizuoti plataus mąsto radijo iš už „geležinės uždangos“ trukdžius priėmė 1947 m. Ši radijo trukdžių sistema buvo vadinama „radijo gynyba“, ir pradėjo veikti 1948 m. vasarį, kai prasidėjo „Amerikos balso” transliacijos rusų kalba. Ypač trukdymai sustiprėjo 1953 m. pavasarį, kai rusiškai transliuoti pradėjo ir „Laisvės radijas“ iš Miuncheno. Tokia radijo „gynyba“ TSRS buvo dvigubai naudinga, nes tos pačios stotys, kurios skleidė radijo trikdžius, prireikus galėjo atlikti ir civilines užduotis – transliuoti muziką, valdžios pranešimus.

Radijo trukdymo sistema buvo pavaldi TSRS Ryšių ministerijos 2-ajai valdybai, kuriai 25-erius metus vadovavo Natalija Krestjaninova. Vietinės trikdžių stotys buvo pavaldžios respublikinių ryšių ministerijoms ir tiesiogiai priklausė respublikiniams radijo ir televizijos perdavimo centrams. Iki Michailo Gorbačiovo „perestroikos“ 1985 m. TSRS nepripažino, kad cenzūruoja tarptautinį eterį ar blokuoja radijo signalus, todėl visos trikdžių stotys buvo maskuojamos, vadinamos „objektais“ ar „radijo ryšių stotimis“.

Šie įrengimai buvo dviejų tipų – vietiniai (blokuojantys eterį didžiuosiuose miestuose ir jų apylinkėse) bei tolimojo veikimo (blokavimui didelėse teritorijose). Jų efektyvumas buvo skirtingas – paprastai esant arti trukdžių šaltinio programos girdėti nebuvo įmanoma, bet situacija miesteliuose ir kaimuose, kuriuos „dengdavo“ tolimojo veikimo trukdyklės, buvo kitokia. Ten, priklausomai nuo klimatinių sąlygų, trukdyklių siųstuvų suminės galios santykio, antenų krypčių bei efektyvumo, turimų laisvų trukdymo siųstuvų skaičiaus, darbuotojų kvalifikacijos bei kitų veiksnių, užsienio transliacijos kartais girdėdavosi visai gerai.

Iš pradžių užsienio radijo laidų slopinimo įrenginiai buvo tik Vilniuje ir Kaune, o kituose miestuose bei regionuose žmonės užsienio transliacijų galėjo klausytis be trikdžių. Vilniuje 1951 m. pradžioje buvo 13, Kaune – 3 radijo trikdžių siųstuvai. Šių techninių priemonių toli gražu nepakako nuslopinti visiems dažniams, ypač masinių seansų metu. Tų pačių metų pabaigoje, pasiskundus tuometiniam LKP(b) CK sekretoriui A. Sniečkui, užsienio radijo stočių slopinimui jau buvo naudojama 18 Ryšių ministerijos siųstuvų, 1 Civilinio oro laivyno siųstuvas ir 1 Žuvų pramonės ministerijos siųstuvas, kurių pagalba vienu metu buvo galima slopinti 20 dažnių. Kaune Ryšių ministerija trukdymams turėjo 8 radijo siųstuvus, iš jų 3 siųstuvai užsienio radijo laidas slopino tik dalį paros, nes kitu metu transliavo vietinio radijo laidas. Tačiau ir šių pajėgimų buvo maža. Galiausiai Lietuvoje pradėjo veikti 5 radijo trukdymo stotys: „objektas Nr. 600“ Vilniuje, „objektas Nr. 603“ Kaune, „objektas Nr. 61“ Klaipėdoje, „objektas Nr. 62“ Šiauliuose ir „objektas Nr. 1656“ Panevėžyje (pastarasis – naujausias – veikė tik 1985–1988 m., kiti nuo 1949–1952 m.). Vienos tokios stoties įrengimas kainuodavo nuo 400 tūkst. rublių (dabar apie 10 milijonų litų). Jų efektyvumas miestuose siekė 80-100 %, šia veikla, reguliuodami 60 siųstuvų, užsiėmė šimtas žmonių.

Miestų radijo trukdymo stotys būdavo sudarytos iš dviejų dalių: eterio klausymosi „kontrolės ir koregavimo punkto“ (KKP) ir siųstuvų cecho. „Priėmimo stočių“ operatorės dažniausiai būdavo moterys (rusės, karininkų žmonos), o siųstuvų technikai – vyrai. Nors trukdytinų stočių sąrašas, dažniai ir tvarkaraščiai būdavo gaunami iš Maskvos, tačiau operatyvinius sprendimus, ką, kada ir kokiais dažniais reikia slopinti, priimdavo KKP operatorės. Jos kas pusvalandį klausydavosi tam tikrų dažnių, ir jei programa girdėdavosi prastai – reiškė, kad tuos dažnius pakankamai „uždengdavo“ tolimojo veikimo siųstuvai, o jei girdėdavosi gerai, tai siųstuvų cechui („radijo ryšio stočiai“) buvo liepiama tam tikru dažniu įjungti trukdymo siųstuvą ir į jį per ryšio kabelį sugeneruodavo reikiamą trukdymo garso signalą – elektroninio generatoriaus ūžimą, arba „Majako“ radijo programą (iš dviejų Maskvos radijo diktorių – vyro ir moters – balsų sudėliota garsų mozaika, kuri klausytojus veikdavo nerviškai). Ceche dirbantys vyrai niekada nežinodavo, ką blokuoja – jiems buvo pranešamas tik dažnis, o darbo kokybė – dažnai tikrinama.

Į kiekvieną trikdį dukart per minutę morzės kodu buvo įterpiamas slopinimo stoties atpažinimo, identifikavimo kodas (pvz., Vilniaus trukdžių stoties kodas buvo BL, po 1985-ųjų – LM).

TSRS ideologai užsienio radijo stotis pagal turinį skirstė į tris kategorijas:

  1. „Juodosios propagandos“ – „Laisvė”, „Izraelio balsas”, „Tiranos radijas” – slopinti elektroniniu triukšmu;
  2. „Pilkosios propagandos“ – „Amerikos balsas”, „BBC”, „Pekino radijas” – blokuoti iškraipytu „Majako” radijo programos garsu;
  3. Nekenksmingos radijo stotys – „Švedijos radijas”, „ORTF” iš Paryžiaus – slopinami nebuvo.

Sprendimą, kurias radijo stotis slopinti, o kurias ne, manoma priimdavo pačios aukščiausios TSRS valdžios institucijos (komunistų partijos politinis biuras). Penktajame ir šeštajame dešimtmečiais būdavo praktikuojamas vadinamasis „selektyvusis trukdymas“, t. y., konkreti stotis būdavo pradedama slopinti tuo metu, kai ji imdavo transliuoti ką nors itin nepalankaus tarybinio režimo atžvilgiu. Vėliau šio metodo atsisakyta, nes naudojant šį metodą klausytojai akivaizdžiai suprasdavo, kad kažkas blokuoja signalą, ir apskritai tai buvo sudėtinga daryti, nes operatyviai blokuoti tam tikras laidos dalis retai kada pavykdavo. Pakeitus taktiką, jei tam tikrą radijo stotį būdavo nuspręsta slopinti – tai buvo daroma visais dažniais ir visą jos darbo eteryje laiką.

Lietuvos SSR dažnių kontrolės valdybos ypatingojo skyriaus 1954 m. rugsėjo 3 d. slaptoje pažymoje nurodoma, kad Vilnių kiekvieną vakarą pasiekdavo radijo stočių laidos, rusų kalba transliuojamos 40 dažnių. Iš jų 9 dažnius slopino kitų miestų slopintuvai, 25 – vietiniai slopintuvai, 6 dažniai likdavo neslopinami. Transliacijos lietuvių kalba vykdavo 20 dažnių. Visos jos buvo slopinamos. Transliacijos lenkų kalba vykdavo 15 dažnių, kurie taip pat visi buvo slopinami. Panašiai radijo stotys buvo slopinamos Kaune ir Šiauliuose; Klaipėdoje likdavo nenuslopintų 10–12 dažnių rusų kalba.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • R. Pleikys. Jamming. Vilnius, 1998.
  • R. Pleikys. (1999). Radijo cenzūra Lietuvoje ir Sovietų Sąjungoje 1948–1988// Genocidas ir rezistencija. 2 (6).
  • Р. Плейкис. Радиоцензура. Vilnius: Baltijos kopija, 2002. ISBN 9955-9427-4-6.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]