Jungtinių Tautų generalinis sekretorius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio JT Generalinis Sekretorius)
Jungtinių Tautų generalinis sekretorius

Jungtinių Tautų emblema

Jungtinių Tautų vėliava

Dabartinis
António Guterres

nuo 2017 m. sausio 1 d. (2017-01-01)
Įkurta1945 m. spalio 24 d.
StatusasAukščiausiasis administracinis pareigūnas
RezidencijaNiujorkas, JAV
Kadencija5 metai (su perrinkimu vieną kartą)
Pirmas pareigoseTrygve Lie
Svetainėwww.un.org/sg

Jungtinių Tautų generalinis sekretorius (angl. Secretary-General of the United Nations) – aukščiausias administracinis Jungtinių Tautų pareigūnas.[1] Generalinis Sekretorius skiriamas 5 metams Jungtinių Tautų Generalinei Asamblėjai ir Saugumo Tarybai rekomendavus.

Pareigos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jungtinių Tautų sekretoriaus pareigos yra tokios pat įvairios kaip ir problemos, kurias sprendžia Jungtinės Tautos. Jų spektras – nuo vadovavimo taikos palaikymo operacijoms iki tarpininkavimo tarptautiniams ginčams. Taip pat kiekvienais metais Generalinis sekretorius Generalinės Asamblėjos metu paskelbia metinį pranešimą, kuriame įvertina Organizacijos veiklą ir išsako savo požiūrį dėl būsimų jos veiklos prioritetų artimiausiu metu. Į Generalinio sekretoriaus pareigas taip pat įeina Sekretoriato personalo parinkimas.

Jungtinių Tautų Generaliniai sekretoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 19461952 m. – Triugvė Li (Norvegija)
  2. 19531961 m. – Dagas Hamaršeldas (Švedija)
  3. 19611971 m. – U Tanas (Birma, dabar Mianmaras)
  4. 19721981 m. – Kurtas Valdheimas (Austrija)
  5. 19821991 m. – Chavjeras Peresas de Kueljaras (Peru)
  6. 19921996 m. – Butrosas Butrosas Galis (Egiptas)
  7. 19972007 m. – Kofis Ata Ananas (Gana)
  8. 20072017 m. – Ban Ki Munas (Pietų Korėja)
  9. Nuo 2017 m. – António Guterres (Portugalija)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Jungtinių Tautų Generalinis sekretorius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 830 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]