Imunitetas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Imunitetas (lot. immunitas – „laisvumas nuo ko nors“) – žmogaus organizmo gebėjimas apsisaugoti nuo viso to, kas jam genetiškai nepriimtina: nuo mikrobų, virusų, parazitų, svetimų baltymų ir kitų medžiagų. Organizmo apsauginės imuninės reakcijos padeda „išvalyti” organizmą nuo antigenų, patekusių į jį iš išorės arba atsiradusių viduje. Antigenų organizme gali atsirasti dėl bakterijų, fermentų, vaistų ir kitokių cheminių preparatų, radiacijos poveikio.

Imuninė sistema šalina mirusias ar pakitusias savo organizmo ląsteles, saugo nuo ligų, ypač infekcinių ir vėžinių. Jei imuninė sistema per silpna, sutrinka organizmo augimas ir vystymasis, mažėja atsparumas infekcijoms, susidaro prielaidos susirgti onkologinėmis ligomis.

[taisyti] Imuniteto rūšys

Imunitetas skirstomas į įgimtą ir įgytą. Įgimtas imunitetas dar vadinamas paveldimu. Viena iš jo formų – rūšinis imunitetas. Jis būdingas tai pačiai gyvūnų rūšiai ir perduodamas iš kartos į kartą. Pavyzdžiui, žmogus neserga galvijų ir šunų maru, o gyvūnai neužsikrečia vėjaraupiais.

Įgytas imunitetas nepaveldimas, jis gali būti pasyvus ir aktyvus. Pasyvus imunitetas susidaro, kai į organizmą patenka jau pasigaminusių antikūnių iš kito imunizuoto organizmo. Tokį imunitetą turi naujagimiai. Aktyvus imunitetas įgyjamas persirgus tam tikra infekcine liga arba imunizuojant (skiepijant) nuo tos ligos. Kitaip tariant, įgytas imunitetas būna natūralus (poinfekcinis) ir dirbtinis (povakcininis).