Skrandis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Skrandis (gr. gaster, lot. ventriculus) – praplatėjusi gyvūnų virškinimo organų sistemos dalis. Skrandis yra tuščiaviduris ir sudarytas iš raumeninių audinių. Jo forma panaši į kriaušę ir nuolat kinta, priklausomai nuo jame esančių dujų, maisto kiekio ir gretimų organų būklės. Vidutinė skrandžio talpa 1,3 - 1,5 l, tačiau gali svyruoti 1 - 3 litrų ribose. Skrandžio paviršiaus plotas 600 - 800 cm². Žmogaus ir daugelio gyvūnų skrandis yra vienos sekcijos, o atrajojančių gyvūnų ir paukščių skrandis turi keletą atskirtų dalių (sekcijų).

[taisyti] Žmogaus skrandis

Jį sudaro 4 pagrindinės dalys: įskrandis (lot. pars cardiaca), dugnas (fundus gastricus), kūnas (corpus gastricus) ir prievartis (pars pylorica), prievartis dar skirstomas į prievarčio kanalą (canalis pyloricus) ir prievarčio urvą (antrum pyloricum). Tarp stemplės perėjimo į skrandį ir skrandžio dugno yra širdinė įlanka, o tarp kūno ir prievarčio - kampinė įlanka. Skrandis turi du paviršius - priekinį ir užpakalinį, juos skiria du kraštai, kurie paprastai vadinami kreivėmis - didžioji kreivė yra skrandžio kairėje pusėje, o mažoji - dešinėje.

Skrandžio siena yra plonesnė nei stemplės, bet storesnė nei plonosios žarnos, bet taip pat sudaryta iš trijų sluoksnių - gleivinės, raumeninio dangalo ir serozinio dangalo - pilvaplėvės. Gleivinę dengia vienasluoksnis kubinis, stulpinis epitelis, gleivinė turi raumeninę plokštelę, kuri reikalinga raukšlėms susidaryti, gleivinėje yra smulkių limfoidinio audinio mazgelių. Užpakalinė skrandžio siena yra labiau raukšlėta. Skrandžio gleivinės liaukos gamina gleives, pepsinogeną, druskos rūgštį, pavienės ląstelės gleivinėje gamina gastriną - hormoną, skatinantį kitus virškinimo organus. Raumeninį skrandžio dangalą sudaro trys sluoksniai - išorinis išilginis, vidurinis žiedinis ir vidinis įstrižinis. Skrandis yra intraperitoninis organas pilvaplėvės atžvilgiu, jį visą, išskyrus kreives, dengia ši serozinė plėvė.

[taisyti] Skrandžio motorikos sutrikimai

Skrandžio motorinės funkcijos sutrikimai pasireiškia peristaltikos, raumenų tonuso pakitimais ir kt. Padidėjus klajoklio nervo jaudrumui, skrandžio peristaltika pagreitėja, o simpatinių nervų dirginimas peristaltiką slopina. Be to, peristaltikai turi reikšmės ir humoralinės reguliacijos pakitimai. Skrandžio peristaltiką lėtina gastritas, riebus maistas, psichogeniniai faktoriai, bendras organizmo silpnumas ir kt. Skrandžio motorikos sutrikimai sukelia:

• rėmenį (pyrosis),
• raugulį (eructatio),
• žagsėjimą (singultus)
• pykinimą, šleikštulį (nausea),
• vėmimą (vomitus).