Epitelinis audinys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Epitelis)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Epitelinis audinys (naudotas diferencinis dažymas). Matyti sutvirtinantys citoskeleto elementai (raudona spalva)

Epitelis, epitelinis audinys – dengiamasis audinys. Tai vienas pagrindinių audinių (greta raumeninio, nervinio ir jungiamojo audinio). Epitelinis audinys skirstomas į vienasluoksnį, daugiasluoksnį ir liaukinį. Jų ląstelės yra glaudžiai viena prie kitos prigludusios. Tarpusavyje susijungia tarpląstelinėmis jungtimis, sudarydamos storesnę ar plonesnę dangą.

Pagrindinės savybės[taisyti | redaguoti kodą]

Tarp ląstelių nėra tarpląstelinės medžiagos. Būdinga polinė diferenciacija: išskiriama pamatinė ir viršūninė ląstelių dalys. Po epiteliu visuomet yra jungiamasis audinys. Epitelis neturi kraujagyslių, todėl būtinas maisto medžiagas gauna iš po juo gulinčio jungiamojo audinio. Tarp epitelinio audinio ir jungiamojo audinio yra pamatinė membrana. Ji riboja epitelį nuo jungiamojo audinio ir neleidžia epitelinėms ląstelėms įaugti į po juo esantį jungiamąjį audinį.

Epitelinis audinys dengia kūno paviršių, serozines ertmes (pilvaplėvę, širdiplėvę), visus tuščiavidurius organus (skrandį, žarnas, šlapimo pūslę) – čia juos dengia paviršinis epitelis. Jis skiria organizmo vidinę terpę nuo aplinkos, atlieka įsiurbimo (rezorbcijos) ir išskyrimo (ekskrecijos) funkcijas. Audinys, įaugantis į poepitelinę mezenchimą ir formuodamas liaukas, vadinamas liaukiniu epiteliu.

Paviršinis epitelis atlieka apsauginę funkciją – saugo poepitelinį jungiamąjį audinį nuo mechaninių, cheminių, pažeidimų, mikrobų ir parazitų, skysčio netekimo.

Paviršinis epitelis epithelium superficiale[taisyti | redaguoti kodą]

Paviršinėms epitelinėms ląstelėms jų funkcijas atlikti padeda įvairios tam pritaikytos specializuotos struktūros:

  1. Viršutinio paviršiaus – citoplazmos išaugos (mikrogaureliai, virpamieji plaukeliai)
  2. Pamatinio paviršiaus – pamatinės raukšlės
  3. Sąlyčio (kontaktinio) paviršiaus – ląstelių jungtys, jomis ląstelės keičiasi informacija, palaikomas audinio stabilumas. Yra trys ląstelių jungčių funkcinės grupės:
  4. Sąauginės: sujungia ląstelių membranas ir stabilizuoja jų griaučius, pavyzdžiai: Pirštinė ląstelių jungtis, Sukibimo plokštelė, Sąauginė dėmė
  5. Užtveriamosios:Užtvarinė juostelė
  6. Jungiamosios – kanalėlinės – jomis perduodami cheminiai ir elektriniai signalai: Jungiamoji dėmė

Vienasluoksnis plokščiasis epitelis[taisyti | redaguoti kodą]

Vienasluoksnis plokščiasis epitelis susideda iš vieno sluoksnio plonų, plokščių epiteliocitų, kurių plotis viršija jų aukštį. Juo yra išklotos plaučių alveolės, alveoliniai maišeliai, inkstų kanalėlių kapsulės išorinė siena, vidinės ausies sieninis labirintas. Jis atlieka apsauginę funkciją, dalyvauja medžiagų apykaitos procese.

Endotelis[taisyti | redaguoti kodą]

Endotelis – tai plokščiųjų ląstelių endoteliocitų klodas. Turi mažai organelių. Iškloja širdies vidų, kraujagyslių ir limfagyslių spindinius paviršius. Dalyvauja vykstant medžiagų ir dujų apykaitai tarp kraujo ir jungiamojo audinio.

Mezotelis[taisyti | redaguoti kodą]

Mezotelis – epitelinis darinys sudarytas iš mezoteliocitų (plokščių, nelygiais kraštais, daugiašonių, pasižyminčių aktyvia pinocitoze ląstelių). Iškloja krūtinės ląstos ir kūno uždarų ertmių serozinius dangalus (krūtinplėvė, širdiplėvė, pilvaplėvė) ir jose esančių organų paviršius. Atlieka apsauginę ir medžiagų apykaitos funkcijas, apsaugo organus nuo suaugimo.

Vienasluoksnis kubinis epitelis[taisyti | redaguoti kodą]

Susideda iš beveik vienodo aukščio ir pločio epiteliocitų, jų paviršiuje gali būti įvairių atsikišimų – (blakstienėlių, mikrogaurelių, o apatiniame – invaginacijų). Yra inkstų kanalėliuose, smulkiuosiuose bronchuose, sekrecinių liaukų dalyse, ištekamuosiuose latakuose, lęšio priekinis paviršius.

Vienasluoksnis stulpinis epitelis[taisyti | redaguoti kodą]

Susideda iš stulpiškųjų epiteliocitų, kurių aukštis viršija jų plotį. Branduoliai išsidėstę pamatiniuose ląstelių galuose. Vystosi iš mezodermos ir entodermos. Ląstelių viršūniniame paviršiuje yra mikrogaurelių ir blakstienėlių. Šį epitelį turi skrandis, plonosios žarnos, storoji žarna, juo išklotas tulžies ir kasos latakai, smulkiųjų bronchų ir kiaušintakių gleivinės.

Skrandžio gleivinę išklojančios stulpinės ląstelės atlieka išskiriamąją funkciją. Plonosios žarnos epitelis atlieka rezorbcinę funkciją. Kvėpavimo takų ląstelės turi virpamųjų plaukelių – atlieka apsauginę funkciją, šalina dulkes.

Daugiasluoksnis plokščiasis epitelis[taisyti | redaguoti kodą]

Ragėjantis: yra 2 rūšys – neplaukuotos odos epidermį sudaro pamatinis, tarpinis (dygliuotasis), grūdėtasis, skaidrusis, ragėjantys sluoksniai. Plaukuotos odos – pamatinis, dygliuotasis, grūdėtasis ir ragėjantis. Šis epitelis dengia visą kūno paviršių, t. y. – odą. Pagrindinė funkcija yra apsauginė. Jis nepraleidžia vandens, tam tikrų cheminių medžiagų, saugo odą nuo išdžiūvimo, yra blogas šilumos laidininkas.

Daugiasluoksnis kubinis epitelis[taisyti | redaguoti kodą]

Susideda iš dviejų sluoksnių kubinių ląstelių. Jis randamas organuose, drėkinamuose skysčių liaukų ištekamuosiuose latakuose ir gemalo organuose. Atlieka apsauginę funkciją.

Daugiasluoksnis stulpinis epitelis[taisyti | redaguoti kodą]

Susideda iš dviejų sluoksnių: pamatinio kubiškųjų ir viršutinio stulpinių ląstelių. Daugiasluoksnį stulpinį epitelį turi kvėpavimo takai, seilių ir pieno liaukų ištekamieji latakai. Jo yra toje vietoje, kur tariamasis daugiasluoksnis epitelis pereina į daugiasluoksnį. Jis atlieka apsauginę ir sekrecinę funkcijas.

Daugiasluoksnis pereinamasis epitelis[taisyti | redaguoti kodą]

Daugiasluoksnį pereinamąjį epitelį sudaro trys sluoksniai: pamatinis, tarpinis ir paviršinis. Pereinamuoju vadinamas todėl, kad kintant organo tūriui, kartu kinta ląstelių forma ir tūris. Daugiasluoksnį pereinamąjį epitelį turi inkstų geldelės, šlapimtakiai, šlapimo pūslė. Jis yra šlaplės gleivinės sudėtyje. Pereinamasis epitelis atlieka apsauginę funkciją .

Liaukinis epitelis epitelium glandulare[taisyti | redaguoti kodą]

Liaukinį epitelį sudaro ląstelės, gebančios sintetinti ir išskirti savo medžiagų apykaitos produktus. Yra dvi sekrecijos rūšys:

  1. Egzokrininė – kai liaukinės ląstelės išskiria sekretą pro viršūninį galą į išorę
  2. Endokrininė sekrecija – ląstelės išskiria sekretą pro pamatinį galą tiesiai į kraują

Išorės sekrecijos (egzokrininės) liaukos sudarytos iš sekrecinių liaukų ląstelių, sudarančių sekrecines dalis, ir ištekamojo latako. Tai seilių, riebalų, prakaito, pieno liaukos. Daugialąsčių organizmų liaukų bendras raidos principas – liaukinis epitelis turi užimti kuo mažiau vietos ir turėti didelį paviršiaus plotą. Atsižvelgiant į tai liaukos gali būti:

  • Paprastoji vamzdinė liauka
  • Paprastoji šakota vamzdinė liauka
  • Paprastoji pūslinė liauka
  • Paprastoji šakota pūslinė liauka
  • Sudėtinė vamzdinė liauka
  • Sudėtinė vamzdinė pūslinė liauka

Paprastosios laukos gali būti vienaląstės – tai taurinės ląstelės, ir daugialąstės (gali būti vamzdinės ir alveolinės). Paprastosios vamzdinės liaukos dar gali būti tiesios (skrandžio gleivinės liauka) arba spiralinės (odos prakaito liauka). Sudėtinės liaukos pagal išskiriamo sekreto rūšį gali būti:

  1. Baltyminės – serozinės, pavyzdžiui, kasa
  2. Gleivinės – mukozinės, stemplės liaukos
  3. Mišri baltyminė – gleivinė, pažandinė ir poliežuvinė seilių liaukos
  4. Riebalų, odos riebalų liaukos

Pagal sekreto išskyrimo pobūdį skiriamos trys liaukų rūšys:

Merokrininės (ekrininės)
Apokrininės
Holokrininės

Endokrininės liaukos gamina biologiškai aktyvias medžiagas – hormonus ir išskiria tiesiai į kraują. Tokios liaukos neturi ištekamųjų latakų. Liaukų parenchimą sudaro sekrecinės ląstelės endokrinocitai.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]