Gira

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Kvas.jpg

Gira – labai silpnai alkoholinis gaivusis gėrimas, gaminamas fermentacijos būdu iš juodos duonos, vaisių, uogų, kmynų ir kitų maisto produktų, pridedant mielių ir cukraus.

Mielės iš cukraus gamina alkoholį ir angliarūgštę, todėl gira alkoholio turi apie 0,7-2,2 %. Dėl to gira yra „tarpinis“ gėrimas tarp nealkoholinių (iki 0,5 % alkoholio) ir alkoholinių. Lietuvoje oficialiai[1] gira laikomi gėrimai, gaminti pagal giros technologiją, kurie turi ne daugiau kaip 1,2 % alkoholio). Gira yra puikus gėrimas karštomis vasaros dienomis troškuliui numalšinti. Ji padeda organizme išlaikyti reikalingą skysčių santykį ir kartu papildo jį reikalingomis maisto medžiagomis.

Be įprastos giros, raugiamos ir obuolių, aviečių, pieno, medaus, miško uogų, žiedlapių ir daugelis kitų girų.

Ji atsirado neatmenamais laikais Rytų Europoje baltų apgyvendintoje teritorijoje ir čia ypač išplito nuo XVI amžiaus. Dabar laikomas vienas iš lietuvių, lenkų, rusų ir baltarusių nacionaliniu gėrimu.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Rusioje gira pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta jau 989 m. Pirmieji giros gamybos receptai Lietuvoje užfiksuoti XVI a. Lietuvos kunigaikščių, didikų ir bajorų rūmuose bei dvaruose, klebonijose ir vienuolynuose, kareivinėse, miestelėnų, amatininkų ir pirklių namuose, valstiečių trobose ir smuklėse iki XX amžiaus kasdien būdavo vartojama net keliolika rūšių girų. Egzotiškiausios iš jų buvo miško našlaičių, žemaitiška tekšių, Platelių reliktinių juodųjų trešnių giros.

Gira buvo verdama namų sąlygomis, o nuo XIX a. ir pramoniniu būdu.

Nacionalinės giros[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuviška gira[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuviai gamindavo ir vartodavo daug giros rūšių. Yra surinkta per 100 originalių girų receptų, kurie siekia net XVI amžių. Tai įvairiausios uogų ir vaisių, žiedų ir pumpurų, sulos ir sulčių, gydomųjų augalų trauktinių ir nuovirų, javų ir salyklų, duonos, pyragų ir net meduolių bei pieno giros. Tarp jų yra raugintų, keptinių ir šustinių girų.

Tarybinė giros cisterna

Buvo teigiama, kad giros privalo būti gana rūgštokos. Saldintos giros Lietuvoje buvo pradėtos gaminti sovietinės okupacijos metais pagal Maskvoje patvirtintas receptūras. Lietuvoje sovietmečiu gira buvo pardavinėjama tiesiai iš cisternų, kurios stovėdavo kiekviename miestelyje, didesnių miestų mikrorajonuose. Pasaldintą girą gamindavo ne tik alaus bravorai, bet ir duonos gamyklos, netgi pieninės (pasaldintą pasukų girą).

Rusiška gira[taisyti | redaguoti kodą]

Carinės Rusijos ligoninėse ir lazaretuose girą gerti duodavo be išimties visiems ligoniams.

Sovietmečiu gira buvo įtraukta į visų gydyklų, sanatorijų, poilsio namų ir netgi pionierių stovyklų valgiaraščius.

Rusijoje girą populiarino žymūs rusų medikai N. Pirogovas (18101881), N. Sklifosovskis (18361904), I. Pavlovas (18471936). Garsiojoje N. Sklifosovskio klinikoje Maskvoje gira buvo būtinas ligonių gėrimas, nes ji saugodavo kepenis nuo cirozės, o skrandį ir žarnyno traktą nuo gastritų, kolitų ir opaligės.

Gamyba[taisyti | redaguoti kodą]

Giros gamybos pagrindas – rūgšties ir alkoholio fermentacija. Jos sudedamieji elementai yra kviečių, rugių, miežių miltai arba ruginės duonos, cukraus ir įvairių vaisių užpilas.

Dėl atitinkamų savo sudėtyje esančių raugalų ar bakterijų, geriausios giros savaime rūgsta gana ilgai.

Svarbiausias dalykas gaminant girą – misos paruošimas. Tinkamai misai paruošti reikalinga gana sudėtinga technologija.

Sovietinis vadinamasis „obščepitas“ (visuomeninio aptarnavimo sektorius) naudojo pačią elementariausią giros gamybos technologiją – rauginimą mielių grybeliais. Toks procesas yra gana greitas. Taip galima pagaminti didelius gėrimo kiekius, ypač iš duonos, pasukų. Sovietiniais laikais tokia gira buvo labai populiari. Šiuo metu saldi pakepintos juodos ruginės duonos gira gaminama tik pavienėse alaus daryklose.

Giros rauginimui naudojamos kepimo mielės nėra tinkamos, nes nuo mielių rūšies priklauso ir pats rūgimo procesas ir jo metu susidarančios medžiagos bei B grupės vitaminai.

Giros poveikis[taisyti | redaguoti kodą]

Nauda[taisyti | redaguoti kodą]

Giros gydomosios savybės buvo žinomos jau gilioje senovėje. Gira buvo malšinamas troškulys, ji naudota gydymo tikslais, suteikdavo žvalumo, ja buvo praplaunamos žaizdos, kurios dėl to greičiau gydavo. Geriant girą, greičiau suaugdavo lūžę kaulai, pagerėdavo inkstų veikla. Ilgus amžius lietuviams po pirties vienintelis gėrimas buvo tik gira, nes ji geriausiai atstatydavo skysčių disbalansą, numalšindavo troškulį, išvalydavo kepenis ir inkstus.

Klinikiniai tyrimai rodo, kad gira gerina apetitą ir virškinimą, aktyvina virškinimo liaukų veiklą, stimuliuoja skrandžio sulčių ir tulžies išsiskyrimą, o svarbiausia – gira išplauna skrandžio žarnyno traktą, išvalydama organizmą nuo galutinių maisto apykaitos produktų, šlakų.

Liaudies medicinoje gira naudojama kaip gydomoji priemonė nuo peršalimo, karščiavimo, vandenligės, įvairių virškinamojo trakto sutrikimų. Joje gausu vitamino B.

Medaus gira anksčiau būdavo vartojama anginos ir peršalimo ligų profilaktikai. Tiems, kas skųsdavosi širdies kraujagyslių, nervų, raumenų ligomis, būdavo rekomenduojama gerti razinų girą, nes jos ypač turtingos fiziologiškai aktyviu mikroelementukaliu. Kamuojant neurozei, nemigai, hipertonijai, patariama gerti mėtų girą.

Siekiant, kad veido oda būtų glotnesnė, skaistesnė ir stangresnė, nebūtų raukšlių, anksčiau girą ne tik gerdavo, bet ir ja prausdavosi, darė vonias: pildavo girą į kubilą ir ten gerai „pasimurkdydavo“.

Žala[taisyti | redaguoti kodą]

Dažnas giros vartojimas dideliais kiekiais siejamas su kepenų pažeidimais, pankreatitu ir podagra.

Natūralios giros receptai[taisyti | redaguoti kodą]

Wikibooks
Wikireceptuose yra daugiau informacijos apie straipsnį

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]


Commons-logo.svg Vikiteka: Gira – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.