Peršalimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Peršalimas dar vadinamas ūmia virusine respiratorine infekcija (ŪRVI) - užkrečiama virusinė viršutinių kvėpavimo takų (nosies ir gerklės) infekcija.

Peršalimas yra viena dažniausių ligų, kuria kiekvienas žmogus vidutiniškai serga kartą per metus. Peršalimas nėra pavojingas ir praeina per 3-7 dienas.

Peršalimas dažnai maišomas su rimtesne liga - gripu, kuriai būdinga aukšta temperatūra, šaltkrėtis, kaulų ir raumenų skausmai. Gripas daug pavojingesnis už peršalimą, nes sukelia komplikacijas, pavyzdžiui, plaučių uždegimą.

Peršalimo pavadinimas yra klaidinantis, nes klimatas gali tik įtakoti organizmo imunitetą ir paaštrinti simptomus, tačiau ligos sukėlėjas yra virusas.

Patologija[taisyti | redaguoti kodą]

Peršalimą gali sukelti virš 100 rūšių virusų. Kadangi peršalimą sukeliantys virusai mutuoja, vakcinavimas yra neefektyvus. Virusai pereina iš vieno žmogaus kitam per mažus lašelius, atsirandančius kosint ar čiaudint. Tie lašeliai ore pasklinda 3-5 metrų atstumu ir išlieka net keletą valandų. Taip pat dažnai apsikrečiama per daiktus, kuriuos lietė sergantis žmogus. Pastebėta, kad per lygius daiktus, tokius kaip metalinės rankenos, virusas perduodamas geriau, nei per porėtus, tokius kaip mediniai daiktai ar popierius.

Virusai į organizmą dažniausiai patenka per nosį ar akis ir sparčiai dauginasi nosiaryklėje. Virusas į ląsteles patenka per ICAM-1 receptorius.

Simptomai[taisyti | redaguoti kodą]

Dažniausi peršalimo simptomai yra sloga, gerklės skausmas, galvos skausmas, kosulys, bendras silpnumas.

Peršalimu apsikrečia 95 % su virusu susidūrusių asmenų, bet simptomai pasireiškia tik 75 % atvejų. Simptomai pasireiškia praėjus 1-2 dienoms po apkrėtimo ir yra organizmo apsauginės reakcijos: čiaudulys, sloga ir kosulys - tai bandymai išvyti užpuolikus, o uždegimas pritraukia ir aktyvuoja imunines ląsteles. Virusas pasinaudoja čiauduliu kaip būdu apkrėsti kitus žmones.

Komplikacijos[taisyti | redaguoti kodą]

Bakterijos, paprastai gyvenančios nosiaryklėje, gali pasinaudoti susilpnėjusia imunine sistema ir sukelti antrinę infekciją. Dažniausiai pasitaiko vaikų vidurinės ausies uždegimai bei bakterinis sinusitas. Galima šių infekcijų priežastis yra stiprus nosies pūtimas. Nosies gleivinės išskyros dėl slėgio pasiekia ausį ir sinusus ir ten sukelia infekciją.

Prevencija[taisyti | redaguoti kodą]

Geriausias peršalimo prevencijos būdas - vengti kontakto su ligoniais, gerai plauti rankas ir neliesti savo veido.

Antibakterinis muilas nepažeidžia viruso dalelių, bet pats mechaninis plovimo veiksmas jas pašalina. Prieš virusus veiksmingi alkoholiniai rankų valymo geliai.

Kai kuriose šalyse, pvz., Kinijoje ar Japonijoje peršalę žmonės nešioja chirurgines kaukes, kad apsaugotų aplinkinius.

Kadangi peršalimą sukelia daug virusų rūšių, kurios mutuoja, vakcinacija yra nepraktiška.

Gydymas[taisyti | redaguoti kodą]

Peršalimui gydyti vaistų nėra, tai yra, nėra priemonių, efektyviai kovojančių su virusais. Tik ligonio imuninė sistema gali susidoroti su infekcija. Per keletą dienų ji pradeda gaminti antikūnus, efektyviai kovojančius su peršalimą sukėlusiu virusu.

Taigi, peršalimo gydymo būdai yra grynai simptominiai. Tarp jų yra analgetikai, kaip acetilsalicilo rūgštis ar paracetamolis, ar jų analogai pastilių pavidalu. Taip pat naudojami pirmosios kartos antihistamininiai preparatai, tokie kaip klemastinas, feniraminas, gleivinių uždegimui malšinti.

Šilta ir drėgna aplinka palengvina simptomus. Dažnai kaip namų vaistai yra karštos žolelių ir vaisinės arbatos: ramunėlių, erškėtuogių, čiobrelių, raudonėlių.

Publikacijos XX a. antroje pusėje teigė, kad vitamino C vartojimas sumažina peršalimo tikimybę, tačiau vėlesnės studijos tai neigia.

Pastebėtina, jog yra tikimybė, kad simptomų malšinimas prailgina ligos trukmę, tačiau tai nėra įrodyta.

Įtaka visuomenei[taisyti | redaguoti kodą]

Mičigano universiteto tyrėjas dr. A. Markas Fendrickas 2003 m. paskelbė peršalimo ekonominių pasekmių studiją. Buvo nustatyta, kad vien JAV kasmet dėl peršalimo į gydytojus kreipiamasi 100 milijonų kartų, kas konservatyviai gali būti įvertinta kaip 7,7 milijardo JAV dolerių per metus. Daugiau nei trečdaliui pacientų išrašomi antibiotiniai preparatai, kas ne tik be reikalo švaisto resursus, bet ir kelia mikroorganizmų atsparumą tokiems preparatams.

Studija nustatė, kad amerikiečiai kasmet išleidžia 2,9 milijardus JAV dolerių simptominiams vaistams parduodamiems be recepto bei dar 400 milijonus receptiniams vaistams. Be to, amerikiečiai išleidžia 1,1 milijardo JAV dolerių gydytojų paskirtiems antibiotikams, kurie neturi jokios įtakos šiai virusinei ligai.

Studijoje buvo spėjama, kad kasmet dėl peršalimo mokiniai praleidžia 189 milijonus mokyklos dienų. Juos prižiūrėdami tėvai praleidžia 126 milijonus darbo dienų. Sudėjus su darbo dienomis, praleistomis susirgus patiems darbuotojams, nuostoliai dėl darbo praleisto dėl peršalimo sudaro virš 20 milijardų JAV dolerių.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Peršalimas buvo žinomas dar senovės Egipto, majų, bei actekų civilizacijoms. Actekai naudodavo medaus, čili pipirų ir tabako mišinį peršalimui gydyti. Graikų Hipokratas aprašė ligą V a. pr. m. e.

XVIII amžiuje Džonas Veslis (John Wesley) knygoje apie ligų gydymą siūlė grūdinimąsi šaltose voniose kaip ligos prevencijos būdą, bei teigė, kad sušalimas yra peršalimo priežastis.

Mikroskopinių infekcinių dalelių idėja kilo XIX amžiaus antroje pusėje. Iš pradžių buvo manoma, kad peršalimą sukelia bakterijos, ir šia prielaida remiantis buvo bandomos kurti vakcinos.

Pirmasis virusinę peršalimo prigimtį atrado Valteris Kruzė (Walter Kruze), profesorius iš Leipcigo Vokietijoje 1914 metais, tačiau šie rezultatai plačiai paplito tik kai jie buvo atkartoti Alfonso Došė (Alphonse Doschez) 1920 metais griežtuose akluose (double - blind) eksperimentuose, pirmiausia su šimpanzėmis, vėliau su žmonėmis.