Inkstas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Inkstų vieta tarp kitų organų (vaizdas iš nugaros, stuburas pašalintas)

Inkstas (lot. ren, gr. nephros) – porinis šlapimo gaminimo ir šalinimo sistemos organas, atliekantis ir kitas svarbias funkcijas.

Žmogaus inkstai yra raudonai rudi, pupelės formos, išsidėstę pilvo ertmėje, abipus stuburo, tuoj po diafragma (lot. musculus phrenicus). Dešinysis yra truputį žemiau dėl kepenų padėties. Inksto ilgis 10-12 cm, plotis 5-6 cm, storis 3-4 cm. Masė – nuo 120 iki 200 g. Inkstas yra suplokštėjęs strėline kryptimi. Jo spalvą lemia žievė, kuri matoma per ploną inksto kapsulę. Organo spalva kinta pagal žievės kraujagyslių prisipildymą krauju.

Inkstus nuo sutrenkimo saugo iš visų pusių gaubiantis riebalinis audinys – inksto kapsulė (capsula adiposa). Jie yra pagrindiniai organai, atliekantys ekskreciją – iš kraujo pašalina medžiagų apykaitos produktus, reguliuoja organizmo skysčių sudėtį bei kiekį, šarmų bei rūgščių pusiausvyrą. Susidaręs šlapimas teka į taureles, geldeles, šlapimtakiu į šlapimo pūslę, o iš jos pro šlaplę pasišalina lauk.

Embriologija[taisyti | redaguoti kodą]

Inkstai pradeda vystytis maždaug trečią embriono vystymosi savaitę iš tarpinės mezodermos. Susiformavus mezodermai, jos ląstelės yra greta stuburo stygos ir nervinio vamzdžio. Arčiau stuburo stygos bei nervinio vamzdžio yra paašinė mezoderma, kuri trečią savaitę segmentuojasi ir sudaro somitus. Somitai per tarpinę mezodermą jungiasi su šonine mezoderma. Diferencijuojantis tarpinei mezodermai, ji netenka ryšio tiek su šonine mezoderma tiek su somitais ir formuoja išilgines mezodermos juostas (nefrotomus).

Skiriamos trys inkstų vystymosi stadijos: proinkstis, tarpinis ir galutinis inkstas.

Proinkstis[taisyti | redaguoti kodą]

1 – proinkstis, 2 – tarpinis inkstas, 3 – tarpinio inksto latakas, 4 – šlapimtakio atauga, 5 – galutinis inkstas

Iš kiekvieno nefrotomo pradeda vystytis kanaliukas, kurio vienas galas atsiveria į kūno vidų, o kitas susiaurėja kaip piltuvėlis ir nutysta į kaudalinę (uodegos) pusę. Kiekvienas uodeginis piltuvėlio galas suauga su žemiau esančio nefrotomo analogišku galu ir sudaro per visą embrioną einantį vamzdelį, kuris atsiveria į kloaką. Taip susiformuoja pradinė šlapimo ir lytinių organų stadija – proinkstis (priešinkstis; lot. pronephros). Jis atsiranda trečią savaitę kaklo mezodermos srityje ir egzistuoja tik apie 40 valandų. Po to jo ląstelės, sudarančios nefrotomų kanaliukus, atrofuojasi ir išnyksta. Lieka tik pagrindinis kanalas. Proinkstis yra rudimentinis ir nefunkcionuoja.

Tarpinis inkstas[taisyti | redaguoti kodą]

Apie 15-tą embriono vystymosi parą pradeda formuotis tarpinis inkstas (mesonephros). Jis vystosi liemens srityje, kaudaliau nuo proinksčio iš ten atsirandančių nefrotomų. Tarpiniai inkstai yra dideli, gerai išsivystę, 4-tą savaitę jau funkcionuoja. Tarpinį inkstą sudaro nefrotomų išsivystę skersiniai vamzdeliai, kurie vienu galu atsiveria į embrionopirminę ertmę, o kitu – į užpakalyje jų susiformavusį Volfo lataką (ductus mesonephricus). Pastarasis uodeginiame gale atsiveria į kloaką. Skirtingai nuo proinksčio, iš priekinių pirminio inksto vamzdelių galų išauga išgauba, kuri sudaro kapsulę kraujagyslių kamuolėliui. Kaip vamzdeliai, taip ir aortos šakos, ateinančios į juos, yra segmentuotos.

Pirmojo gemalinio mėnesio pabaigoje už Volfo latako atsiranda išilginis pilvaplėvės sustorėjimas, iš kurio išsivysto Miulerio latakas (ductus paramesonephricus). Jis kranialiniu galu atsiveria į pirminę embriono ertmę, o uodeginiu galu – susijungia su priešingos pusės tokiu pačiu lataku ir atsiveria kartu į kloaką.

Dalis tarpinio inksto vamzdelių ir latakas vyro organizme išlieka, o moters organizme išnyksta.

Galutinis inkstas[taisyti | redaguoti kodą]

Galutinis inkstas (matanephros) formuojasi iš uodeginės tarpinės mezodermos dalies, tarpinio inksto latako išaugos (šlapimtakio pumpuras) bei nefrogeninio epitelio. Iš pradžių iš tarpinės mezodermos susidaro metanefrogeninė užuomazga, prie kurios iš tarpinio inksto latako apatinės dalies priartėja Volfo latako (ductus mesonephricus) atauga, sudaranti ne tik šlapimtakį, bet ir inksto geldeles, taureles ir surenkamuosius kanalėlius. Inksto žievė ir joje esantys nefronai formuojasi iš metanefrogeninės užuomazgos (cappa nephrogenica). Vėliau nefronai susijungia su surenkamaisiais inksto kanalėliais.

Anatominė ir histologinė sandara[taisyti | redaguoti kodą]

Inkstų padėtis[taisyti | redaguoti kodą]

Inkstų ašys[taisyti | redaguoti kodą]

Inkstai, gaubiami riebalinio ir jungiamojo audinio, guli už pasieninės pilvaplėvės, t. y. ekstraperitoniškai. Užpakalinės pilvo sienos viduryje iškilę stuburo slankstelių kūnai ir prie jų prigludę didysis ir mažasis juosmens raumenys (lot. m. psoas major et minor) sudaro dvi įdubas, kuriose telpa inkstai ir jų dangalai. Viršuje įdubos yra erdvesnės, guli arčiau viena kitos. Pamažu siaurėdamos jos leidžiasi, šiek tiek pavirdamos į priekį ir į šoną. Šių įdubų viršutinėje dalyje ir guli abu inkstai. Įdubų išilginės ašys sutampa su inkstų išilginėmis ašimis. Be to, vertikalinėje ašyje abu inkstai yra šiek tiek pasisukę taip, kad jų priekinis paviršius tampa priekiniu šoniniu, o užpakalinis yra pasisukęs į vidų ir kiek atgal. Tada ir vidinis kraštas bei inkstų vartai pasisuka į priekį ir vidinę pusę, o šoninis kraštas – į šoną ir atgal. Tai lemia ir inksto skersinės ašies kryptį, einančią iš priekio atgal ir į šoną.

Inkstų sąsaja su kaulais[taisyti | redaguoti kodą]

Abiejų inkstų padėtis nėra visiškai simetriška. Kairysis inkstas, būdamas šiek tiek ilgesnis ir siauresnis, guli arčiau kūno vidurio linijos nei dešinysis.

Žmogaus inkstų padėtis kinta 2-3 cm, vykstant kvėpuojamiesiems judesiams ar keičiantis kūno padėčiai. Moters inkstai esti šiek tiek žemiau, o naujagimio – gerokai žemiau negu suaugusiojo, o jų apatiniai galai beveik siekia klubakaulių skiauteres. Atliekant ligonio klinikinį tyrimą, inkstai paprastai yra sunkiai apčiuopiami, nors patyrusiam tyrėjui pavyksta apčiuopti apatinius inkstų, ypač dešiniojo, galus, kai viena ranka gilyn spaudžia gulinčių liesų žmonių priekinę pilvo sieną, šiems įkvėpus ir sulaikius kvėpavimą, o kita ranka priešinga kryptimi giliai spaudžia užpakalinę pilvo sieną, žemiau šonkaulių. Dešiniojo inksto viršutinis galas siekia XII šonkaulį, o kairiojo XI ar XII šonkaulius.

Inkstus nuo krūtinplėvės skiria diafragma. Diafragmos pakraščiuose susidariusios krūtinplėvės ertmės šonkaulinės diafragmos kišenės (gr. recessus costodiaphragmatici), nepakankamai susiformavus raumeniniam diafragmos sluoksniui, gali būti prie pat viršutinių inkstų galų.

Ramiai kvėpuojant ir gulint ant nugaros inkstų vartai yra ties L1 slaksteliu. Kairiojo inksto vartų vidurys prievarčio plokštumoje yra ties L1 slankstelio kūno viršutiniu kraštu arba per vieno piršto plotį nuo IX kairiojo šonkaulio kremzlės priekinio galo. Dešiniojo inksto vartai prievarčio plokštumoje yra 1-2 cm žemiau, arba ties L1 slankstelio kūno apatiniu kraštu. Apatiniai inkstų galai 5-8 cm nutolsta nuo kūno vidurio plokštumos. Kairiojo inksto galas esti ties pošonkauline plokštuma (lot. planum subcostale), o dešiniojo – maždaug 1,5 cm žemiau šios plokštumos.

Iš nugaros tiriamo kairiojo inksto vartų centras yra ties L1 slankstelio keterine atauga, apie 5 cm nuo kūno vidurio plokštumos, o jo apatinis galas aptinkamas 5 cm virš kairiosios klubakaulio skiauterės.

Inkstų sąsaja su kitais vidaus organais[taisyti | redaguoti kodą]

Dešiniojo inksto priekinio paviršiaus viršų dengia dešinysis antinkstis. Kiek žemiau šį paviršių liečia kepenų dešiniosios skilties apatinis paviršius, čia inkstą nuo kepenų skiria pilvaplėvės ertmės kepeninė inkstų kišenė (lot. recessus hepatorenalis). Vidinis inksto kraštas priglunda prie dvylikapirštės žarnos nusileidžiančiosios dalies ir gaubtinės žarnos dešiniojo linkio, o prie jo apatinio galo priartėja plonosios žarnos kilpos. Tą dešiniojo inksto priekinio paviršiaus plotą, kuris susiliečia su kepenimis ir plonąja žarna, apgaubia inksto fascija, į priekį nuo jos yra pasieninė pilvaplėvė.

Kairiojo inksto priekinio paviršiaus viršutinį galą dengia kairysis antinkstis, žemiau jo inkstas liečiasi su blužnimi, o ties viduriu – su kasa. Tarp blužnies ir kasos sąlyčio su inkstų plotu likusį tarpelį liečia taukinės maišo (lot. bursa omentalis) pilvaplėvė ir prie šio maišo esanti užpakalinė skrandžio siena. Žemiau kasos plotelio prie kairiojo inksto priekio priglunda gaubtinės žarnos viršutinė dalis ir tuščiosios plonosios žarnos kilpos.

Abiejų inkstų užpakaliniai paviršiai, dengiami riebalinio audinio, bet nedengiami pilvaplėvės, guli ant didžiųjų juosmeninių raumenų (lot. mm. psoates majores), kvadratinių juosmens raumenų (lot. mm. quadrati lumborum), skersinių pilvo raumenų (lot. mm. transversi abdominis) ar jų sausplėvių. Čia už inkstų tęsiasi pošonkaulinės kraujagyslės (lot. aa. et vv. subcostales) ir nervai (lot. nn. subcostales, nn. iliohypogastrici ir lot. nn. ilioinguinales).

Inksto dangalai[taisyti | redaguoti kodą]

Skaidulinė kapsulė[taisyti | redaguoti kodą]

Inksto išorę gaubia stipri, plona, blizganti, galinti nedaug išsitempti, persišviečianti skaidulinė kapsulė (lot. capsula fibrosa). Tai plona skaidulinio audinio plėvelė su kolageninių ir lygiųjų raumenų skaidulų priemaiša. Įprastinėmis sąlygomis įpjauta ši kapsulė nesunkiai atsiskiria nuo patologinių procesų nepažeisto išorinio inksto paviršiaus, nes su juo suaugusi tik netvirtais jungiamojo audinio pluošteliais. Vidiniame inksto krašte pro vartų plyšį skaidulinė kapsulė įlinksta į inksto antį ir iškloja jo vidinį paviršių.

Kapsulę sudarančio jungiamojo audinio pluošteliai įsiskverbia į šio organo gilumą ir žievėje sudaro akimi nepastebimas tarpskiltelines pertvarėles, įeina į kitų inksto stromos elementų sudėtį. Antį išklojantis kapsulė audinys įsipina ir į geldelės, taurelės bei antyje išsišakojančių kraujagyslių adventiciją.

Sergant kai kuriomis inkstų ligomis, kapsulė sustorėja ir tvirtai suauga su išoriniu inksto paviršiumi. Ištikus traumai, įplyšus inktų žievės ir šerdies medžiagai, po kapsule gali susikaupti kraujo – susidaro subkapsulinė hematoma, kuri gana dažnai supūliuoja. Dauginių inksto įplyšimų ir perplyšimo atvejais prakiūra ir geldelė, sužalojama skaidulinė kapsulė ir susidaro įvairaus dydžio paranefrinė urohematoma.

Riebalinė inksto kapsulė[taisyti | redaguoti kodą]

lot. Capsula adiposa renis. Būdamas už pilvaplėvės, kiekvienas inkstas yra apsuptas riebalinio audinio, kuris tiesiogiai priglunda prie inksto skaidulinės kapsulės išorės, o iš išorės, dengiamas inksto fascijos (lot. fascia renalis) sudaro uždarą riebalinio audinio kapsulę (lot. capsula adiposa) arba riebalinį kūną (gr. paranephron). Riebalinė kapsulė įvairios kūno sąrangos žmonių esti įvairaus dydžio. Ji ryškesnė palei abu inksto kraštus ir jo užpakaliniame paviršiuje. Dalis kapsulės riebalinio audinio įlinksta į inksto antį, apsupa geldelę, taurelę ir kraujagysles.

Riebalinė kapsulė, gulinti prie pilvo ertmės užpakalinės sienos, padeda sudaryti inksto guolį, suvienodina inksto aplinkos temperatūrą, amortizuoja smūgius, padeda išlaikyti inkstą įprastinėje padėtyje. Žmogui sublogus, riebalinio audinio kiekis apie inkstus sumažėja, jie gali pasidaryti paslankesni (lot. ren mobile) negu įprastai. Riebalinės kapsulės uždegimas – paranefritas.

Inksto fascija[taisyti | redaguoti kodą]

Atskirai kievieną inkstą ir jo riebalinę kapsulę iš priekio ir užpakalio supa inksto fascija (lot. fascia renalis), sudaryta iš tokio pat pavadinimo lapų. Todėl pūliai, sankaupos, susidarančios vieno inksto aplinkoje, negali išplisti į priešingos pusės inksto aplinką.

Vidinė inksto sandara[taisyti | redaguoti kodą]

Inksto pjūvis: 1 – piramidės, 2-tarpskiltinė arterija, 3 – inksto arterija, 4 – inksto vena, 5 – inksto vartai, 6 – inksto geldelė, 7 – šlapimtakis, 8 – mažosios taurelės, 9 – inksto kapsulė, 10 – apatinis galas, 11 -viršutinis galas, 12 – tarpskiltinė vena, 13 – nefronas, 14 – inksto antis, 15 – didžiosios taurelės, 16 – inksto (piramidės) speneliai, 17 – inksto šulai

Skiriamos dvi pagrindinės inksto dalys:

  • Žievė (lot. cortex renis) – 5 mm storio juosta inksto pakraštyje ir nusileidžianti žemyn iki inksto ančio; šios dalys dar vadinamos inkstų šulais (lot. columnae renales). Prie piramidžių pamatų žievinė medžiaga yra dryžuota dėl tiesiųjų inkstų kanaliukų, kurie išsikiša į žievinę medžiagą. Išsikišusios juostelės sudaro spindulinę žievinės medžiagos dalį (lot. pars radiata), o tarp jų yra standi vingiuotoji dalis (lot. pars convoluta).
  • Šerdis (lot. medulla renis) išsidėsto spinduliais ir užima centrinę inksto dalį. Pjūvyje jos kontūrai trikampio formos – tai inksto piramidės (lot. pyramides renales). Jų pamatas (lot. basis pyramidis) atsisukęs į inksto lateralinį kraštą, o smailūs galai – speneliai (lot. papillae renales) – į inksto antį. Šiuose galuose yra akytasis laukelis (lot. area cribosa) kuriame daug mažyčių speninių angučių (lot. foramina papillaria).

Inksto struktūrinis ir funkcinis vienetas yra inksto kūnelio ir kanaliukų sistema, vadinama nefronu.

Nefrono sandara[taisyti | redaguoti kodą]

Inkstuose yra apie 2 mln. nefronų. Vieno nefrono ilgis – 22 mm. Pagrindinė jo funkcija – išskirti iš kraujo organizmui nereikalingas ar net žalingas medžiagas.

Nefronas – inksto struktūrinis bei funkcinis vienetas, sudarytas iš pradinės dalies – inksto kūnelio (corpusculum renis) ir inksto kanaliukų.

Inksto kūnelis[taisyti | redaguoti kodą]
Histologinė nefrono sandara: 1-inksto kūnelis (matosi kapsulė ir glomerulas, 2-artimasis vingiuotasis kanalėlis, 3-tolimasis vingiuotasis kanalėlis

Inksto kūnelį sudaro taurelės formos kapsulė (dar vadinama Baumano kapsule), mezanginės ląstelės ir kapiliarų kamuolėlis (lot. glomerulus). Kapsulę sudaro visceralinis (vidinis) bei parietalinis (pasieninis) lapeliai. Tarp šių lapelių yra kapsulės ertmė. Skiriami du inkstų kamuolėlio poliai:

  • vamzdinis polius (polus tubularis) yra toje kūnelio pusėje, kur išeina artimasis vingiuotasis vamzdelis
  • kraujagyslinis polius (polus vascularis) – čia įteka aferentinė ir išteka eferentinė arteriolės.

Inkstų kūnelio kapiliarų kamuolėlis (glomerulus) susidaro iš aferentinės arteriolės (vas afferens) šakų. Iš pradžių aferentinų arteriolė dalijasi į 4 ar daugiau šakų, iš kurių kiekviena, suskilusi, sudaro kamuolėlio skiltelę. Skiltelės kapiliarai jungiasi tarpusavyje ir su gretimų skiltelių kapiliarais. Taip susidaro bendra kapiliarų kamuolėlio struktūra ir kraujotaka. Iš kamuolėlio kapiliarai renkasi į eferentinę arteriolę (vas efferens) pro kurią kraujas išteka iš inksto kūnelio.

Kamuolėlio kapiliarų kilpos glaudžiai susijusios su vidiniu Baumano kapsulės lapeliu, kurio pamatinė epitelio membrana guli ant plonos pamatinės kapiliarų membranos. Taip susiformuoja viena pamatinė membrana. Kapsulės vidinio lapelio epitelinės ląstelės turi kojytes (citopodijas) ir vadinamos podocitais. Podocitai remiasi į pamatinę membraną savo citopodijomis ir su kapiliarų endoteliu, pamatine membrana sudaro filtracinį barjerą, per kurį negali praeiti dideli kraujo baltymai.

Ten, kur kamuolėlių kapiliarų kilpą ne visiškai gaubia kapsulės vidinio lapelio pamatinė membrana, yra šakotų kamuolėlio vidaus mezanginių ląstelių. Jos gali fagocituoti, kartais mitoziškai daugintis. Kamuolėlio vidaus mezanginės ląstelės nutysta iki užkamuolinių mezanginių ląstelių, įeinančių į pakamuolinio komplekso (lot. complexus juxtaglumuralis) sudėtį.

Inksto kanaliukai[taisyti | redaguoti kodą]
Inksto nefrono ir surenkamojo kanaliuko struktūra ir išsidėstymas žievėje ir šerdyje

Nuo kapsulės prasideda I eilės vingiuotas kanaliukas, kuris pereina į tiesųjį. Tiesusis kanaliukas, leisdamasis ir kildamas sudaro Henlės kilpą, kurios pabaigoje yra II eilės vingiuotas kanaliukas. Pastarasis pereina į tiesųjį surenkamąjį kanaliuką (jau nebepriklauso nefronui), kuris atsiveria piramidės spenelyje.

  1. Artimieji (proksimaliniai) vingiuotieji kanalėliai iškloti vienasluoksniu kubiniu epiteliu, turinčių mikrogaurelių rezorbcijos paviršiui padidinti (mikrogaureliai itin svarbūs aminorūgščių, gliukozės reabsorbcijai). Epitelio ląstelėse gausu mitochondrijų, aktyvai veikia Na/K siurbliai. Šie kanalėliai iš išorės apsupti gausiu kapiliarų tinklu (eferentinė arteriolė išejusi iš kraujagyslinio inksto kūnelio polius dar kartą skyla į kapiliarus ir apraizgo visus kanaliukus). Juose vyksta glomerulių filtrato įvairių komponentų reabsorbcija. Artimojo vingiuotojo kanalėlio epitelinės ląstelės yra eozinofilinės (dažosi rūgštiniais dažais, pvz., eozinu). Fukcionuojančio inksto artimųjų vingiuotųjų kanalėlių gana platus spindis -65 μm.
  2. Nefrono kilpa (Henlės kilpa) sudaryta iš kylančiosios ir nusileidžiančiosios dalių. Nusileidžianti kilpos dalis išklota vienasluoksniu plokščiu epiteliu (jos spindis- 15 μm) ir yra laidi vandeniui. Kylančioji kilpos dalis išklota kubiniu epiteliu, turinčiu mažus mikrogaurelius (jos spindis – 35 μm). ši dalis yra nelaidi vandeniui, nes neturi specialaus baltymo, sudarančio poras, pro kurias galėtų „praeiti“ vanduo – akvaporino 1. Dėl šios ypatybės iš šlapimo šioje dalyje išėjus natriui, jungiamojo audinio skysčiai tampa koncentruotesni.
  3. Henlės kilpos kylančioji dalis pereina į tolimąjį (distalinį) vingiuotąjį kanalėlį. Šio kanalėlio epitelis kubinis, bet žemesnis nei proksimaliniuose kanalėliuose, ląstelės trumpesniais mikrogaureliais, ryškesnės pamatinės plazmolemos raukšlės. Kanalėlio epitelio ląstelėse mažiau intarpų, vakuolių, lizosomų. Šioje nefrono dalyje išeinančio vandens kiekį valdo ADH- posmegeninės liaukos hormonas ir aldosteronas – antinksčių kamuolinės srities ląstelių išskiriamas hormonas.




Surenkamasis vamzdelis[taisyti | redaguoti kodą]

Pakamuolinio komplekso struktūra

Surenkamieji vamzdeliai (20-22 mm ilgio) nėra nefrono dalys. Kiekvienas nefrono tolimasis vingiuotasis kanalėlis (2 eilės vingiuotasis kanalėlis) trumpomis ataugomis jungiasi su surenkamaisiais kanalėliais. Prasidėję spindulinėje (pars radiata) srityje, surenkamieji kanaliukai inksto šerdies viduje susijungia į stambius (200–300 μm skersmens) Belinio latakus ir atsiveria į piramidžių spenelius. Surenkamojo kanalėlio epitelis kubinis (artimosiose dalyse) ir stulpinis (tolimosiose dalyse). Mikroskopiškai matomos dviejų rūšių epitelinės ląstelės: šviesios, turinčios mažai organelių, (manoma, svarbios vandens reabsorbcijai) ir tamsios – panašios į skrandžio dugno liaukų dengiamąsias ląsteles. Pastarųjų ląstelių kiekis priklauso nuo rūgščių ir šarmų pusiausvyros, todėl manoma, kad jos susiję su šlapimo rūgštinimu.

Pakamuolinis kompleksas[taisyti | redaguoti kodą]

Pakamuolinis komleksas (comlexus juxtaglomerularis) yra prie inksto kūnelio ir sudarytas iš aferentinės arteriolės vidurinio slauksnio pakitusių raumeninių ląstelių (jukstaglomerulinės ląstelės) ir tankiosios dėmės(lot. macula densa), ląstelių. Šiam aparatui taip pat priklauso šviesios užglomerulionio mezangijaus ląstelės.

Pakamuolinės ląstelės savo citoplazmoje turi 10-14 nm dydžio granulių ir gamina reniną. Reninas atskiria nuo kraujo plazmos α2 globulino angiotenzinogeno dekapeptidą angiotenziną I. Šį iš karto veikia angiotenziną konvertuojantis fermentas (AKF), kuris paverčia jį oktapeptidu angiotenzinu II. Angiotenzinas II sukelia ryškią aferentinių ir eferentinių arteriolių vazokonstrikciją (susitraukimą), todėl mažiną inkstų kraujotaką, didina antidiurezinio hormono (ADH) išskyrimą ir troškulio pojūtį, antinksčiuose daugiau išsiskiria aldosterono ir katecholaminų.

Inksto taurelės ir geldelė[taisyti | redaguoti kodą]

Perpjautas kiaulės inkstas: ruda spalva – inksto žievė, rudai raudona – inksto šerdis (piramidės), šiek tiek rausva – inksto mažosios ir didžiosios taurelės bei geldelė

Šlapimas išteka pro spenines angutes į mažąsias inkstų taureles (lot. calyces renales minores). Kiekvienas spenelis arba kartais net ir keli speneliai yra apsupti trumpų vamzdelių, vadinamų mažosiomis taurelėmis. Mažąja taurele prasideda šlapimo takai, esantys ne inkste (jie yra inksto antyje, sinus renalis). Jų siena sudaryta iš gleivinės ir jungiamojo audinio bei lygiųjų raumenų skaidulų. Raumeninės skaidulos apie inksto spenelį (papilla renalis) sudaro sustorėjimą – žiedą, kuris svarbus šlapimo tėkmei reguliuoti.

Mažosios taurelės jungiasi po 3-4 į didesnio skersmens vamzdelius, vadinamus didžiosiomis inkstų taurelėmis (lot. calyces renales majores). Didžiųjų inksto taurelių sienos sandara tokia pati kaip ir mažųjų taurelių. Jų gleivinę sudaro mažųjų inksto taurelių gleivinės tęsinys.

Didžiosios taurelės susijungia į inksto geldelę (lot. pelvis renalis). Inksto geldelė – tai piltuvelio formos latakas, kurio siaurėjanti dalis betarpiškai pereina į šlapimtakį (ureter). Geldelių siena panašios struktūros kaip taurelių ir sudaryta iš gleivinės, raumeninio bei išorinio dangalo (adventicijos). Gleivinę dengia pereinamasis epitelis, kurį sudaro 2-3 ląstelių sluoksniai. Plona pamatinė epitelio membrana remiasi į savitąjį gleivinės dangalą, kuriame daug elastinių skaidulų, limfocitų, veninių tinklų. Raumeninį dangalą sudaro vidinis išilginis ir išorinis žiedinis sluoksniai.

Kraujo apytaka inkstuose[taisyti | redaguoti kodą]

Inkstai vystosi mažąjame dubenyje. Po to kyla į viršų, į tą padėtį, kurioje yra. Palaipsniui, inkstui kylant į viršų, į jį įauga naujos arterijos, kurios jį maitina. Senosios arterijos degeneruoja.

Inkstus maitina tiesiai nuo pilvinės aortos ateinanti inkstų arterija (arteria renalis), skylanti į polines (zonines) arterijas, o jos skyla dar į segmentines arterijas, iš jų išeina tarpskiltinės arterijos (arteriae interlobares), kurios eina inksto paviršiumi, inkstų šulais, ir pasiekusios piramidžių pamatą, skyla į lankines arterijas (arteriae arcuaetae). Pastarosios teka tarp inksto pirmadžių pamato ir žievinės medžiagos. Nuo lankinių arterijų atsišakoja ir inksto paviršiaus link eina tarpskiltelinės arterijos (arteriae interlobulares), nuo kurių atskyla įtekamosios arterijos (vasa afferentia). Įtekamoji arterija (vas afferens) įteka į inksto kūnelio kapsulę ir suskyla į kapiliarus, sudarančius kamuolėlį, paskui vėl susirenka į ištekamąją arteriją (vas efferens), kuri išteka iš inksto kūnelio. Įtekamosios arterijos spindis daug didesnis už ištekamosios, todėl skiriasi kraujo spaudimas. Ištekamoji arterija vėl suskyla į kapiliarus, kurie apraizgo nefroną. Tada kraujas pereina į veninius kapiliarus, iš kurių susidaro venulės. Venulės pereina į tarpskiltines venas (venae interlobulares), kurios savo ruoštu į lankines venas (venae arcuaetae), o šios į tarpskiltines venas, venae interlobares. Tarpskiltinės venos suteka į segmentines (skiltelines) venas, o šios į inkstų veną (vena renalis). Pastaroji įteka į apatinę tuščiąją veną (vena cava inferior).

Apie 30 % atvejų inkstuose yra papildoma arterija vadinama priedine arterija (arteria accesoria), kuri dažniausiai atsišakoja nuo apatinės arba viršutinės pasaito arterijos.

Inkstų inervacija[taisyti | redaguoti kodą]

Į inkstą palei bendravardes kraujagysles ateina pilvinės aortos nervinio rezginio (plexus aortae abdominalis) skaidulos. Be simpatinių nervinių skaidulų, čia yra ir klajoklio nervo (n. vagus), juntamųjų ir parasimpatinių skaidulų bei juntamųjų skaidulų iš somatinių – apatinių krūtininių ir juosmeninių – nugarinių nervų. Visos jos sudaro inkstų nervinį rezginį (plexus renalis). Inkstų rezginio nervinės skaidulos išplinta organo žievinėje ir šerdinėje medžiagoje, inervuoja kūnelių vas afferens (vas efferens) bei kitas inksto arterijos šakas (vazomotorinė inervacija), inksto taurelių ir lygiuosius raumenis.

Inkstų funkcijos[taisyti | redaguoti kodą]

Inkstų veikla yra labai įvairi. Svarbiausios jų funkcijos yra šios: 1) reguliacinė, 2) išskiriamoji (ekskrecinė), 3) endokrininė ir 4) metabolinė [1].

Reguliacinė inkstų funkcija yra susijusiu su pastovios vidinės organizmo terpės palaikymu (homeostaze). Homeostazę apibūdina šie labai nedidelėse ribose svyruojantys dydžiai: izovolemija (pastovus organizmo skysčių tūris); izoosmija (pastovus osmosinis organizmo skysčių slėgis); izojonija (pastovi joninė skysčių sudėtis); izohidrija (pastovi vandenilio jonų koncentracija skysčiuose). Paprasčiau tariant, inkstai reguliuoja vandens ir druskų kiekį organizme, rūgščių ir šarmų pusiausvyrą.

Inkstų ekskrecinė funkcija – pašalinti galutinius, organizmui kenksmingus medžiagų apykaitos produktus (pvz., šlapalą, šlapimo rūgštį, sulfatą, fosfatą ir kt.).

Endokrininė inkstų funkcija susijusi su hormonų (eritropoetino, skatinančio eritrocitų gamybą; angiotenzino II, reguliuojančio kraujo spaudimą; kalcitrolio, dar vadinamo aktyviuoju vitaminu D, reguliuojančio kalcio apykaitą ir padedančio išlaikyti stiprius ir sveikus kaulus ir kt.) išskyrimu.

Be to, inkstai aktyviai dalyvauja baltymų, angliavandenių, riebalų apykaitoje – tai jų metabolinė funkcija.

Šlapimo susidarymas[taisyti | redaguoti kodą]

Skiriamos 2 fazės: filtravimo bei reabsorbcijos.

Filtravimo metu į nefrono kapsulės ertmę filtruojamos medžiagos, kurias kraujas atneša į kapiliarų kamuolėlį. Kadangi įtekančiosios arterijos spindis yra didesnis negu ištekančiosios, kapiliarų kamuolėliuose susidaro aukštas kraujo spaudimas. Aukštas spaudimas šiuose kapiliaruose susidaro dar ir todėl, kad inksto arterijos eina tiesiog nuo pilvo aortos ir kraujas į inkstus yra stumte įstumiamas. Kapiliarų kamuolėliuose kraujo spaudimas yra 70 mm/Hg, o spaudimas nefrono kapsulėje yra mažas – 30 mm/Hg. susidarius šiam skirtumui, medžiagos filtruojamos iš kraujo, pro kapiliarų sieneles ir patenka į nefrono kapsulės ertmę. Iš kraujo plazmos į inksto kūnelio (nefrono) kapsulę filtruojasi vanduo ir visos plazmoje ištirpusios medžiagos, išskyrus stambiamolekulius junginius. Neorganinės druskos ir organiniai junginiai (šlapalas, šlapimo rūgštis, gliukozė, aminorūgštys) laisvai praeina pro plonas kapiliarų sieneles ir patenka į kapsulės vidų. Filtratas, patekęs į kapsulės ertmę, vadinamas pirminiu šlapimu.

Reabsorbcijos metu vanduo ir kai kurios sudėtinės pirminio šlapimo dalys reabsorbuojamos atgal į kraują. Tekėdamas vingiuotais inkstų kanalėliais, pirminis šlapimas atiduoda kraujui vandenį, daugelį druskų, gliukozę, aminorūgštis ir kai kurias kitas organines medžiagas. Šlapalas ir šlapimo rūgštis jau ne absorbuojamos atgal į kraują, todėl nuolat didėja jų koncentracija šlapime, tekančiame vingiuotais kanalėliais. Dėl nuolat didėjančios koncentracijos susidaro šlapimas.

Inkstų ligų sindromai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Inkstų kilmės pabrinkimo sindromas
  2. Ūmus nefritinis sindromas
    1. Difuzinis endokapiliarinis proliferacinis glomerulonefritas
  3. Chroninis nefritinis sindromas bei asimptominė proteinurja ir (arba) hematurija
    1. Membranoproliferacinis (mezangiokapiliarinis) pažeidimo tipas
    2. Mezangioproliferacinis glomerulonefritas
    3. Glomerulų bazinių membranų anomalijos
  4. Inkstų hipertenzijos sindromas
  5. Inkstinė eklampsija
  6. Sparčiai progresuojančio glomerulonefrito sindromas
    1. Difuzinis ekstrakapiliarinis proliferacinis glomerulonefritas
      1. Anti-GMB (glomerulų bazinės membranos) glomerulonefritas
      2. Gudpasčerio sindromas
      3. Imunokompleksinis pusmėnulinis glomerulonefritas
      4. „Neimuninis“, su ANSA (angl. antineutrophil cytoplasmic antibodes) susijęs pusmėnulinis glomerulonefritas
    2. Židininis nekrozinis glomerulonefritas
  7. Nefrozinis sindromas
    1. Difuzinis podocitų pažeidimas, arba vadinamoji minimalių pokyčių liga
    2. Membraninė nefropatija
    3. Židininė segmentinė glomerulosklerozė (pirminė, antrinė)
  8. Ūminio inkstų nepakankamumo sindromas
    1. Ūminis kanalėlių nekrozės sindromas
    2. Intersticinis nefritas
    3. Analgetinė nefropatija
    4. Pielonefritas
    5. Vezikouretrinis refliuksas
    6. Refliuksinė nefropatija
  9. Lėtinio inkstų nepakankamumo sindromas
  10. Inkstų cistos ir policistozė
    1. Paprastosios retencinės cistos
    2. Autosominė dominantinė inkstų policistozė (ADIP)
    3. Autosominė recesyvinė inkstų policistozė
    4. Nefronofizė/medulinė inkstų cistozė
  11. Inkstų akmenligė
  12. Inkstų navikai
    1. Gerybiniai inkstų navikai: adenoma, fibroma, hamartoma (angiolipoma, hemangioma); Jukstaglomerulinių ląstelių navikai
    2. Piktybiniai inkstų navikai
      1. Inksto ląstelių karcinoma: Šviesių inksto ląstelių, Chromofobinių ląstelių, Grūdėtųjų ląstelių, Surenkamųjų (Belinio) latakų, Šeivinių ląstelių karcinoma
      2. Nefroblastoma (Vilmso navikas)

Ligos[taisyti | redaguoti kodą]

Naudota literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Inkstų ligos / Miglinas M., Juknevičius I., Laurinavičius A., Razukas V., Žekonis M., leidykla „Vaistų žinios“, ISBN 1511230



Wikimedal gold.PNG

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedal gold.PNG Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.


Commons-logo.svg Vikiteka: Inkstas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka