Inkstas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Inkstas (lot. ren, gr. nephros) – porinis šlapimo gaminimo ir šalinimo sistemos organas.
Žmogaus inkstai yra raudonai rudi, pupelės formos, išsidėstę pilvo ertmėje, abipus stuburo, tuoj po diafragma (lot. musculus phrenicus). Dešinysis yra truputį žemiau dėl kepenų padėties. Inksto ilgis 10-12 cm, plotis 5-6 cm, sveria apie 120-200 g. Inkstus nuo sutrenkimo saugo iš visų pusių gaubiantis riebalinis audinys, capsula adiposa. Jie yra pagrindiniai organai, atliekantys ekskreciją – iš kraujo pašalina medžiagų apykaitos produktus, reguliuoja organizmo skysčių sudėtį bei kiekį, šarmų bei rūgščių pusiausvyrą. Susidaręs šlapimas teka į taureles, geldeles, šlapimtakiu į šlapimo pūslę, o iš jos pro šlaplę pasišalina lauk.
Turinys |
[taisyti] Embriologija
Inkstai pradeda vystytis maždaug trečią embriono vystymosi savaitę iš tarpinės mezodermos. Susiformavus mezodermai, jos ląstelės yra greta stuburo stygos ir nervinio vamzdžio. Arčiau stuburo stygos bei nervinio vamzdžio yra paašinė mezoderma, kuri trečią savaitę segmentuojasi ir sudaro somitus. Somitai per tarpinę mezodermą jungiasi su šonine mezoderma. Diferencijuojantis tarpinei mezodermai, ji netenka ryšio tiek su šonine mezoderma tiek su somitais ir formuoja išilgines mezodermos juostas (nefrotomus). Skiriamos trys inkstų vystymosi stadijos:
- Proinkstis;
- Tarpinis inkstas;
- Galutinis inkstas.
[taisyti] Proinkstis
Iš kiekvieno nefrotomo pradeda vystytis kanaliukas, kurio vienas gala atsiveria į kūno vidų, o kitas susiaurėja kaip piltuvėlis ir nutysta į kaudalinę (uodegos) pusę. Kiekvienas uodeginis piltuvėlio galas suauga su žemiau esančio nefrotomo analogišku galu ir sudaro per visą embrioną einantį vamzdelį, kuris atsiveria į kloaką. Taip susiformuoja pradinė šlapimo ir lytinių organų stadija- proinkstis (priešinkstis), pronephros. Jis atsiranda trečią savaitę kaklo mezodermos srityje ir egzistuoja tik apie 40 valandų. Po to jo ląstelės, sudarančios nefrotomų kanaliukus, atrofuojasi ir išnyksta. Lieka tik pagrindinis kanalas. Proinkstis yra rudimentinis ir nefunkcijonuoja.
[taisyti] Tarpinis inkstas
Apie 15 embriono vystymosi parą pradeda formuotis tarpinis inkstas, mesonephros. Jis vystosi liemens srityje, kaudaliau nuo proinksčio iš ten atsirandančių nefrotomų. Tarpiniai inkstai yra dideli, gerai išsivystę, 4-tą savaitę jau funkcionuoja. Tarpinį inkstą sudaro nefrotomų išsivystę skersiniai vamzdeliai, kurie vienu galu atsiveria į embriono pirminę ertmę, o kitu - į užpakalyje jų susiformavusį Volfo lataką, ductus mesonephricus. Pastarasis uodeginiame gale atsiveria į kloaką. Skirtingai nuo proinksčio, iš priekinių pirminio inksto vamzdelių galų išauga išgauba, kuri sudaro kapsulę kraujagyslių kamuolėliui. Kaip vamzdeliai, taip ir aortos šakos, ateinančios į juos, yra segmentuotos.
Pirmojo gemalinio mėnesio pabaigoje už Volfo latako atsiranda išilginis pilvaplėvės sustorėjimas, iš kurio išsivysto Miulerio latakas, ductus paramesonephricus. Jis kranialiniu galu atsiveria į pirminę embriono ertmę, o uodeginiu galu - susijungia su priešingos pusės tokiu pačiu lataku ir atsiveria kartu į kloaką.
Dalis tarpinio insto vamzdelių ir latakas vyro organizme išlieka, o moters organizme išnyksta.
[taisyti] Galutinis inkstas
Galutinis inkstas, matanephros formuojasi iš uodeginės tarpinės mezodermos dalies, tarpinio inksto latako išaugos (šlapimtakio pumpuras) bei nefrogeninio epitelio. Iš pradžių iš tarpinės mezodermos susidaro metanefrogeninė užuomazga, prie kurios iš tarpinio inksto latako apatinės dalies priartėja Volfo latako, ductus mesonephricus atauga, sudaranti ne tik šlapimtakį, bet ir inksto geldeles, taureles ir surenkamuosius kanalėlius. Inksto žievė ir joje esantys nefronai formuojasi iš metanefrogeninės užuomazgos, cappa nephrogenica. Vėliau nefronai susijungia su surenkamaisiais inksto kanalėliais.
[taisyti] Anatominė ir histologinė sandara
Skiriamos dvi pagrindinės inksto dalys:
- Žievė, cortex renis Tai 5mm storio juosta inksto pakraštyje ir nusileidžianti žemyn iki inksto ančio, sinus renis, šios dalys dar vadinamos inkstų šulais, columnae renales. Prie piramidžių pamatų žievinė medžiaga yra dryžuota dėl tiesiųjų inkstų kanaliukų, kurie išsikiša į žievinę medžiagą. Išsikišusios juostelės sudaro spindulinę žievinės medžiagos dalį, pars radiata, o tarp jų yra standi vingiuotoji dalis, pars convoluta.
- Šerdis, medulla renis išsidėsto spinduliais ir užima centrinę inksto dalį. Pjūvyje jos kontūrai trikampio formos – tai inksto piramidės, pyramides renales. Jų pamatas, basis pyramidis, atsisukęs į inksto lateralinį kraštą, o smailūs galai – speneliai, papillae renales, - į inksto antį. Šiuose galuose yra akytasis laukelis, area cribosa, kuriame daug mažyčių speninių angučių, foramina papillaria.
Inksto struktūrinis ir funkcinis vienetas yra inksto kūnelio ir kanaliukų sistema, vadinama nefronu.
[taisyti] Nefrono sandara
Inkstuose yra ~2mln. nefronų. Vieno nefrono ilgis – 22mm. Pagrindinė jo funkcija – išskirti iš kraujo organizmui nereikalingas ar net žalingas medžiagas.
Nefronas – inksto struktūrinis bei funkcinis vienetas, sudarytas iš pradinės dalies – inksto kūnelio, corpusculum renis ir inksto kanaliukų.
[taisyti] Inksto kūnelis
Inksto kūnelį sudaro taurelės formos kapsulė (dar vadinama Baumano kapsule), mezanginės ląstelės ir kapiliarų kamuolėlis (lot. glomerulus). Kapsulę sudaro visceralinis (vidinis) bei parietalinis (pasieninis) lapeliai. Tarp šių lapelių yra kapsulės ertmė. Skiriami du inkstų kamuolėlio poliai: vamzdinis polius, polus tubularis (esantis toje kūnelio pusėje, kur išeina artimasis vingiuotasis vamzdelis), bei kraujagyslinis polius, polus vascularis (čia įteka aferentinė ir išteka eferentinė arteriolės).
Inkstų kūnelio kapiliarų kamuolėlis, glomerulus, susidaro iš aferentinės arteriolės vas afferens šakų. Iš pradžių aferentinų arteriolė dalijasi į 4 ar daugiau šakų, iš kurių kiekviena, suskilusi, sudaro kamuolėlio skiltelę. Skiltelės kapiliarai jungiasi tarpusavyje ir su gretimų skiltelių kapiliarais. Taip susidaro bendra kapiliarų kamuolėlio struktūra ir kraujotaka. Iš kamuolėlio kapiliarai renkasi į eferentinę arteriolę vas efferens, pro kurią kraujas išteka iš inksto kūnelio.
Kamuolėlio kapiliarų kilpos glaudžiai susijusios su vidiniu Baumano kapsulės lapeliu, kurio pamatinė epitelio membrana guli ant plonos pamatinės kapiliarų membranos. Taip susiformuoja viena pamatinė membrana. Kapsulės vidinio lapelio epitelinės ląstelės turi kojytes (citopodijas) ir vadinamos podocitais. Podocitai remiasi į pamatinę membraną savo citopodijomis ir su kapiliarų endoteliu, pamatine membrana sudaro filtracinį barjerą.
Ten, kur kamuolėlių kapiliarų kilpą ne visiškai gaubia kapsulės vidinio lapelio pamatinė membrana yra šakotų kamuolėlio vidaus mezanginių ląstelių. Jos gali fagocituoti, kartais mitoziškai daugintis. Kamuolėlio vidaus mezanginės ląstelės nutysta iki užkamuolinių mezanginių ląstelių, įeinančių į pakamuolinio komplekso (lot. complexus juxtaglumuralis) sudėtį.
[taisyti] Inksto kanaliukai
Nuo kapsulės prasideda I eilės vingiuotas kanaliukas, kuris pereina į tiesųjį. Tiesusis kanaliukas, leisdamasis ir kildamas sudaro Henlės kilpą, kurios pabaigoje yra II eilės vingiuotas kanaliukas. Pastarasis pereina į tiesųjį surenkamąjį kanaliuką (jau nebepriklauso nefronui), kuris atsiveria piramidės spenelyje.
- Artimieji (proksimaliniai) vingiuotieji kanalėliai iškloti vienasluoksniu kubiniu epiteliu, turinčių mikrogaurelių rezorbcijos paviršiui padidinti (mikrogaureliai itin svarbūs aminorūgščių, gliukozės reabsorbcijai. Epitelio ląstelėse gausu mitochondrijų, aktyvai veikia Na/K siurbliai. Šie kanalėliai iš išorės apsupti gausiu kapiliarų tinklu (eferentinė arteriolė išejusi iš kraujagyslinio inksto kūnelio polius dar kartą skyla į kapiliarus ir apraizgo visus kanaliukus).Juose vyksta glomerulių filtrato įvairių komponentų reabsorbcija. Artimojo vingiuotojo kanalėlio epitelinės ląstelės yra eozinofilinės (dažosi rūgštiniais dažais, pvz., eozinu). Fukcionuojančio inksto artimųjų vingiuotųjų kanalėlių gana platus spindis -65 μm.
- Nefrono kilpa (Henlės kilpa) sudaryta iš kylančiosios ir nusileidžiančiosios dalių. Nusileidžianti kilpos dalis išklota vienasluoksniu plokščiu epiteliu (jos spindis- 15 μm) ir yra laidi vandeniui. Kylančioji kilpos dalis išklota kubiniu epiteliu, turinčiu mažus mikrogaurelius (jos spindis – 35 μm). ši dalis yra nelaidi vandeniui, nes neturi specialaus baltymo, sudarančio poras, pro kurias galėtų „praeiti“ vanduo - akvaporino 1. Dėl šios ypatybės iš šlapimo šioje dalyje išėjus natriui, jungiamojo audinio skysčiai tampa koncentruotesni.
- Henlės kilpos kylančioji dalis pereina į tolimąjį (distalinį) vingiuotąjį kanalėlį. Šio kanalėlio epitelis kubinis, bet žemesnis nei proksimaliniuose kanalėliuose, ląstelės trumpesniais mikrogaureliais, ryškesnės pamatinės plazmolemos raukšlės. Kanalėlio epitelio ląstelėse mažiau intarpų, vakuolių, lizosomų. Šioje nefrono dalyje išeinančio vandens kiekį valdo ADH- posmegeninės liaukos hormonas ir aldosteronas - antinksčių kamuolinės srities ląstelių išskiriamas hormonas.
 Pelės glomerulo nuotauka, daryta skeniniu elektroniniu mikroskopu. (Padidinta 1000 kartų). |
 Pelės glomerulo nuotrauka, daryta skeniniu elektroniniu mikroskopu. (Padidinta 5000 kartų). |
 Pelės glomerulo kapiliaras. (Padidinta 10000 kartų). |
[taisyti] Surenkamasis vamzdelis
Surenkamieji vamzdeliai (20-22 mm ilgio) nėra nefrono dalys. Kiekvienas nefrono tolimasis vingiuotasis kanalėlis (2 eilės vingiuotasis kanalėlis) trumpomis ataugomis jungiasi su surenkamaisiais kanalėliais. Prasidėję spindulinėje, pars radiata, srityje, surenkamieji kanaliukai inksto šerdies viduje susijungia į stambius (200-300 μm skersmens) Belinio latakus ir atsiveria į piramidžių spenelius. Surenkamojo kanalėlio epitelis kubinis (artimosiose dalyse) ir stulpinis (tolimosiose dalyse). Mikroskopiškai matomos dviejų rūšių epitelinės ląstelės: šviesios, turinčios mažai organelių, (manoma, svarbios vandens reabsorbcijai) ir tamsios - panašios į skrandžio dugno liaukų dengiamąsias ląsteles. Pastarųjų ląstelių kiekis priklauso nuo rūgščių ir šarmų pusiausvyros, todėl manoma, kad jos susiję su šlapimo rūgštinimu.
[taisyti] Pakamuolinis komleksas
Pakamuolinis komleksas, comlexus juxtaglomerularis yra prie inksto kūnelio ir sudarytas iš aferentinės arteriolės vidurinio slauksnio pakitusių raumeninių ląstelių (jukstaglomerulinės ląstelės) ir tankiosios dėmės(lot. macula densa), ląstelių. Šiam aparatui taip pat priklauso šviesios užglomerulionio mezangijaus ląstelės.
Pakamuolinės ląstelės savo citoplazmoje turi 10-14 nm dydžio granulių ir gamina reniną. Reninas atskiria nuo kraujo plazmos α2 globulino angiotenzinogeno dekapeptidą angiotenziną I. Šį iš karto veikia angiotenziną konvertuojantis fermentas (AKF), kuris paverčia jį oktapeptidu angiotenzinu II. Angiotenzinas II sukelia ryškią aferentinių ir eferentinių arteriolių vazokonstrikciją (susitraukimą), todėl mažiną inkstų kraujotaką, didina antidiurezinio hormono (ADH) išskyrimą ir troškulio pojūtį, antinksčiuose daugiau išsiskiria aldosterono ir katecholaminų.
[taisyti] Inksto taurelės ir geldelė
Šlapimas išteka pro spenines angutes į mažąsias inkstų taureles (lot. calyces renales minores). Kiekvienas spenelis arba kartais net ir keli speneliai yra apsupti trumpų vamzdelių, vadinamų mažosiomis taurelėmis. Mažąja taurele prasideda šlapimo takai, esantys ne inkste (jie yra inksto antyje, sinus renalis). Jų siena sudaryta iš gleivinės ir jungiamojo audinio bei lygiųjų raumenų skaidulų. Raumeninės skaidulos apie inksto spenelį, papilla renalis sudaro sustorėjimą - žiedą, kuris svarbus šlapimo tėkmei reguliuoti.
Mažosios taurelės jungiasi po 3-4 į didesnio skersmens vamzdelius, vadinamus didžiosiomis inkstų taurelėmis (lot. calyces renales majores). Didžiųjų inksto taurelių sienos sandara tokia pati kaip ir mažųjų taurelių. Jų gleivinę sudaro mažųjų inksto taurelių gleivinės tęsinys.
Didžiosios taurelės susijungia į inksto geldelę (lot. pelvis renalis). Inksto geldelė- tai piltuvelio formos latakas, kurio siaurėjanti dalis betarpiškai pereina į šlapimtakį, ureter. Geldelių siena panašios struktūros kaip taurelių ir sudaryta iš gleivinės, raumeninio bei išorinio dangalo (adventicijos). Gleivinę dengia pereinamasis epitelis, kurį sudaro 2-3 ląstelių sluoksniai. Plona pamatinė epitelio membrana remiasi į savitąjį gleivinės dangalą, kuriame daug elastinių skaidulų, limfocitų, veninių tinklų. Raumeninį dangalą sudaro vidinis išilginis ir išorinis žiedinis sluoksniai.
[taisyti] Kraujo apytaka inkstuose
Inkstai vystosi mažąjame dubenyje. Po to kyla į viršų, į tą padėtį, kurioje yra. Palaipsniui, inkstui kylant į viršų, į jį įauga naujos arterijos, kurios jį maitina. Senosios arterijos degeneruoja.
Inkstus maitina tiesiai nuo pilvinės aortos ateinanti inkstų arterija, arteria renalis , kuri skyla į polines (zonines) arterijas, o jos skyla dar į segmentines arterijas, iš jų išeina tarpskiltinės arterijos, arteriae interlobares, kurios eina inksto paviršiumi, inkstų šulais, ir pasiekusios piramidžių pamatą, skyla į lankines arterijas, arteriae arcuaetae. Pastarosios teka tarp inksto pirmadžių pamato ir žievinės medžiagos. Nuo lankinių arterijų atsišakoja ir inksto paviršiaus link eina tarpskiltelinės arterijos, arteriae interlobulares, nuo kurių atskyla įtekamosios arterijos, vasa afferentia. Įtekamoji arterija, vas afferens, įteka į inksto kūnelio kapsulę ir suskyla į kapiliarus, sudarančius kamuolėlį, paskui vėl susirenka į ištekamąją arteriją, vas efferens, kuri išteka iš inksto kūnelio. Įtekamosios arterijos spindis daug didesnis už ištekamosios, todėl skiriasi kraujo spaudimas. Ištekamoji arterija vėl suskyla į kapiliarus, kurie apraizgo nefroną. Tada kraujas pereina į veninius kapiliarus, iš kurių susidaro venulės. Venulės pereina į tarpskiltines venas, venae interlobulares, kurios savo ruoštu į lankines venas,venae arcuaetae, o šios į tarpskiltines venas, venae interlobares. Tarpskiltinės venos suteka į segmentines (skiltelines) venas, o šios į inkstų veną, vena renalis. Pastaroji įteka į apatinę tuščiąją veną, vena cava inferior.
Apie 30 % atvejų inkstuose yra papildoma arterija vadinama priedine arterija, arteria accesoria, kuri dažniausiai atsišakoja nuo apatinės arba viršutinės pasaito arterijos.
[taisyti] Šlapimo susidarymas
Skiriamos 2 fazės:
- Filtravimo. Šios fazės metu į nefrono kapsulės ertmę filtruojamos medžiagos, kurias kraujas atneša į kapiliarų kamuolėlį. Kadangi įtekančiosios arterijos spindis yra didesnis negu ištekančiosios, kapiliarų kamuolėliuose susidaro aukštas kraujo spaudimas. Aukštas spaudimas šiuose kapiliaruose susidaro dar ir todėl, kad inksto arterijos eina tiesiog nuo pilvo aortos ir kraujas į inkstus yra stumte įstumiamas. Kapiliarų kamuolėliuose kraujo spaudimas yra 70mm/Hg, o spaudimas nefrono kapsulėje yra mažas – 30mm/Hg. susidarius šiam skirtumui, medžiagos filtruojamos iš kraujo, pro kapiliarų sieneles ir patenka į nefrono kapsulės ertmę. Iš kraujo plazmos į inksto kūnelio (nefrono) kapsulę filtruojasi vanduo ir visos plazmoje ištirpusios medžiagos, išskyrus stambiamolekulius junginius. Neorganinės druskos ir organiniai junginiai (šlapalas, šlapimo rūgštis, gliukozė, aminorūgštys) laisvai praeina pro plonas kapiliarų sieneles ir patenka į kapsulės vidų. Filtratas, patekęs į kapsulės ertmę, vadinamas pirminiu šlapimu.
- Reabsorbcijos fazė. Šios fazės metu vanduo ir kai kurios sudėtinės pirminio šlapimo dalys reabsorbuojamos atgal į kraują. Tekėdamas vingiuotais inkstų kanalėliais, pirminis šlapimas atiduoda kraujui vandenį, daugelį druskų, gliukozę, aminorūgštis ir kai kurias kitas organines medžiagas. Šlapalas ir šlapimo rūgštis jau ne absorbuojamos atgal į kraują, todėl nuolat didėja jų koncentracija šlapime, tekančiame vingiuotais kanalėliais. Nuolat didėjančios koncentracijos pasekoje susidaro šlapimas.
[taisyti] Inkstų ligos ir sindromai
[taisyti] Sindromai
- Inkstų kilmės pabrinkimo sindromas
- Ūmus nefritinis sindromas
- Difuzinis endokapiliarinis proliferacinis glomerulonefritas
- Chroninis nefritinis sindromas bei asimptominė proteinurja ir (arba) hematurija
- Membranoproliferacinis (mezangiokapiliarinis) pažeidimo tipas
- Mezangioproliferacinis glomerulonefritas
- Glomerulų bazinių membranų anomalijos
- Inkstų hipertenzijos sindromas
- Inkstinė eklampsija
- Sparčiai progresuojančio glomerulonefrito sindromas
- Difuzinis ekstrakapiliarinis proliferacinis glomerulonefritas
- Anti-GMB (glomerulų bazinės membranos) glomerulonefritas
- Gudpasčerio sindromas
- Imunokompleksinis pusmėnulinis glomerulonefritas
- "Neimuninis", su ANSA (angl. antineutrophil cytoplasmic antibodes) susijęs pusmėnulinis glomerulonefritas
- Židininis nekrozinis glomerulonefritas
- Difuzinis ekstrakapiliarinis proliferacinis glomerulonefritas
- Nefrozinis sindromas
- Difuzinis podocitų pažeidimas, arba vadinamoji minimalių pokyčių liga
- Membraninė nefropatija
- Židininė segmentinė glomerulosklerozė
- Pirminė židininė segmentinė glomerulosklerozė
- Antrinė židininė segmentinė glomerulosklerozė
- Ūminio inkstų nepakankamumo sindromas
- Ūminis kanalėlių nekrozės sindromas
- Intersticinis nefritas
- Analgetinė nefropatija
- Pielonefritas
- Vezikouretrinis refliuksas
- Refliuksinė nefropatija
- Lėtinio inkstų nepakankamumo sindromas
- Inkstų cistos ir policistozė
- Paprastosios retencinės cistos
- Autosominė dominantinė inkstų policistozė (ADIP)
- Autosominė recesyvinė inkstų policistozė
- Nefronofizė/medulinė inkstų cistozė
- Inkstų akmenligė
- Inkstų navikai
- Gerybiniai inkstų navikai
- Piktybiniai inkstų navikai
- Inksto ląstelių karcinoma
- Šviesių inksto ląstelių karcinoma
- Chromofobinių ląstelių karcinoma
- Grūdėtųjų ląstelių karcinoma
- Surenkamųjų (Belinio) latakų karcinoma
- Šeivinių ląstelių karcinoma
- Nefroblastoma (Vilmso navikas)
- Inksto ląstelių karcinoma
[taisyti] Ligos
- Glomerulonefritas
- Inkstų akmenligė
- Inkstų uždegimas
- Pielonefritas
- Proteinurija baltymų šalinimas kartu su šlapimu.
[taisyti] Nuorodos
Inkstų elektroninės mikroskopijos nuotraukos (anglų k.)
Europos Genomo Projektas "Inkstų funkcijų apsauga" (anglų k.)
Pasaulinės instų dienos tinklalapis (anglų k.)
