Juodalksnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Alnus glutinosa
Juodalksnis (Alnus glutinosa)
Juodalksnis (Alnus glutinosa)
Juodalksnis (Alnus glutinosa)
Nesaugomas. Šios rūšies populiacija yra

pakankamai didelė ir plačiai paplitusi

Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
(Wikispecies-logo.svg Plantae)
Skyrius: Magnolijūnai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliophyta)
Klasė: Magnolijainiai
(Wikispecies-logo.svg Magnoliopsida)
Poklasis: Hamameliažiedžiai
(Wikispecies-logo.svg Hamamelididae)
Šeima: Beržiniai
(Wikispecies-logo.svg Betulaceae)
Gentis: Alksnis
(Wikispecies-logo.svg Alnus)
Rūšis: Juodalksnis
(Wikispecies-logo.svg Alnus glutinosa)
Binomas
Alnus glutinosa
(L.) Gaertn., 1790
Sinonimai
  • Betula alnus var. glutinosa L.
  • Betula glutinosa (L.) Lam.
IKAl-100210 Distribution Alnus glutinosa.png
Juodalksnio savaiminio paplitimo arealas

Juodalksnis (lot. Alnus glutinosa, angl. Black Alder, vok. Schwarzerle) – beržinių (Betulaceae) šeimos, alksnių (Alnus) genties lapuotis medis.

Tai viena iš nedaugelio natūraliai augančių Lietuvos medžių rūšių.

Juodalksnio požymiai
Juodalksnio vyriški ir moteriški žiedai (pav. kairėje vyriški žiedai)
Juodalksnio lapai ir nesubrendę kankorėžėliai
Juodalksnio tipiškos augimvietės
Alnus glutinosa

Paplitimas[taisyti | redaguoti kodą]

Juodalksnis paplitęs visoje Europoje (išskyrus šiaurinę Fenoskandiją ir europinės dalies šiaurinę Rusijos dalį), vakarų Sibire, šiaurės Afrikoje, Kaukaze ir Mažojoje Azijoje.

Paplitimas ir augimvietės Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Paplitęs visoje Lietuvoje, labiausiai vidurio Lietuvos žemumoje ir pietvakarinėje šalies dalyje. O juodalksnynai Lietuvoje užima 108,5 tūkstančių hektarų, arba 5,7 proc. visų medynų ploto. Pelkiniai juodalksnynai yra gūdūs miškai, pavasarį ir rudenį, o lietingais metais ištisą vasarą būna sunkiai įžengiami. Aplink juodalksnių kamienus susidaro aukštoki, kelių metrų skersmens ir neretai 1 metro aukščio kupstai, tarp kurių dažnai telkšo juodas vanduo.

Tai šviesamėgis medis – užstelbti juodalksnio daigai žūva per 3-4 savaites. Todėl dėl šios priežasties tankiuose medynuose nebūna juodalksnių pomiškio. Mėgsta drėgnas pelkėtas vietas, drėgnus ir derlingus priesmėlio ir priemolio dirvožemius. Auga upių, upelių ir ežerų pakrantėse, šaltiniuotuose šlaituose, drėgnesnėse žemumose, durpynuose. Drėgnuose dirvožemiuose aptinkama kartu su paprastosiomis eglėmis, paprastaisiais uosiais, beržais, kartais sudaro grynus medynus (juodalksnynas). Mėgsta derlingus, šlapius, su pratekančiu arba sausesnius su negiliu gruntiniu vandeniu dirvožemius.

Pasitaiko ir sausesnėse vietose, ypač Dzūkijoje. Juodalksnynai sudaro ~6 proc. Lietuvos miškų. Labiausiai paplitę Suvalkijoje, Biržų girioje, Merkio baseino upių slėniuose, apie Tauragę, Šilutę.[1].

Matmenys[taisyti | redaguoti kodą]

Juodalksnis kiek didesnis už kitą augančia vietinę Lietuvos medžių rūšį – baltalksnį. Juodalksniai tai greitai augantys medžiai, jaunų medelių (4-8 metų) prieaugis per vasarą iki 1-1,5 metro. Nuo 20-30 metų juodalksnių prieaugis mažėja, o nuo 45-50 išlieka maždaug vienodas iki 70-80 metų. Paprastai užauga apie 20–30 m aukščio, maksimalus žinomas jų aukštis siekė beveik 40 m. Kamieno skersmuo iki 90 cm. Vengrijoje augančio juodalksnio kamieno apimtis 6,50 m.

Aukščiausias Lietuvoje juodalksnis yra 33 m.

Amžius[taisyti | redaguoti kodą]

Tai trumpaamžiai medžiai. Vidutiniškai gyvena apie 100–120 metų, nors ilgiausias jų amžius yra apie 300 metų. Dabar vienam seniausių Belgijoje, Meise miesto botanikos sode augančiam juodalksniui apie (± 20) 212 metų (pagal 2012 metus).

Požymiai[taisyti | redaguoti kodą]

Kamienas tiesus. Jaunų medžių laja kiaušiniška, vėliau tampa ritiniška arba plačiai rutuliška, tankmėje augančių medžių laja nedidelė (viršūninėje), užima apie penktadalį kamieno ilgio, glausta, tanki, šakos laibos. Atvirose vietose augantys juodalksniai suformuoja dideles lajas. Jaunų medelių žievė žalsvai ruda, lygi, žvilganti ir plona – apie 2 mm, vėliau medžiui bręstant žievė tampa tamsiai ruda ir storesnė – 1,2-3 cm storio, eižėjanti negiliais plyšeliais. Jauni ūgliai rausvai rudi, išmarginti šviesiais taškeliais, lipnūs. Pumpurai kotuoti. Jauni lapai lipnūs, blizgantys, pliki arba plaukuoti. Vėliau pilnai sulapoję lapai 4-9 (3-12) cm ilgio ir 3-7 (2-10) cm pločio, lipnūs, žvilgantys, tamsiai žali, apatinė pusė pagysliais plaukuota, pražanginiai, iškirptomis viršūnėmis, kraštai dvigubai dantyti, banguoti, rudenį vėlai nukrinta nepageltę.

Žiedai vienalyčiai, penkiaskiaučių pažiedžių pažastyse. Kuokeliniai žiedai iš 4 apyžiedzio lapelių ir 4 kuokelių, ilguose žirginiuose, piesteliniai be apyžiedzio, sudaryti iš mezginės ir 2 liemenėlių – trumpuose, stačiuose žirginiuose. Prinokę piesteliniai žirginiai sumedėję ir vadinami kankorėžėliais – ant medžio laikosi ir žiemą. Vaisius – 2-4 mm ilgio rausvai rudas riešutėlis su dviem siaurais, rudais sparneliais. Vaisiai prinoksta spalio – lapkričio mėn., kiek vėliau išsiaižo. Sėkla 2-3 mm, kartais 4 mm ilgio plokščias ir raudonai rudas daugiakampis riešutėlis su dviem siaurais sparneliais bei trumpais, nelyginant karūnėlė, sparniškais stulpeliais viršuje. 1000 sėklų sveria 0,7-1,5 g. Stipri, gerai išsivysčiusi šaknų sistema.

Žydėjimas[taisyti | redaguoti kodą]

Atviroje augimvietėje pradeda žydėti 10-15 augimo metais, tankumyne augantys žydėti pradeda apie 30-40 augimo metus. Subrendę medžiai anksčiausiai pražysta kovo 22 dieną, vėliausiai – balandžio 30 dieną. Vidutiniškai pražysta balandžio pirmoje pusėje, prieš skleidžiantis lapams, 1-2 savaitėmis vėliau negu baltalksnis. Vidurio Lietuvoje vidutiniškai pražysta apie balandžio 8 dieną, arba tai būtų 4 dienomis anksčiau negu blindė. Žydi apie 10 dienų.

Dauginimasis[taisyti | redaguoti kodą]

Juodalksniai gausiai atsikuria savaime. Jų sėklas platina vėjas nunešdamas jas 60-100 metrų atstumu ar sėklos paplinta per vandenį, kadangi jos prisitaikiusios plaukti dešimtis ir net šimtus kilometrų. Kirtimuose atauga iš kelmo atžalų.

Savybės[taisyti | redaguoti kodą]

Lengvai pakenčia potvynius, tačiau jauni medeliai gali nukentėti nuo pavasario šalnų, o nuo didelių žiemos speigų apšąla ir suaugę medžiai. Bet yra atsparūs oro taršai.

Dėl ant juodalksnių šaknų įsikūrusių oro azotą fiksuojančių bakterijų, kurios sudaro gumbelius – juodalksniai gerina dirvožemį praturtindami azotu, o nukritę lapai didina jame humuso atsargas.

Panaudojimas[taisyti | redaguoti kodą]

Žievė ir lapai naudojami liaudies medicinoje nuo eilės ligų. Džiovinti juodalksnių žievės ir lapų milteliai seniau buvo vartoti kaip vidiniai ir išoriniai vaistai kraujavimui sustabdyti.

Mediena[taisyti | redaguoti kodą]

Tik nupjauto juodalksnio mediena būna balta, vėliau kiek pastovėjusi tampa tamsiai oranžine, rausva. Mediena minkšta, labai patvari vandenyje, ilgai nepūva. Tinka fanerai, tarai, baldams, namo durims, lentelėms gaminti naudojama drožyboje. Iš žievės, lapų, pjuvenų gaminamos rauginės medžiagos ir dažai, vartojami kailiams raugti ir dažyti.

Porūšiai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Alnus glutinosa subsp. glutinosa – porūšis paplitęs Europoje
  • Alnus glutinosa subsp. barbata – Paplitę šiaurinėje Mažosios Azijos dalyje, bei šiaurės Irane. Kartais šis porūšis laikomas atskira rūšimi.
  • Alnus glutinosa subsp. antitaurica – Paplitę pietinėje Mažosios Azijos dalyje. Reti.
  • Alnus glutinosa subsp. betuloides – Paplitę rytų Mažosios Azijos dalyje.

Hibridai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Alnus incana × Alnus glutinosa arba Alnus × hybrida. Juodalksnio ir baltalksnio hibridas.
  • Alnus cordata × Alnus glutinosa arba Alnus × elliptica
  • Alnus glutinosa × Alnus rugosa arba Alnus × silesiaca

Varietai[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvos parkuose auginami juodalksnio varietai:

  • Alnus glutinosa quercifolia – lapai primena ąžuolo;
  • Alnus glutinosa sorbifolia – lapai suskaudyti plunksniškai;
  • Alnus glutinosa pyramidalis – kūgiška laja.

Ekologija[taisyti | redaguoti kodą]

Anot šveicarų bitininkų, bitės ankstyva pavasarį nuo alksnio ūglių ir pumpurų renka gelsvus sakus, iš kurių gamina pikį. Jų šaknys su gumbeliais, kuriuose veisiasi mikroorganizmai gaminantys azotą.

Pavadinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Mokslinio, lotynų kalba šios medžių rūšies pavadinimo autorius Joseph Gaertner, gyvenęs 17321791 metais. Lietuvoje kai kur vadinamas purvalksniu.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

Pavasarį žydintys augalai, Živilė Lazdauskaitė, Vilnius, Mokslas, 1985, 146 psl.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Juodalksnis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. 145 psl.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Juodalksnis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Dendrologija
Botanika · Augalija · Flora · Augalai · Sumedėjęs augalas · Liana · Puskrūmis · Krūmokšnis · Krūmas · Medis · Vaismedis

Iliustruotas Lietuvos augalų genčių vardynas · Lietuvos vietinės medžių ir krūmų rūšys · Lietuvos išskirtiniai medžiai · Lietuvos svetimžemė dendroflora · Pasaulio išskirtiniai medžiai

Miškas · Miško skliautas · Lietuvos miškai · Pasaulio miškai (šalys pagal miškų plotą) · Miškų nykimas (neteisėtas miško kirtimas)

Miškininkystė (ekologinė miškininkystė) · Miško atkūrimas · Įveisimas · Miškų ūkis · Miškų urėdija · Girininkija · Eiguva · Lietuvos miškų institutas