Juodalksnis
| Alnus glutinosa |
|---|
 Juodalksnis (Alnus glutinosa) pavasaryje (Norvegija) |
 Nesaugomas. Šios rūšies populiacija yra pakankamai didelė ir plačiai paplitusi |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Alnus glutinosa (L.) Gaertn., 1790 |
 Juodalksnio savaiminio paplitimo arealas |
Juodalksnis, kartais vadinamas purvalksniu (Alnus glutinosa) – magnolijūnų (Magnoliophyta) skyriaus, beržinių (Betulaceae) šeimos, alksnių (Alnus) genties gana dažnas Lietuvoje lapuotis medis.
Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Juodalksnis paplitęs visoje Europoje (išskyrus šiaurinę Fenoskandiją ir europinės dalies šiaurinę Rusijos dalį), vakarų Sibire, šiaurės Afrikoje, Kaukaze ir Mažojoje Azijoje.
Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Paplitęs visoje Lietuvoje, labiausiai vidurio Lietuvos žemumoje ir pietvakarinėje šalies dalyje. Tai šviesamėgis medis – užstelbti juodalksnio daigai žūva per 3-4 savaites, todėl tankiuose medynuose nebūna juodalksnių pomiškio. Mėgsta drėgnas pelkėtas vietas, drėgnus ir derlingus priesmėlio ir priemolio dirvožemius. Auga upių, upelių ir ežerų pakrantėse, šaltiniuotuose šlaituose, drėgnesnėse žemumose, durpynuose. Drėgnuose dirvožemiuose aptinkamas kartu su paprastosiomis eglėmis, paprastaisiais uosiais, beržais, kartais sudaro grynus medynus (juodalksnynas). Mėgsta derlingus, šlapius, su pratekančiu arba sausesnius su negiliu gruntiniu vandeniu dirvožemius. Pasitaiko ir sausesnėse vietose, ypač Dzūkijoje.
Juodalksnynai Lietuvoje užima 108,5 tūkstančių hektarų, arba 5,7 proc. visų medynų ploto. Labiausiai paplitę Suvalkijoje, Biržų girioje, Merkio baseino upių slėniuose, apie Tauragę, Šilutę. Pelkiniai juodalksnynai yra gūdūs miškai, pavasarį ir rudenį, o lietingais metais ištisą vasarą būna sunkiai įžengiami. Aplink juodalksnių kamienus susidaro aukštoki, kelių metrų skersmens ir neretai 1 metro aukščio kupstai, tarp kurių dažnai telkšo juodas vanduo.[1]
Matmenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Juodalksnis kiek didesnis už baltalksnį. Juodalksniai auga greitai, jaunų medelių (4-8 metų) prieaugis per vasarą iki 1-1,5 metro. Nuo 20-30 metų juodalksnių prieaugis mažėja, o nuo 45-50 išlieka maždaug vienodas iki 70-80 metų. Paprastai užauga apie 20–30 m aukščio, aukščiausi apie 40 m. Lenkijos Belovežo girioje lazerio pagalba išmatuotas 39,20 m aukščio augantis juodalksnis[2]. Juodalksnių kamieno skersmuo iki 90 cm, o Vengrijoje auga vienas iš stambiausių juodalksnių – jo kamieno apimtis yra 6,50 m.
Aukščiausias Lietuvoje žinomas juodalksnis yra 33 m aukščio. Daugiau skaityti – rekordinio aukščio Lietuvos medžiai.
Amžius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tai trumpaamžiai medžiai. Vidutiniškai gyvena apie 100–120 metų, nors ilgiausiai gali išgyventi apie 300 metų. Dabar vienam iš seniausių Meiso botanikos sode, Belgijoje augančiam juodalksniui yra apie (± 20) 212 metų (pagal 2012 m. duomenis).
Požymiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kamienas tiesus. Jaunų medžių laja kiaušiniška, vėliau tampa ritiniška arba plačiai rutuliška, tankmėje augančių medžių laja nedidelė (viršūninėje), užima apie penktadalį kamieno ilgio, glausta, tanki, šakos laibos. Atvirose vietose augantys juodalksniai suformuoja dideles lajas. Jaunų medelių žievė žalsvai ruda, lygi, žvilganti ir plona – apie 2 mm, vėliau medžiui bręstant žievė tampa tamsiai ruda ir storesnė – 1,2-3 cm storio, eižėjanti negiliais plyšeliais. Jauni ūgliai rausvai rudi, išmarginti šviesiais taškeliais, lipnūs. Pumpurai kotuoti. Jauni lapai lipnūs, blizgantys, pliki arba plaukuoti. Vėliau pilnai sulapoję lapai 4-9 (3-12) cm ilgio ir 3-7 (2-10) cm pločio, lipnūs, žvilgantys, tamsiai žali, apatinė pusė pagysliais plaukuota, pražanginiai, iškirptomis viršūnėmis, kraštai dvigubai dantyti, banguoti, rudenį vėlai nukrinta nepageltę.
Žiedai vienalyčiai, penkiaskiaučių pažiedžių pažastyse. Kuokeliniai žiedai iš 4 apyžiedzio lapelių ir 4 kuokelių, ilguose žirginiuose, piesteliniai be apyžiedzio, sudaryti iš mezginės ir 2 liemenėlių – trumpuose, stačiuose žirginiuose. Prinokę piesteliniai žirginiai sumedėję ir vadinami kankorėžėliais – ant medžio laikosi ir žiemą. Vaisius – 2-4 mm ilgio rausvai rudas riešutėlis su dviem siaurais, rudais sparneliais. Vaisiai prinoksta spalio – lapkričio mėn., kiek vėliau išsiaižo. Sėkla 2-3 mm, kartais 4 mm ilgio plokščias ir raudonai rudas daugiakampis riešutėlis su dviem siaurais sparneliais bei trumpais, nelyginant karūnėlė, sparniškais stulpeliais viršuje. 1000 sėklų sveria 0,7-1,5 g. Stipri, gerai išsivysčiusi šaknų sistema.
Žydėjimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Atviroje augavietėje pradeda žydėti 10-15 augimo metais, tankumyne augantys žydėti pradeda apie 30-40 augimo metus. Subrendę medžiai anksčiausiai pražysta kovo 22 dieną, vėliausiai – balandžio 30 dieną. Vidutiniškai pražysta balandžio pirmoje pusėje, prieš skleidžiantis lapams, 1-2 savaitėmis vėliau negu baltalksnis. Vidurio Lietuvoje vidutiniškai pražysta apie balandžio 8 dieną, arba tai būtų 4 dienomis anksčiau negu blindė. Žydi apie 10 dienų.
Dauginimasis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Juodalksniai gausiai atsikuria savaime. Jų sėklas platina vėjas nunešdamas jas 60-100 metrų atstumu ar sėklos paplinta per vandenį, kadangi jos prisitaikiusios plaukti dešimtis ir net šimtus kilometrų. Kirtimuose atauga iš kelmo atžalų.
Savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Panaudojimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žievė ir lapai naudojami liaudies medicinoje įvairioms ligoms gydyti. Džiovinti juodalksnių žievės ir lapų milteliai seniau buvo vartoti kaip vidiniai ir išoriniai vaistai kraujavimui sustabdyti.
Mediena[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tik nupjauto juodalksnio mediena būna balta, vėliau kiek pastovėjusi tampa tamsiai oranžine, rausva. Mediena minkšta, labai patvari vandenyje, ilgai nepūva. Tinka fanerai, tarai, baldams, namo durims, lentelėms gaminti naudojama drožyboje. Iš žievės, lapų, pjuvenų gaminamos rauginės medžiagos ir dažai, vartojami kailiams raugti ir dažyti.
Porūšiai ir varietai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Alnus glutinosa subsp. glutinosa; Porūšis paplitęs Europoje
- Alnus glutinosa subsp. barbata (C.A.Mey.) Yalt.; Paplitę šiaurinėje Mažosios Azijos dalyje, bei šiaurės Irane. Kartais šis porūšis laikomas atskira rūšimi.
- Alnus glutinosa subsp. antitaurica – Paplitę pietinėje Mažosios Azijos dalyje. Reti.
- Alnus glutinosa subsp. betuloides – Paplitę rytų Mažosios Azijos dalyje.
Remiantis The Plant List sąrašu, išskiriamos šie porūšiai ir varietai[3]:
- Alnus glutinosa subsp. glutinosa;
- Alnus glutinosa subsp. barbata (C.A.Mey.) Yalt.
- Alnus glutinosa var. incisa (Willd.) Regel;
- Alnus glutinosa var. laciniata (Willd.) Regel;
Hibridai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Alnus incana × Alnus glutinosa arba Alnus × hybrida. Juodalksnio ir baltalksnio hibridas.
- Alnus cordata × Alnus glutinosa arba Alnus × elliptica
- Alnus glutinosa × Alnus rugosa arba Alnus × silesiaca
Veislės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lietuvos parkuose auginamos juodalksnio veislės:
- Alnus glutinosa quercifolia – lapai primena ąžuolo;
- Alnus glutinosa sorbifolia – lapai suskaudyti plunksniškai;
- Alnus glutinosa pyramidalis – kūgiška laja.
Ekologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Anot šveicarų bitininkų, bitės ankstyva pavasarį nuo alksnio ūglių ir pumpurų renka gelsvus sakus, iš kurių gamina pikį. Jų šaknys su gumbeliais, kuriuose veisiasi mikroorganizmai gaminantys azotą.
Lengvai pakenčia potvynius, tačiau jauni medeliai gali nukentėti nuo pavasario šalnų, o nuo didelių žiemos speigų apšąla ir suaugę medžiai. Bet yra atsparūs oro taršai.
Dėl ant juodalksnių šaknų įsikūrusių oro azotą fiksuojančių bakterijų, kurios sudaro gumbelius – juodalksniai gerina dirvožemį praturtindami azotu, o nukritę lapai didina jame humuso atsargas.
Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
-
-
Juodalksnio lapas -
-
Juodalksnynas Vokietijos Brandenburgo žemėje -
Juodalksnis žiemą
Pavadinimas ir sinonimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Mokslinio lotynų kalba rūšies pavadinimo autorius Joseph Gaertner, gyvenęs 1732–1791 metais. Remiantis The Plant List sąrašu, žemiau nurodyti žinomi sinonimai:
|
|
|
Taip pat skaityti[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pavasarį žydintys augalai, Živilė Lazdauskaitė, Vilnius, Mokslas, 1985, 146 psl.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Juodalksnis. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 145
- ↑ monumentaltrees.com / Black alder in the National Park of Białowieża
- ↑ theplantlist.org / Alnus glutinosa (L.) Gaertn. Archyvuota kopija 2018-04-08 iš Wayback Machine projekto.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Juodalksnio mokslinis lotynų kalba pavadinimas ir sinonimai per (theplantlist.org) Archyvuota kopija 2018-04-08 iš Wayback Machine projekto., (ipni.org), (tropicos.org), (kew.org) svetaines Anglų k.
- iucnredlist.org / Alnus glutinosa ssp. betuloides Anglų k.
- monumentaltrees.com / The thickest, tallest, and oldest black alder trees / Alnus glutinosa Anglų k.