Plėviasparniai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Hymenoptera
Gauruotoji skolija (Scolia hirta)
Gauruotoji skolija (Scolia hirta)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Gyvūnai
(Wikispecies-logo.svg Animalia)
Tipas: Nariuotakojai
(Wikispecies-logo.svg Arthropoda)
Klasė: Vabzdžiai
(Wikispecies-logo.svg Insecta)
Būrys: Plėviasparniai
(Wikispecies-logo.svg Hymenoptera)

Plėviasparniai (lot. Hymenoptera, vok. Hautflügler) – vabzdžių (Insecta) būrys.

Tai vabzdžiai su dviem poromis plėviškų, skaidrių, mažai gyslotų sparnų. Užpakaliniai sparnai žymiai mažesni už priekinius ir su pastaraisiais susikabina kabliukais. Sparnų gyslotumas atskirų plėviasparnių šeimų yra skirtingas ir turi svarbią reikšmę sistematikoje.

Plėviasparnių biologija[taisyti | redaguoti kodą]

Burnos organai graužiamieji su gerai išsivysčiusiomis mandibulėmis, arba lakamieji (geluoninių). Suaugėliai minta nektaru, lipčiumi, saldžiais vaisiais. Kai kurie plėviasparniai yra svarbūs žolinių ir sumedėjusių augalų kenkėjai, tačiau dauguma jų naudingi vabzdžiai, padedantys žiedams apsidulkinti. Galva judriai jungiasi su krūtine ir turi dideles daugiafacetines akis. Turi paprastas akeles bei įvairios sandaros antenas. Plėviasparnių pilvelis su krūtine jungiasi arba visu plotu (liemeniapilviai), arba stiebeliu (smaugtapilviai). Labiausiai išsivystęs vidurkrūtinis, jo tergitas užpakalinėje dalyje sudaro tam tikrą skydelį, kuris siūle atsiskiria nuo vidurkrūtinio ir priekinės dalies. Pirmasis pilvelio segmentas susijungęs su krūtine. Antrasis pas smaugtapilvius sudaro pilvelio stiebelį. Patelių pilvelio gale yra kiaušdėtis arba iš jo kilęs geluonis. Metamorfozė pilna. Lervos dažniausiai bekojės, bet gali turėti pseudopodijų ir priminti vikšrus[1]. Lėliukės laisvosios, neretai kokonuose. Parazitinių, bendruomeninių plėviasparnių burnos organai iš dalies redukuoti. Daugeliui jų būdinga sudėtinga elgsena – sudėtingi instinktai, susiję su dauginimusi, lizdų statyba ir prieauglio priežiūra; didesni sugebėjimai įgyti sąlyginius refleksus. Nervinė veikla yra sudėtingiausia bendruomeninių vabzdžių (bičių, bendruomeninių širšių, kamanių, skruzdėlių). Atitinkamai plėviasparnių yra gerai išsivysčiusios galvos smegenys.

Biologinė ir ūkinė reikšmė[taisyti | redaguoti kodą]

Didelė dalis plėviasparnių yra svarbūs kaip apdulkintojai. Daugelį augalų apdulkina tik plėviasparniai (ankštiniai, lūpažiedžiai, gegužraibiniai). Žmogui naudingi: bitė (neša medų, apdulkina kultūrinius augalus), vyčiai (deda kiušinius į žalingų vabzdžių kūno vidų).

Geluoniniams priklauso bitės, kamanės ir kt. Lietuvoje – apie 300 laukinių bitinių rūšių. Tai svarbūs kultūrinių ir laukinių augalų apdulkintojai. Manoma, kad bitės neša didesnę naudą kaip apdulkintojos nei medaus nešėjos.

Miškinės skruzdėlės – tai miško sanitarai. Jos naikina kenkėjus, purena miško paklotę.

Yra daug parazitoidinių rūšių, parazituojančių įvairių vabzdžių lervas. Vyčiai – stambūs vabzdžiai. Į kitų vabzdžių lervas ar vikšrus jie deda savo kiaušinius. Vystymosi pabaigoje vyčio lerva parazituojamą vikšrą sunaikina - tuo parazitoidai skiriasi nuo parazitų, kurie savo šeimininko įprastai nenužudo. Baltukų vikšrus dažnai sunaikina Apanteles genties vyčiai. Kiaušėdžiai (chalcididai, proktotrupidai ir kt.) parazituoja vabzdžių kiaušinius. Kai kurios rūšys naudojamos biologinė kovos su kenkėjais priemonė.

Dalis rūšių laikomos kenkėjais. Pjūkleliai – fitofagai. Jie nemažai žalos pridaro sodams, miškams. Agrastinis pjūklelis kartais suėda visus serbentų krūmų lapus. Kiti žalingi plėviasparniai: gumbavapsvės, vapsvelės.

Plėviasparnių sistematika[taisyti | redaguoti kodą]

Lietuvos raudonosios knygos plėviasparniai[taisyti | redaguoti kodą]

0 (Ex) kategorija:

1 (E) kategorija

3 (R) kategorija:

4(I) kategorija:

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Riabčikovas T., 2010. Pušies ir eglės kirtaviečių paklotės nariuotakojų kompleksų sukcesijos skirtingo ūkininkavimo sąlygomis. Magistratūros studijų darbas.

Vikiteka