Antroposofija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Antroposofija (gr. ἀνθρώπος – žmogus, σοφία – išmintis) − filosofija apie žmogų, kaip dvasinių jėgų nešėją, išplėtota austrų filosofo Rudolfo Šteinerio XX a. pradžioje iš teosofijos. R. Šteineris antroposofija siekė sukurti eksperimentinį mokslą, kurio tikslas pratimų pagalba (euritmijos, muzikos, misterijų, meditacijos ir kitų) atverti žmogaus galimybes, gebėjimą pažinti savo prigimtį, tiesą, tikrovės esmę, Dievą.

Rudolfas Šteineris (1861−1925)

Antroposofija ne religija[1], joje bandomos jungti tradicinės senosios, viduramžių (rytų pasaulėžiūros, antikos misterijų, krikščionybės) idėjos su mokslu ir naujųjų laikų idealistinėmis filosofijomis.

Platono įtaka antroposofijoje pasireiškia socialinėje trinarystėje, kur siekiama: dvasiniame gyvenime − laisvė, teisėje − lygybė, ekonomikoje − brolybė. Švietimui filosofas pasiūlė Valdorfo pedagogiką, kuri paplito Europoje, JAV ir visame pasaulyje. Žemdirbystėje nagrinėjami augalų bioritmai, išvystyta ekologiška biodinaminė žemdirbystė. Antroposofinė medicina plėtoja visuminę kūno, sielos ir dvasios nedalomą vienovę, homeopatiją.[2]

1913 m. Dornache (Šveicarija) R. Šteineris įkūrė antroposofijos draugiją (veikiančią ir dabar). Nuo 1960 m. vyksta proveržis, ima sparčiau plisti antroposofinės idėjos, Valdorfo ugdymo įstaigos.

Lietuvoje antroposofija turėjo įtakos Vydūnui[3], po nepriklausomybės atkūrimo įkurta virš 20-ties Valdorfo padagogikos įstaigų[4], kuriasi biodinaminiai ūkiai, antroposofinės medicinos paslaugos.

[5][3]

Kritika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Antroposofija laikoma ir okultizmu, o Socialinė trinarystė kritikų laikoma utopija.[5]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]