Pereiti prie turinio

Kintai

Koordinatės: 55°25′08″š. pl. 21°15′50″r. ilg. / 55.419°š. pl. 21.264°r. ilg. / 55.419; 21.264 (Kintai)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kintai
{{#if:275px
Aikštė Kintuose priešais kultūros centrą
Kintai
Kintai
55°25′08″š. pl. 21°15′50″r. ilg. / 55.419°š. pl. 21.264°r. ilg. / 55.419; 21.264 (Kintai)
Apskritis Klaipėdos apskrities vėliava Klaipėdos apskritis
Savivaldybė Šilutės rajono savivaldybės vėliava Šilutės rajono savivaldybė
Seniūnija Kintų seniūnija
Gyventojų (2021) 523
Vietovardžio kirčiavimas
(4 kirčiuotė) [1]
Vardininkas: Kintaĩ
Kilmininkas: Kintų̃
Naudininkas: Kintáms
Galininkas: Kintùs
Įnagininkas: Kintaĩs
Vietininkas: Kintuosè

Kintai – miestelis Šilutės rajono savivaldybėje, 16 km į šiaurės vakarus nuo Šilutės, ant Kuršių marių pakrantės, Mažojoje Lietuvoje. Seniūnijos, seniūnaitijos, evangelikų liuteronų ir katalikų parapijos centras. Iki 2020 buvo paštas (LT-99050). Veikia mažųjų laivų prieplauka, ant marių kranto yra apžvalgos bokštelis.

Miestelio biblioteka ir daugiafunkcis centras
Kintų bažnyčia

Etimologija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kintai – asmenvardinis vietovardis, kildinamas iš asmenvardžio Kintas, Kìnta.[2] 1540 m. minima Blazio Kinto sodyba – nuo jos kilo ir miestelio pavadinimas.[3] Kaimas 1540 m. minimas Blasy Kynth, Hermann Kinten, 1580 m. Kindt, Kinten, Neu Kinten.[4]

Geografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pro miestelį eina kelias  2201  Priekulė–Sakūčiai–Ventė , Kintus su Šilute jungia kelias  4613  Šilutė–Rūgaliai–Povilai . Šiuose keliuose per Miniją nutiesti Sakūčių ir Rūgalių–Povilų tiltai.

Į šiaurę nuo miestelio driekiasi 800 ha Kintų miškas. Į pietryčius nuo Kintų yra Nemuno deltos regioninis parkas, į šiaurę nuo – Kintų botanikos draustinis. Auga antroji pagal aukštį Europoje, 18 m aukščio Didžioji tuja – gamtos paminklas. Rastas naftos telkinys.

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kintai ir jų apylinkės 1880 m. Vokietijos reicho žemėlapyje

Kintai ėmė kurtis XVI a., 1540 m. minima Blazio Kinto sodyba Ventės apylinkėse. Priklausė Jociškių dvarui. Yra duomenų, kad jau 1550 m. čia buvo maldos namai. Kintai ėmė augti XVIII a. pradžioje. 1705 m. pastatyta Kintų evangelikų liuteronų bažnyčia, 1948 m. LTSR vietinės valdžios paversta sandėliu. 1962 m. Kintų bažnyčia įtraukta į valstybės saugomų architektūros paminklų sąrašą. Vietinės valdžios nesaugoma ir neprižiūrima bažnyčia stipriai nukentėjo. 1987 m. buvo atlikti bažnyčios restauravimo darbai. 1990 m. perduota katalikams. Prie bažnyčios įkurta parapinė pradžios mokykla, joje 1888–1892 m. mokytojavo Vydūnas.

1820 m. Kintuose įsteigta valstybinis miškų ūkis, 1850 m. pašto skyrius, XVIII–XIX a. Kintuose vykdavo dideli žuvų ir gyvulių turgūs, į kurį atvykdavo žvejai ir nuo Kuršių nerijos. XIX a. pabaigoje prie miestelio prijungti Naujieji Kintai (1850 m. įsikūręs naujas kaimas greta miestelio), Kintai buvo Šilutės apskrities bažnytkaimis.[5] 1818–1950 m. Kintai buvo valsčiaus, vėliau – apylinkės centras, žuvininkystės ūkio centrinė gyvenvietė.[6]

Nuo XIX a. 2-osios pusės prekiauta periodiniais leidiniais, knygomis lietuvių kalba. Lietuviška veikla Kintuose aktyviai reiškėsi po Pirmojo pasaulinio karo. 1922 m. pabaigoje įsteigta Vyriausiojo Mažosios Lietuvos gelbėjimo komiteto skyrius, 1923 m. – lietuvninkų kultūros draugija „Rūta“, jungusi apie 20 narių. Ji turėjo biblioteką, rengė paskaitas, meno saviveiklos vakarus. Buvo Lietuvos giedotojų draugija, kurios choras 1928 m. dalyvavo II dainų šventėje Kaune. 1924–1938 m. veikė Šaulių būrys (vad. J. Naujalis), turėjęs biblioteką, ruošęs minėjimus su kultūrine programa. Kintuose dar buvo pučiamųjų instrumentų orkestras (vad. M. Dreižys), Prūsų lietuvių susivienijimo knygynas, paštas, valsčiaus policijos įstaiga, sveikatos punktas, 3 restoranai, užeiga, viešbutis, taupomoji skolinamoji kasa, audinių ir ūkio reikmenų parduotuvės, „Pienocentro“ įsteigta pieninė (1932 m.).

Tuo metu be valstybinės mokyklos, Kintuose dar veikė privati lietuvių mokykla (1937 m. mokėsi 22 mokiniai). Trečiame dešimtmetyje prie Kintų bažnyčios buvo pastatytas obeliskas su pavardėmis I pasauliniame kare parapijiečiams atminti. 8-ajame dešimtmetyje, po to kai į Vokietiją išsikėlė didžioji dalis senųjų krašto gyventojų, sovietinė valdžia jį nugriovė. 1933 m. kovo mėnesį įkurta nacistinė organizacija (štabas buvo Muižės dvare), kurią Lietuvos valdžia greitai uždarė.

Kintai labai nukentėjo per II pasaulinį karą ir sovietmečiu (sunaikinta 75 proc. senųjų pastatų). Pasikeitė gyventojai – pasitraukus į Vakarus lietuvininkams ir vokiečiams, juos pakeitė atvykėliai iš įvairių Lietuvos vietovių. 1951 m. nukastas Kintų piliakalnis. Pokaryje veiklą tęsė pradinė mokykla, kuri 1949–1960 m. tapo septynmetė, 1960–1969 m. – aštuonmetė, nuo 1969 m. – vidurinė mokykla. Kintuose veikė Kintų sūrių gamykla (Šilutės sūrių gamyklos Kintų cechas), buit. aptarnavimo paviljonas, ryšių skyrius, girininkija, ambulatorija, vaistinė, kultūros namai (nuo 1957 m.), biblioteka (nuo 1949 m.). Nuo 1953 m. kurį laiką Kintuose buvo ligoninė ir invalidų namai. Miestelio poilsio zonoje, kuri iš esmės buvo pradėta tvarkyti 1949 m., buvo įsikūrusi pionierių stovykla „Vėtrungė“, pastatytos trys Klaipėdos įmonių poilsio bazės. Įrengtas hipodromas. Nuo 1959 m. miestelis buvo Kintų žuvininkystės ūkio, o nuo 1970 m. Jono Čiulados (ilgametis ūkio vadovas) žuvininkystės ūkio centrinė gyvenvietė. Nuo 1993 m. šis žuvininkystės ūkis buvo privatizuotas R. Višinsko bei toliau vykdoma žuvininkystės veikla.

Kintų apylinkės

Po Nepriklausomybės atstatymo Kintų evangelikų liuteronų bažnyčia perduota Romos katalikų bendruomenei (1990 m.), įkurtas Šilutės dailės mokyklos filialas Kintų vaikų dailės mokykla (1994 m.), įsteigtas Šilutės muziejaus padalinys Vydūno muziejus (1994 m.), Kintų labdaros organizacija „SOS vaikai ir neturtingieji“ (1996 m.), Vydūno kultūros centras (1997 m.), kuris 2002 m. reorganizuotas į viešąją įstaigą. 2005 m. iškilmingai paminėtos bažnyčios ir mokyklos 300-osios metinės.

2011 m. gruodžio 15 d. patvirtintas Kintų herbas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
1818–1950 m. Kintų valsčiaus centras Šilutės apskritis
1950–1953 m. Kintų apylinkės centras Šilutės rajonas Klaipėdos sritis
1953–1988 m.
1988–1995 m. Saugų apylinkė
1995– Kintų seniūnijos centras Šilutės rajono savivaldybė Klaipėdos apskritis

Architektūra

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Mažoji liuteronų bažnyčia (kairėje) ir buvusioji liuteronų bažnyčia (dešinėje).

Kintų išplanavimas linijinis, su atsišakojančiomis gatvelėmis. Kintuose yra seniūnija, Kintų vidurinė mokykla, biblioteka-filialas, Romos katalikų (buvusi liuteronų) bažnyčia (pastatyta 1705 m.), V. Prielgausko šeimos gydytojo kabinetas, vaistinė, prekybos centras, parduotuvė, kepykla, girininkija (prie pastato auga didžioji tuja), mažųjų laivų prieplauka, žuvininkystės ūkis, Šilutės kredito unijos Kintų kasa, ugniagesių komanda, šokių kolektyvas „Kintai“ (vad. Asta Gužauskienė), VšĮ „Vydūno kultūros centras” (įsikūręs senosios mokyklos pastate, jungia Vydūno muziejų, „Palėpės” galeriją, Kintų vaikų dailės ir muzikos mokyklas).

Architektūros paminklai – buvusioji evangelikų liuteronų bažnyčia, senasis mokyklos pastatas (1705 m.), istoriniai – dvejos evangelikų liuteronų senosios kapinės.

Didžioji tuja prie Kintų girininkijos

Gyventojai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Demografinė raida tarp 1871 m. ir 2021 m.
1871 m.[7] 1885 m.[8] 1905 m.[9] 1925 m. 1959 m.sur.[10] 1970 m.sur.[11] 1977 m.[12]
494 510 498 454 493 807 942
1979 m.sur.[13] 1985 m.[14] 1989 m.sur.[15] 1997 m. 2001 m.sur.[16] 2011 m.sur.[17] 2021 m.sur.[18]
893 1 043 1 023 943 833 616 523

1905 m. 52 proc. Kintų gyventojų buvo lietuviai.

Žymūs žmonės

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1888–1892 m. Kintuose gyveno ir dirbo Vydūnas (1868–1953). Jis buvo pradinės mokyklos mokytojas. 1988 m. prie Kintų bažnyčios jam atidengtas paminklinis akmuo. Miestelyje įkurtas Vydūno kultūros centras.

Kintuose gimė:

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
  2. ↑ Lietuvos vietovardžių geoinformacinė duomenų bazė. Prieiga internete https://ekalba.lt/lietuvos-vietovardziu-geoinformacine-duomenu-baze/
  3. ↑ Algimantas Semaška. „Pasižvalgymai po Lietuvą“ (trečias papildytas ir atnaujintas leidimas). – Vilnius, „Algimantas“, 2005. // psl. 517
  4. ↑ Preußisches Urmesstischblatt 1860 © Staatsbibliothek zu Berlin - Preußischer Kulturbesitz
  5. ↑ Kinten. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. IV (Kęs — Kutno). Warszawa, 1883, 100 psl. (lenk.)
  6. ↑ Algimantas Miškinis. Kintai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 120 psl.
  7. ↑ Die Gemeinden und Gutsbezirke des Preußischen Staates und ihre Bevölkerung – Nach den Urmaterialien der allgemeinen Volkszählung vom 1. Dezember 1871, Heft I (die Provinz Preussen). – Berlin, 1874. // psl. 2–15.
  8. ↑ Gemeindelexikon für das Königreich Preußen – Auf Grund der Materialien der Volkszählung vom 1. Dezember 1885 und anderer amtlicher Quellen, Heft I (Ostpreußen). – Berlin, 1888 // psl. 2–18.
  9. ↑ Gemeindelexikon für das Königreich Preußen – Auf Grund der Materialien der Volkszählung vom 1. Dezember 1905 und anderer amtlicher Quellen, Heft I (Ostpreußen). – Berlin, 1907. // psl. 152–163.
  10. ↑ Kintai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 2 (K–P). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1968, 141 psl.
  11. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
  12. ↑ Kintai. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, V t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1979. T.V: Janenka-Kombatantai, 511 psl.
  13. ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
  14. ↑ Algimantas Miškinis ir kt. Kintai. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 313-314
  15. ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
  16. ↑ Klaipėdos apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
  17. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
  18. ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
  • Kintai. Mūsų Lietuva, T. 4. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1968. – 700 psl.

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ž • A • R
Svarbiausios gyvenvietės Šilutės rajono savivaldybėje
Miestai
Miesteliai
Seniūnijų centrai
Herbinės gyvenvietės
· Degučiai (2006) · Gardamas (2010) · Juknaičiai (2008) · Katyčiai (2011) · Kintai (2011) · Rusnė (2005) · Saugos (2008) · Šilutė (1995) · Švėkšna (2000) · Usėnai (2012) · Vainutas (2006) · Žemaičių Naumiestis (1998)

Aplinkinės gyvenvietės

Kintai – 12 km

Svencelė – 9 km

Sakūčiai – 7 km
Uogaliai – 1 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
ŠILUTĖ – 17 km
Stankiškiai – 5 km
Ventė – 8 km
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Kintai&oldid=7363313"