Viduržemio jūra
| Viduržemio jūra | |
|---|---|
 | |
| Vandenyno baseinas | Atlanto vandenyno |
| Plotas | ~2,5 mln. km² |
| Kranto linijos ilgis | ~46 000 km |
| Vidutinis gylis | 1541 m |
| Didžiausias gylis | 5267 m |
| Įteka | Nilas, Rona, Po ir kt. |
Viduržemio jūra – vidinė, tarpžemyninė Atlanto vandenyno jūra tarp Europos, Afrikos ir Azijos žemynų. Su Atlantu jungiasi 14 km pločio Gibraltaro sąsiauriu, o Sueco kanalu – su Raudonąja jūra. Viduržemio jūros baseinui priklauso Marmuro, Juodoji ir Azovo jūros.
Plotas ~2 500 000 km², didžiausias gylis 5 267 m, vandens tūris ~3,9–4,3 mln km³.
Kartu su salomis ir palei pakrantę esančiais Pietų Europos, Priešakinės Azijos ir Šiaurės Afrikos regionais sudaro Viduržemio jūros regioną, kuris pasižymi savitu klimatu (Viduržemio jūros klimatas), flora ir fauna. Nuo seniausiųjų laikų Viduržemio jūra yra labai svarbus tarptautinis transporto kelias, kuriuo keliaudavo Mesopotamijos, Egipto, Persijos, Finikijos, Kartaginos, Graikijos, Romos kroviniai. Viduržemio jūros tautų ir šalių istorija – itin svarbus žmonijos istorinės raidos etapas, nes čia iškilo, klestėjo ir žlugo garsiosios Minojo, Egipto, helėnų, romėnų ir kitos civilizacijos.
Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Jūros pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio mediterraneus reiškiančio „viduryje žemės“ (medius – „vidurys, tarp“ + terra – „žemė, kraštas“), kadangi senovės romėnams Viduržemio jūra buvo tarp Afrikos ir Europos. Panašios kilmės yra ir graikiškas pavadinimas Mesogeios (Μεσόγειος).
Ši jūra turėjo ir kitų vardų. Finikiečiai ją vadino Didžiąja Saulėlydžio jūra. Romėnai ją vadino Vidine jūra (Mare internum), Mūsų jūra (Mare nostrum). Šventajame rašte ji vadinama Vakarų jūra (Pakartoto įstatymo kn. 11:24; Joelio kn. 2:20), Filistinų jūra (Išėjimo kn. 23:31), Didžiąja jūra (Skaičių kn. 34:6,7) arba tiesiog „Jūra“. Turkai vartoja pavadinimą „Baltoji jūra“ (Akdeniz, greičiausiai kaip priešingybę Juodajai jūrai), arabai – „Vidurine baltąja jūra“.
Geologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dabartinė Viduržemio jūra yra senovinio, toli į rytus nusidriekusio Tetijos vandenyno likutis (kaip ir Juodoji, Marmuro, Kaspijos bei Azovo jūros). Gali būti, kad kitados Tetiją iš visų pusių supo sausuma, o dabartinio Gibraltaro sąsiaurio vietoje tarp Afrikos ir Pirėnų pusiasalio buvo sąsmauka. Dabartinę jūrą suformavo į šiaurę judanti Afrikos plokštė ir stabili Eurazijos plokštė; jeigu Afrikos plokštė ir toliau judės ~21,5 mm/m greičiu, maždaug po 650 000 metų Viduržemio jūra taps uždaru baseinu. Tektoninių plokščių sąveika iškėlė ilgą kalnų grandinę nuo Pirėnų vakaruose iki Zagroso kalnų Irake. Šis procesas aktyviausiai vyko alpinės kalnodaros laikotarpiu, oligoceno ir mioceno geologinėse epochose, t. y. maždaug prieš 34–5 mln. metų. Vėlyvajame miocene jūra tapo visai uždara nuo vandenyno ir išgaravo[1]; mioceno pabaigoje ji vėl susijungė su Atlantu, ir vandenynas užpildė šią milžinišką įdubą.
Viduržemio jūros dugną formuoja kelios 2000–4000 m gylio įdubos su gana stačiais šlaitais; šelfas siauras, išskyrus Tuniso ir Sicilijos pakrantes ir Adrijos jūrą. Geomorfologiškai Viduržemio jūrą sudaro trys baseinai:
- Vakarų-Alžyro-Provanso baseinas, jungiantis Alborano, Balearų ir Ligūrijos jūras ir Tirėnų jūros įdubą; didžiausias gylis – virš 3 600 m.
- Centrinis baseinas (Adrijos ir Jonijos jūros ir Centrinė įduba); didžiausias gylis virš 5 100 m;
- Rytinis-Levanto baseinas (Levanto, Egėjo ir Marmuro jūros); didžiausias gylis apie 4 380 m.
Pastaba: kai kada Viduržemio jūros baseinas skirstomas į du stambius regionus: vakarų ir rytų, kuriuos skiria povandeninė kalnagūbrio ketera tarp Sicilijos ir Tuniso. Šiuo atveju vakarų regiono plotas ~850 000 km², rytų regiono ~1 650 000 km².
Tirėnų įdubos pakraščiuose ir centre driekiasi keli tektoniniai lūžiai su užgesusiais ir veikiančiais ugnikalniais, pavyzdžiui, Strombolis, Vulkanas Lipario salų grupėje. Įdubų pakraščiuose iškilusių ugnikalnių lava rūgšti arba šarminė, o centrinėje Viduržemio jūros dalyje – bazaltinė. Apie aktyvią vulkaninę veiklą Viduržemio jūros akvatorijoje byloja galingi istoriniu laikotarpiu vykę Vezuvijaus, Etnos, Santorino išsiveržimai.
Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rytuose Viduržemio jūra Dardanelų sąsiauriu jungiasi su Marmuro jūra ir toliau Bosforo sąsiauriu su Juodąja jūra; pietryčiuose Sueco kanalu jungiasi su Raudonąja jūra, vakaruose Gibraltaro sąsiauriu – su Atlanto vandenynu.
Vidutinis gylis 1 541 m, didžiausias gylis 5 267 m ties Kalipso įduba (kai kurie šaltiniai atitinkamai nurodo 1 500 m ir 5 121 m). Kranto linijos ilgis apie 46 000 km.
Krantai ties kalnuotomis vietovėmis daugiausiai abraziniai, ties žemumomis – lagūniniai ir deltiniai; Adrijos jūros rytinei pakrantei būdingi dalmatinio tipo krantai.
Skirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tarptautinė hidrografijos organizacija Viduržemio jūrą skirsto į keletą mažesnių dalių. Tarp jų yra:
- Gibraltaro sąsiauris
- Alborano jūra tarp Ispanijos ir Maroko
- Balearų jūra tarp žemyninės Ispanijos dalies ir Balearų salų
- Ligūrijos jūra tarp Korsikos ir Ligūrijos (Italija)
- Tirėnų jūra supama Sicilijos, Sardinijos ir Italijos pakrantės
- Jonijos jūra tarp Italijos, Albanijos ir Graikijos
- Adrijos jūra tarp Italijos, Slovėnijos, Kroatijos, Bosnijos, Juodkalnijos ir Albanijos
- Egėjo jūra tarp Graikijos ir Turkijos
Kitos jūros[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Taip pat jūromis vadinamos ir kitos Viduržemio jūros dalys: Kretos jūra, Libijos (į pietus nuo Kretos), Sardinijos (tarp Sardinijos ir Balearų salų), Sicilijos (tarp Sicilijos ir Tuniso), Trakijos (Egėjo jūros šiaurinė dalis), Mirtino (tarp Kikladų ir Peloponeso), Kilikijos (tarp Turkijos ir Kipro), Levanto (rytinėje Viduržemio dalyje) jūros. Dalis šių mažų jūrų dažniausiai minimos tik nacionalinėje arba vietinėje topografijoje.
Didžiausios įlankos: Valensijos, Liono, Genujos, Taranto, Sidro, Gabeso.
Pakrančių valstybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Prie Viduržemio jūros prieina 21 valstybė:
- Europoje (iš vakarų į rytus): Ispanija, Prancūzija, Monakas, Malta, Italija, Slovėnija, Kroatija, Bosnija ir Hercegovina, Juodkalnija, Albanija, Graikija ir Turkija;
- Azijoje (iš šiaurės į pietus): Turkija, Kipras, Sirija, Libanas, Izraelis;
- Afrikoje (iš rytų į vakarus): Egiptas, Libija, Tunisas, Alžyras, Marokas.
Taip pat Viduržemio jūros pakrantėse plyti kelios valstybių statuso neturinčios teritorijos:
- Gibraltaras (Jungtinė Karalystė),
- Seuta ir Melilja (Ispanija),
- Atono religinė sritis (Graikija),
- Turkų Kipras (Kipro sala),
- Gazos ruožas.
Kai kurios šio regiono valstybės, nors ir neturi Viduržemio pakrantės, laikomos Viduržemio jūros regiono šalimis. Tai Vatikanas, San Marinas, Serbija, Makedonija ir Portugalija, kurių klimatas, fauna, flora ir kultūrinis paveldas leidžia jas priskirti šiam regionui.
Salos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Viduržemio jūroje išsibarstę daug salų, ypač rytinėje dalyje (Egėjo jūroje). Didžiausios salos yra šios:
- Sicilija (25 710 km²)
- Sardinija (24 090 km²)
- Kipras (9 250 km²)
- Korsika (8 680 km²)
- Kreta (8 336 km²)
- Euboja (3 684 km²)
- Maljorka (3 626 km²)
- Lesbas (1 630 km²)
- Rodas (1 401 km²)
Tarp didesniųjų salų taip pat yra Chijas, Kefalinija, Kerkyra, Naksas ir Androsas rytinėje jūros dalyje; Cresas, Krkas, Bračas, Pagas, Korčula ir Malta centrinėje dalyje; Ibisa, Menorka (Balearų salos) vakarinėje dalyje.
Pusiasaliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Į Viduržemio jūrą įsirėžę keli dideli pusiasaliai: Pirėnų (Iberijos), Apeninų, Balkanų. Pusiasalių šiaurėje esančios kalnų grandinės (Pirėnai, Alpės, Dinarai ir Rodopai) saugo Viduržemio baseiną nuo šaltų šiaurinių oro masių. Rytinėje jūros dalyje plyti didelis Mažosios Azijos (Anatolijos) pusiasalis.
Pietinėje pakrantėje stambių pusiasalių nėra, paminėtinas tik Kirenaikos pusiasalis Libijoje.
Hidrografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Viduržemio jūros vandens balansą lemia didelis garavimas (1250 mm/metus, t. y. iš viso ~3 130 km³) ir palyginti nedidelis kritulių kiekis. Garavimas ypač intensyvus rytinėje dalyje, dėl to į rytus jūros lygis mažėja ir didėja druskingumas.[2] Susidariusį skirtumą papildo Atlanto vandenys, atitekantys Gibraltaro sąsiauriu, ir Juodosios jūros vandenys (metinis debitas):
- iš Atlanto paviršinė srovė atneša ~42 320 km³, gilumine srove išteka ~40 800 km³; balansas +1520 km³;
- iš Juodosios jūros atiteka ~350 km³, išteka ~180 km³; balansas +170 km³ (kai kuriais vertinimais ~210 km³).
Srovių judėjimą Viduržemio jūroje daugiausiai lemia Kanarų srovė, išilgai Afrikos plukdanti Atlanto vandenis nuo Gibraltaro iki Libano, ir cikloninis vėjų judėjimas. Srovių greitis atviroje jūroje siekia 0,5–1 km/val. (Balearų ir Ligūrijos jūrose vietomis iki 5–7 km/val.). Vidutinė paviršinio vandens temperatūra vasario mėnesį svyruoja nuo 8–12 °C vakarinėje dalyje iki 17 °C rytuose. Rugpjūčio mėnesį temperatūra įvairuoja nuo 19–25 °C vakaruose iki 27–30 °C rytuose. Stiprus garavimas atitinkamai didina ir vandens sūrumą: jis kinta nuo 36 promilių vakarinėje jūros akvatorijoje iki 39,5 promilės rytuose. Paviršinio vandens tankis kinta nuo 1,023–1,027 g/cm³ vasarą iki 1,027–1,029 g/cm³ žiemą. Kadangi žiemos mėnesiais atšalęs sūrus vanduo ima leistis gilyn, vyksta aktyvi konvekcinė vandens apykaita. Giluminio vandens temperatūra Viduržemio jūroje yra viena aukščiausių tarp visų Pasaulinio vandenyno jūrų.
Vandens skaidrumas iki 50–60 m, spalva – intensyviai mėlyna.
Potvynių amplitudė mažiau nei 1 m, bet kai kuriose vietose dėl potvynio ir vėjo suminio poveikio vanduo gali pakilti net iki 4 metrų (Genujos įlankoje, šiaurinėje Korsikos pakrantėje ir kitur). Kai kuriuose siauruose sąsiauriuose susiformuoja stiprios potvynių srovės (pavyzdžiui, Mesinos sąsiauryje).
Stipriausias bangavimas kyla žiemomis (bangų aukštis iki 6–8 m).
Intakai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Viduržemio jūros gėlo vandens prietėkis nėra didelis, tačiau į ją įteka ilgiausia planetos upė Nilas, atnešantis labai daug nuosėdų ir formuojantis garsiąją Nilo deltą.
Didžiausi Viduržemio jūros intakai yra šie:
- Adidžė – Adrijos jūra
- Arnas – Ligūrijos jūra
- Drina – Adrijos jūra
- Ebras – rytinė Ispanijos pakrantė
- Didysis Menderesas – Egėjo jūra
- Muluja – Marokas
- Nilas – Egiptas
- Neretva – Adrijos jūra
- Po – Adrijos jūra
- Rona – Liono įlanka
- Segura – pietų Ispanija
- Tibras – Tirėnų jūra
Klimatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Viduržemio jūros klimatas yra specifinis ir pavadinimą gavęs pagal šios jūros pavadinimą, būtent, mediteraninis klimatas (jis taip pat būdingas Kalifornijai, Pietų Afrikos Respublikos Vakarų Kapo provincijai, daliai Čilės pakrančių bei kai kurioms Vakarų Australijos ir Pietų Australijos pakrantėms).
Mediteraninis klimatas – viena iš subtropinio klimato atmainų. Jam būdingos švelnios drėgnos žiemos ir gana karštos sausos vasaros (vasaros temperatūra svyruoja priklausomai nuo regiono, pavyzdžiui, Atėnuose ji būna palyginti aukšta – didžiausia fiksuota temperatūra buvo 48 °C Eleusine, 30 km nuo Atėnų), bet dėl didelių vandens masių artumo skirtumas tarp žiemos ir vasaros temperatūrų yra nedidelis.
Žiemą retai atšąla iki neigiamų temperatūrų (vidutinė oro temperatūra sausio mėnesį 14-16 °C pietinėse pakrantėse ir 7–10 °C šiaurėje), jūros lygyje sninga irgi retai, tačiau kalnuotose vietovėse dėl didelio oro drėgnumo gali gausiai pasnigti. Pučia stiprūs vietiniai vėjai: mistralis Provanse, bora Adrijos pakrantėse.
Vasaromis virš Viduržemio jūros dominuoja Azorų anticiklonas, lemiantis giedrus orus ir menkus kritulius. Vidutinė rugpjūčio temperatūra šiaurėje 22–24 °C, pietuose 25–30 °C. Sirokas iš Afrikos neša dulkių audras.
Vidutinis metinis kritulių kiekis apie 400 mm (iš viso per metus apie 1000 km³), bet regioniniai skirtumai labai dideli: nuo 1 100–1 300 mm šiaurėje iki 50–100 mm pietryčiuose. Daugiausiai lyja gruodžio mėn., mažiausiai liepos-rugpjūčio, taigi didžiuma metinio kritulių kiekio iškrinta žiemos mėnesiais, o vasarą gali 2–5 mėnesius visiškai nelyti. Oro drėgnumas kinta nuo 50–60 % vasarą iki 65–80 % žiemą. Debesuotumas vasarą 0–3 balai, žiemą apie 6 balai.
Dabartinis Viduržemio jūros klimatas susiformavo mioceno epochos pabaigoje, maždaug prieš 3,2–2,8 mln. metų. Pagal iškasenas galima spręsti, kad iki tol šiame regione vyravo drėgnas subtropinis klimatas, klestėjo miškai. Plioceno epochoje kritulių kiekis sumažėjo, lapuočiai pamažu užleido vietą sausrai atspariems spygliuočiams ir krūmams su mažais, kietais vaškiniais lapais, gebantiems vasaromis išsaugoti negausią drėgmę.
.png)
Fauna ir flora[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Istoriniu požiūriu didžiuma Viduržemio jūros faunos dalis yra kilusi iš Atlanto, kai mioceno pabaigoje, atsivėrus Gibraltaro sąsiauriui, Atlanto vandenys paplūdo į sausą įdubą. Su vandeniu, žinoma, pateko ir vandenyno gyvūnai bei augalai. Kadangi Atlantas yra daug maistingesnis, jūros gyventojams teko prisitaikyti prie naujų, skurdesnių, Viduržemio jūros sąlygų.
Kitas, naujas, jūrų gyvybės migracijos kanalas yra 163 km ilgio Sueco kanalas. Kanalas neturi šliuzų, o Raudonosios jūros vandens lygis dėl potvynio poveikio yra aukštesnis negu Viduržemio, todėl Sueco kanalu vanduo po truputį srūva į vakarus. Kurį laiką gyvūnijos migraciją ribojo labai sūrus Didysis kartusis ežeras, tačiau druskos koncentracija po truputį susilygino su Raudonosios jūros (41 promilė), kurios fauna ir flora ėmė kolonizuoti rytinį Viduržemio jūros pakraštį. Kadangi Raudonoji jūra sūresnė už Atlanto vandenyną, iš jos kilusios rūšys sėkmingiau prisitaiko Viduržemio jūros rytinėje dalyje, kuri dėl didesnio garavimo yra sūresnė už vakarinę jos dalį. Ši migracija vadinama Lesepso migracija (prancūzų inžinieriaus, inspiravusio Sueco kanalo kasimą, garbei). Asuano užtvankos statyba 1960 m. dar labiau sumažino gėlo Nilo vandens prietaką ir sudarė dar geresnes sąlygas invazinėms rūšims. Iki šiol Sueco kanalu "imigravo“ daugiau kaip 300 Raudonosios jūros rūšių.
Viduržemio jūros planktono kiekybiniai ištekliai palyginti menki, pavyzdžiui, paviršiniuose vandens sluoksniuose fitoplanktono tėra 8–10 mg/m³, o 1000–2000 m gylyje dar 10–20 kartų mažiau. Tai lemia ir palyginti negausias gyvūnų populiacijas, nors rūšių įvairovė yra didelė. Čia gyvena Viduržemio jūros ruoniai vienuoliai (Monachus monachus), jūriniai vėžliai, veisiasi 550 žuvų rūšių: rykliai, skumbrės, silkės, ančiuviai, kefalės, tunai, pelamidės, stauridės. Apie 70 žuvų rūšių yra endeminės – kai kurios rajos, ančiuviai. Tarp valgomųjų moliuskų paminėtinos austrės, midijos. Iš bestuburių labiausiai paplitę paprastieji aštuonkojai, kalmarai, sepijos, krabai, langustai; gausu medūzų, hidragyvių. Kai kuriose vietose, ypač Egėjo jūroje, aptinkama pinčių ir raudonųjų koralų.
Ekonomika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Viduržemio jūros pakrantės nuo seniausių laikų tankiai apgyvendintos, o dabartinės šiaurinės dalies valstybės yra ekonomiškai išsivysčiusios.
Gausiausiai auginamos žemės ūkio kultūros yra citrusiniai (trečdalis pasaulinio derliaus), medvilnė, aliejinės kultūros.
Būdama trijų žemynų sandūroje, Viduržemio jūra yra itin svarbus transporto kelias, kuriuo vyksta tarptautiniai pervežimai tarp Europos, Artimųjų Rytų, Afrikos, o per Sueco kanalą ir Juodąją jūrą kroviniai keliauja į Rytus, Australiją ir Okeaniją.
Kadangi Europos Sąjunga įsiveža daug mineralinių žaliavų, pervežimai Viduržemio jūra nuolatos auga. Marselis, Triestas, Genuja yra svarbūs naftos tranzito punktai.
Labai vertingi rekreaciniai Viduržemio jūros ištekliai pritraukia gausybę turistų. Didelė šiaurinės ir rytinės pakrantės dalis pritaikyta poilsiui.
Žuvininkystė nėra reikšminga ekonomikos šaka, nes intensyvi pakrančių ekonomika, rekreacija mažina ir taip palyginti menkus Viduržemio jūros žuvų išteklius.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Hsu K.J., „When the Mediterranean Dried Up“ Scientific American, Vol. 227, December 1972, p32
- ↑ Pinet, Paul R. (1996), Invitation to Oceanography (3rd ed.), St Paul, MN: West Publishing Co., p. 202, ISBN 0-314-06339-0, p. 206.
- Žemė. Alma Littera, 2004. P. 410–411 ir kt.