Upė (mitologija)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Kelionė per Stiksą. Joachim Patenier, XV a.

Upė – svarbus mitologinis simbolis, šventosios topografijos objektas.

Mitologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai kuriose, ypač šamanistinio pobūdžio, mitologijose upė įsivaizduojama nelyg virkštis, pasaulinis kelias, jungiantis viršutinį, vidurinį ir žemutinį pasaulius. Tada ji paprastai laikoma ir giminės ar šamaniška upe. Dažnai jos sudėtine dalimi būna simboliškai permąstyta geografinė pagrindinė tos vietovės upė. Pavyzdžiui, evenkų kosminė upė Mumongi chokto bira (Мумонги хокто бира „vandens kelias-upė“) prasideda aukštutiniame, pelkių pasaulyje, kur bekraštėse ganyklose gyvena elnių dvasios ir žmonijos protėvių dvasios, upės vidurupio pakrantėse gyvena tikri, gyvieji žmonės ir gyvūnai, o žemupyje gyvena mirusiųjų dvasios, kurias į pomirtinę karalystę palydi šamanas. Evenkai kosminei upei prilygina ir šamaniškąjį medį turu, iš šamano čiumą su prie jo besišliejančiais iš rytų jaunais maumedžiais ir mediniais dvasių raižiniais – darpe, bei vakaruose esančia apeigine galerija onang. Aukštutinį pasaulį ir upės aukštupį atitinka darpe, o upės žemupį, mirusiųjų karalystę – onang. Kai kuriose kultūrose, kur paplitusi dualistinė visuomeninė struktūra, kalbama apie dvi giminines kosmines upes, simbolizuojančias kiekvieną iš brolijų (fratrijų); šiedvi upės teka lygiagrečiai iš dangaus į vandenyną. Evenkų, oročių ir kt. tokios kosminės upės ar dviejų upių vaizdiniai parado, kaip viskas, kas esti trijuose pasauliuose, išsidėsto pagal kosminę upę ir jos žemiškąjį atitikmenį. Jenisiejaus ketų pasaulio ašis yra Jenisiejaus upė. Upės aukštupyje – šiltajame, dangiškame pasaulyje – yra geroji Tomem, iš ten atskrenda paukščiai, ateina pavasaris, o upės žemupyje – šaltame, pragariškame pasaulyje – yra blogoji Chosedem. Tikima, kad Jenisiejaus žiotyse esančioje saloje susirenka mirusios sielos.

Kita kosminės upės paveikslo atmaina yra tokia: visatos centre yra didžiulė jūra ar ežeras, iš kurio išteka pagrindinės upės (kartais jos teka iš centro, pažymėto pasaulio medžiu) ar viena upė. Kalmukų pasaulėvokoje Marvo ežero viduryje auga gyvenimo medis Zambu; iš po jo šaknų keturiomis pasaulio kryptimis teka keturios didelės upės, kurios, padariusios po septynias kilpas, suteka atgal į ežerą. Pasaulio vidurio ežeras yra aukštame kalne, ir upės, garma žemyn nuo uolų, kurių pavidalas primena dramblio, jaučio, žirgo, liūto galvas. Čia iškyla gerai žinomas keturių pasaulio šalių ir jas atitinkančių keturių upių mitopoetinis paveikslas. Persiškose miniatiūrose dažnai vaizduojami keturi vandens srautai, tekantys į keturias pasaulio puses iš po rojaus medžio, ant kurio sėdi paukštis Choma, o aplink atsisėdęs pranašas Mahometas su palydovais. Skandinavų „Mažojoje Edoje“ taip pat minimos keturios upės – Kermtas, Ermtas ir du Kerlaugai – kurias perbrenda Toras, kai asai ant uosio Igdrasilio atlieka teismą. „Grimniro kalbose“ aprašoma kaip elnias Eiktiurniras ėda pasaulio medžio lapus, ir iš nukritusios nuo ragų ant Hvergelmiro drėgmės susidaro daugybė upių, iš kurių viena teka pro dievų buveinę, o kitos – pro žmonių žemę, bet veržiasi į helą. „Violvos pranašysėje“ pasakojama apie Urd šaltinį, skalaujantį Igdrasilį – iš ten atsirado trys mergelės – Urda, Verdandė ir Skulda.

Kitas pasaulinės upės mitologinis paveikslas ją vaizduoja atsirandant iš pirmapradžio vandenyno: jo visuotiškumas paaiškina upių buvimą žemės pakraščiuose, danguje, pragare. Graikų mitologijoje Okeanas – didžiausioji pasaulio upė, juosianti žemę ir jūrą, priglobianti dangiškuosius šviesulius ir duodanti pradžią visiems vandenims (tame tarpe, upėms). Graikams taip pat buvo žinomas ir upės, krentančios iš dangaus paveikslas. Senovės Egipte buvo laikoma, kad Nilą dviejose versmėse pagimdė chaosas Nun. Pasak Herodoto, Nilas išsiveržia į dienos šviesą tarp Krofio ir Mofio uolų ir teka į šiaurę (Egiptą) bei į pietus (Etiopiją). Daugelyje tekstų pabrėžiamas Nilo kosmiškumas, jo požeminis ir dangiškasis bruožai. Giesmėje dievui Atonui (XIV a. pr. m. e.) sakoma: "Tu sukūrei Nilą pragarmėje ir išvedei jį ant žemės sava valia, kad būtų pratęstas gyvenimas žmonių… Tu dovanojai dausoms jų Nilą, kad kristų jis ant žemės… Nilas danguje svetimšaliams ir laukiniams žvėrims keturkojams, o iš pragarmės tekantis Nilas – mylimajai žemei… ". Nilas buvo tas ritualinis objektas, kuris jungė įvairias vietines apeigines praktikas bei mitologinius pasakojimus. „Piramidžių tekstuose“ apie Ozyrį kalbama kaip apie „naują vandenį“, turint omenyje Nilo potvynius (vėlesnėje mitologijoje Nilo potvyniai susieti su mitu apie Ozyrį). Pausanijus savo „Elados aprašyme“ Nilo potvynius sieja su Izidės, kasmet apraudančios Ozyrį, ašaromis. Heliodoras „Etiopikoje“ rašo, kad didžiausios egiptiečių šventės yra pašvęstos Nilui. Plutarchas veikale „Apie upes“ rašo apie faraoną, kuris Nilui paaukojęs savo dukterį. Ovidijus, Diodoras, Juvenalas ir kiti Antikos autoriai rašo apie žmonių aukas, skirtas Nilui, nors patys egiptiečių šaltiniai to nepatvirtina. Tuo tarpu „požeminis Nilas“ buvo glaudžiai susijęs su mirtimi, su vėlėmis ir jų teismu pomirtiniame pasaulyje (vėl sąsaja su mirusiųjų teisėju Ozyriu). Tokios požeminės mirusiųjų upės žinomos daug kur pasaulyje: suomių „Kalevaloje“ minima mirties upė Tuoni, į kurią sumetamas sukapotas Leminkiaineno kūnas; senovės Graikijoje žinoma užmaršties upė Leta, mirusiųjų pasaulio upės Stiksas, Kokitas, Piriflegetonas, [[Acherontas]. Su pastarosiomis upėmis susijęs vėlių plukdymo, kurį atlieka psichopompai (Hermis, Charonas), motyvu. Kai kuriose tradicijose pati upė iškyla kaip pomirtinio teismo dievybė (Teismo upė pas hetitus ir hanaaniečius, išbandymo, prakeiksmo vandeniu praktikos).

Senovės Graikijoje, Mažojoje Azijoje upių krantai būdavo mitologinių siužetų vietos: prie upių gyveno najadės, upėms pasiversdavo dievai, herojai su jomis buvo susijusios mūzos (pvz., Pegaso prakirstas Hipokreno šaltinis, teikęs poetinį įkvėpimą).

Pasaulinės upės pėdsakų galima įžvelgti labai paplitusioje sakraliosios hidronimikos praktikoje – iš vienos pusės šventomis laikomos žemiškos, geografinės upės, iš kitos – jos yra kosminės upės provaizdžio apraiška. Visos didžiosios pasaulio upės turi šventų savybių tose vietose, pro kurias teka: Hvanghė, Jangdzė, Mekongas, Ganga, Indas, Tigras, Eufratas, Volga, Dniepras, Obė, Amūras, Kongas, Zambezė, Misisipė, Amazonė ir daugelis kitų yra apsuptos mitologinių siužetų. Senovės arijųRigvedoje“ dažnai pašlovinama Sindhu upė, kurios žemiškas atitikmuo yra Indas. Taip pat apgiedamos ir Ganga, Jamuna, Parušnė, Šutudrė. Ypač vedose išaukštinta Sarasvatės upė – ji siejama su įkvėpimu, poezija, kalba (Vač). Kalbos ir tekančio vandens sąsaja yra archetipinė. Šią sąsają lemia ne tik akustinės vandens savybės (čiurlenimo, šniokštimo panašumas su kalbėjimu), bet ir kalbos ir vandens liejimosi atitikmuo, simbolinė pilnatvės būsena. Be kita ko, „Rigvedoje“ nuolat šlovinamos ir tiesiog upės, takūs vandenys (Ap), kurios vadinamos dieviškomis, nemirtingomis, jos Indros pačios, Varunos seserys, jų skaičius akivaizdžiai numerologinis (7, 3x7, 99, žr. Sapta Sindhu), upėse gyvena visi dievai. „Mahabharatoje“ pasakojama apie deivę Gangą, kurią karalius Bhagiratha išmeldęs nusileisti iš dangaus ir savo šventais vandenimis nuplauti protėvių kaltes. Nuo to laiko Ganga tekanti žeme, nuplaunanti kaltes ir įtekanti į vandenyną. Su šia šventąja indų upe susiję ir daug kitų mitų.

Kinų mitologijoje pasakojama apie dangišką dvasią Dziulin, kuri kilusi iš Fenšuji upės aukštupio ir kažkada buvusi tos upės dvasia. Dziulin ne tik suskaldė ir išjudino Huašano kalną, kuris trukdė tekėti Hvanghei, bei atvėrė upei tiesų kelią į jūrą, bet ir pasireiškė kaip kosminis sutverėjas, atskyręs dangų ir žemę. Hvanghės vandenyse valdovas Jui pamatė vandens dvasią, kuri jam davusi žemėlapį – šio dėka Jui suprato, kaip reikia suvaldyti potvynius. Hetitų upės dievas taip pat suvaidino svarbų sutvėrimo vaidmenį – po to, kai dangus ir žemė buvo atskirti, jis pasiėmė sau apvalymą, palikuonių gyvenimą ir vaisingumo galią. Žinomas hetitų ritualas Tunavi dar vadinamas upės apeiga: "kai sena moteris (žyniuonė) ateina prie upės kranto, ji atlaužia upės dievybei duonos gabalą ir deda jį ant upės kranto, tada ji išbarsto miltus ir pyrago trupinius ant kranto, lieja vyną ant kranto ir kalba: "upės kranto dievybe! Žiūrėk! Aš atėjau pas tave. Ir tu, upės dievybe, nuo krantų, nuo kurių paimtas šis molis, paimk jį į savo rankas ir nuvalyk šitą žmogų tuo moliu, nuvalyk visas dvidešimt jo kūno dalių!".

Upės mitologija pasireiškia ir biblinėje bei krikščioniškoje mitologijoje. Kaip dovana žmonėms upės ištrykšta dykumose, kalnuose, išsiveržia iš uolos, o kaip prakeiksmas – išsenka, virsta dykuma, derva, krauju, prisipildo bjaurasties. Viena iš bausmių egiptiečiams buvo ta, kad viešpats Aarono rankomis trenkė geležimi per vandenį, ir šis virto krauju. Naujojo testamento tradicijoje vandenims yra krikštijama – Jordano upėje pakrikštijamas Jėzus Kristus, kurio vienas iš epitetų – „gyvenimo upė“.

Viena iš taip vadinamojo „ašinio mito“ atmainų pabrėžia upės svarbą. Griausmavaldžio ir jo varžovo kautynės didžiąja dalimi paaiškinamos tuo, kad pastarasis yra užvėręs upes, o tai kelia pavojų vaisingumui, gyvybei. Arijai tą griausmavaldžio priešininką vadino Vritra, kas reiškia „užvara, užtvara, kliūtis“. Indra, nudobdamas Vritrą arba perskeldamas uolą, akmenis, kalnus paleidžia srūti upes. Vritros motinos Danu vardas yra susijęs su upėmis (iš tos pat šaknies atsirado upėvardžiai Dunojus, Dniepras, Donas). Panašūs siužetai atsikartoja Pietų Amerikoje, kur upes saugo gyvatė, o kartais upė ir gyvatė tiesiog sutapatinamos.[1]

Mitopoetinė simbolika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mitopoetiškai upė įvaizina takų vandenį. Sraunūs, takūs, šviesūs vandenys – šaltiniai, upokšniai, sraunios upės – simbolizuoja gyvastį, eigą, vaisingumą, pilnatvę (plg., „pieno ir medaus upėms tekėti“). Kaip minėta, jie siejasi su sklandžia, dailia kalba, eilėmis, dainomis, toliau – su įkvėpimu, gyvenimo jėga, vitališkumu, laisve. Skaidrūs vandenys siejami su apvalymu, tyrumu, gydomosiomis savybėmis. Kita vertus, upė – pavojus, potvynis, tvanas, siaubas, kelias į mirusiųjų karalystę.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Афанасьев А. Н., Поэтические воззрения славян на природу, т. 1-3, М., 1865–1869;
  • Пропп В. Я., Исторические корни волшебной сказки, Л., 1946;
  • Анисимов А. Ф., Религия эвенков в историко-генетическом изучении и проблемы происхождения первобытных верований, М.-Л., 1958;
  • Анисимов А. Ф., Космологические представления народов Севера, М.-Л., 1959;
  • Соколова В. К., Типы восточнославянских топонимических преданий, в кн.: Славянский фольклор, М., 1972;
  • Иванов В. В., Топоров В. Н., Исследования в области славянских древностей, М., 1974;
  • Иванов В. В., Топоров В. Н., Мифологические географические названия как источник для реконструкции этногенеза и древнейшей истории славян, в сб.: Вопросы этногенеза и этнической истории славян и восточных романцев, М., 1976; *Коростовцев М. A., Религия Древнего Египта, М., 1976;
  • Ганаланян А. Т., Армянские предания, Ер., 1979;
  • Наrva U., Die religiosen Vorstellungen der altaischen Volker, Hels., 1938;
  • Bonneau D., La crue du Nil, P., 1964;
  • Beit H. von, Symbolik des Marchens, Bd 1-3, Bern, 1952-58;
  • Haavio M., Suomalainen mytologia, Porvoo-Hels., 1967;
  • Jobes G., Dictionary of mythology, folklore and symbols, pt. 2, N. Y., 1962, p. 1341-42.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Мифы народов мира. Река , В. Н. Топоров – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.