Ganga (deivė)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Kalighato Gangos paveikslas

Ganga (skr. गङ्गा = gaṅgā) – upė ir deivė indų mitologijoje ir sakralinėje geografijoje. Tao dangaus upė, kalnų valdovo dievo Himavato ir apsaros Menakos duktė, Parvatės sesuo.

Nors „Rigvedoje“ minima tik dukart, Ganga buvo nuolat aukštinama puranose. Pradžioj ji tekėjo kaip dangiškoji upė, bet Valdovo Bhagyrathos prašymu Ganga nusileidusi į žemę atgaivinti pelenais paverstų 60 tūkstančių jo protėvio Sagaros sūnų. Įštryškę iš Višnaus kojos piršto jos sūkuriai būtų sunaikinę pasaulį, tačiau Šiva juos sutramdė savo susivėlusiais plaukais. Nuo tol jis gavo epitetą Gangadhara ('Gangos sulaikytojas'). Tikima, kad Gangos vanduo visuomet išlieka tyras ir skaistinantis. Keliaujantys maldininkai nešasi indelį su jos vandeniu, kurio prisireiks paskutiniosioms apeigoms.

Vyriausioji Himavato dukra, kurios motina buvo Mena (Menā). Jos sesuo buvo Uma (Šivos žmona). Gangą vedė karalius Šantanus ir jiems gimė sūnus Bhyšma, kuris dar vadinamas Gangėja (Gāṅgeya). Į šią deivę įvairiuose šaltiniuose kreipiamasi daugeliu vardų. Pagal kitus šaltinius (pvz., „Pančatantra“) Ganga yra Džahno, legendinio karaliaus ir išminčiaus duktė.[1]

Ganga vaizduojama kaip deivė, sėdinti ant mitinio jūros gyvūno makaros, rankose laikanti indą su vandeniu ir lotosą.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Мифы народов мира. – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.
  2. Kazimieras Seibutis. Ganga. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004