Ukrainos nepriklausomybės karai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Ukrainos nepriklausomybės karai
Pirmasis pasaulinis karas ir Rusijos pilietinis karas
Data 1917–1921 m.
Vieta Etnografinės ukrainiečių žemės Rytų Europoje
Rezultatas Ukrainos praleimėjimas, teritorijų pasidalijimas tarp bolševikų, Lenkijos, Rumunijos ir Čekoslovakijos
Priešininkai
Ukraina Ukrainos Liaudies Respublika

Ukraina Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika
Vokietijos imperijos vėliava Vokietijos imperija (1918 balandis-lapkritis)
Lenkija Lenkija (nuo 1920)

Flag of Ukrainian SSR (1929-1937).svg Ukrainos SSR
Flag of the Russian SFSR 1925-1937.svg Rusijos TFSR

BlackFlag.svg Machnovščyna (nuo 1920 m. kovojo prieš bolševikus)

Rusija Baltagvardiečiai
Vokietijos imperijos vėliava Vokietijos imperija (1917-1918)
Lenkija Lenkija (1918-1919)

Ukrainos nepriklausomybės karai (taip pat Ukrainos revoliucija; ukr. Українська революція) - ginkluoti konfliktai ukrainiečių etnografinėse žemėse, kilę siekiant sukurti Ukrainos valstybingumą, pakeisti šalyje nusistovėjusią tvarką. Prasidėjo po Rusijos Vasario Revoliucijos 1917 m. bei tęsėsi iki 1921-ųjų kovo. Ukrainos revoliucijos metu susikūrė nepriklausomos trumpalaikės Ukrainos Liaudies Respublika, Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika, Krymo Liaudies Respublika, marionetinės Ukrainos valstybė (Vokietijos imperijos parama) bei nemažai sovietinių valstybių. Dėl išorinės karinės agresijos bei vidinių ideologinių nesutarimų nebuvo pasiekti Ukrainos revoliucijos tikslai ir nepavyko apginti nepriklausomybės. Įvairiu metu ginkluoti konfliktai vyko su bolševikais, Lenkija, Vokeitijos imperija, Machnovčyna. Pralaimėjus nepriklausomybės karus Ukrainos teritoriją pasidalino: Ukrainos SSR - didžioji Ukrainos dalis, Lenkija - Haličas ir Voluinė, Rumunija - Besarabija ir Bukovina, Čekoslovakija - Užkarpatė.


Nepriklausomybės paskelbimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Ukrainos istorija#1917-1921 m. įvykiai.

1917-ųjų metų kovą Kijeve sušaukta Centrinė Taryba. 1918-ųjų sausio 22 d. ji paskelbė apie Ukrainos Liaudies Respublikos nepriklausomybę.

1918-ųjų vasario pradžioje Kijevą užėmė Raudonoji armija. Vasario pabaigoje rusų kariai buvo okupavę didžiąją dalį Ukrainos. Tų pačių metų kovo pradžioje išvydami rusus Ukrainą okupavo vokiečių kariai.

1918 m. balandį, Vokietijai palaikant, įvyksta Centrinės Rados perversmas, kuriam vadovauja Pavlas Skoropadskis. Nuvertus Radą, nauju valstybės vadovu tampa pats Skoropadskis, pasivadinęs etmonu; suvažiavime priimamas naujas valstybės pavadinimas - Ukrainos valstybė. Ukrainą pradeda valdyti Centrinių valstybių sąjunga.

Machnovščyna[taisyti | redaguoti kodą]

Tačiau ukrainiečiai nenorėjo būti valdomi Centrinių valstybių sąjungos, todėl pradėjo sukilimą. Kovai prieš Austrijos-Vengrijos ir Vokietijos kariuomenes dabartinės Zaporožės srities teritorijoje buvo suformuoti partizanų būriai. Šis sukilimas virto anarchistine revoliucija. Nestoras Machno buvo vienas iš pagrindinių partizanų būrių organizatorių, kuriuos suvienijo į „Revoliucinę Ukrainos Sukilimo Armija“ (RUSA), taip pat vadintą Juodąja armija (nes jie kovėsi po juoda anarchistų vėliava), machnoviečiais. Teritorija, kurią machnoviečiai paėmė savo kontrolėn, vadinosi „machnovščyna“. RUSA taip pat kovėsi prieš baltuosius ir antisemitinius pogromistus. Srityse, iš kurių machnoviečiai išvarė priešų pajėgas, valstiečiai ir darbininkai siekė panaikinti kapitalizmą ir valstybę organizuodamiesi į kaimų susirinkimus, komunas ir laisvas tarybas, iš kapitalistų ir žemvaldžių nusavindami fabrikus ir žemes.

Etmonas Skoropadskis, marionetinės Ukrainos Valstybės galva, nesėkmingai stengėsi okupuoti Ukrainą kovose su RUSA. Po Vokietijos vakarų fronto griūties buvo atšauktas atgal į tėvynę. 1918 m. kovą RUSA pavyko nugalėti vokiečius, austrus, Ukrainos nacionalistus ir Baltosios armijos dalinius.

Nuo šio momento Machno karinis vaidmuo pasikeitė į organizacinį. Pirmasis Anarchistinių Grupių Kongresas, pasivadinęs „Nabat“ (varpas) priėmė penkis pagrindinius tikslus: visų politinių partijų panaikinimas, bet kokios diktatūros atmetimas, bet kokios valstybės koncepcijos paneigimas, „proletariato diktatūros“ ar „pereinamojo laikotarpio“ atmetimas, visų darbininkų savivalda per laisvas tarybas (sovietus). Tai aiškiai skyrėsi nuo bolševikų pažiūrų.

Kovose su baltaisiais bolševikai laikinai sutiko su šiomis sąlygomis, bet greitai nustojo tiekti machnoviečiams svarbiausias atsargas. 1921 m. rugpjūtį išvargęs Machno galiausiai išvaromas į tremtį, pabėga į Rumuniją, tada Lenkiją ir galiausiai Paryžių. Anarchistinė „machnovščyna“ žlugo.

Ginkluotas konfliktas su lenkais[taisyti | redaguoti kodą]

Ukrainiečių judėjimas Vakarų Ukrainoje[taisyti | redaguoti kodą]

1918-ųjų lapkritį Haliče įvyko sukilimas, po kurio susiformavo Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika (VULR). Tuo pačiu metu Kijeve nuverstas netekęs Vokietijos paramos Skoropadskis. Įkuriama Ukrainos Liaudies Respublikos Direktorija, jos vadovu tampa diktatorius Simonas Petliūra. 1919 sausio 22 įvyksta iškilmingas Ukrainos Liaudies Respublikos ir Vakarų Ukrainos Liaudies Respublikos susijungimas.

Karinis konfliktas[taisyti | redaguoti kodą]

1918-aisiais atgavusi nepriklausomybę Lenkija ėmė siekti atkurti Abiejų Tautų Respublikos dydžio valstybę (žr. Tarpjūris). Lenkijai siekiant prisijungti ukrainiečių žemes 1918 rudenį kilo ginkluotas konfliktas tarp ULR ir VULR vienoje pusėje bei Lenkijos, Rumunijos ir Čekoslovakijos kitoje.

Kariniai konfliktai prasidėjo 1918 m. lapkričio 1 d. Konfliktas baigėsi Ukrainos pralaimėjimu 1919-ųjų vasarą, nusinešęs apie 25 tūkstančius gyvybių.

Ginkluotas konfliktas su bolševikais[taisyti | redaguoti kodą]

1920 m. balandžio 21 d. ULR Direktorija ir Lenkija susitarė dėl sienos palei Zbručės upę, karinės sąjungos prieš bolševikus. Pagal sutartį Ukraina pripažino Haličą su plačiomis autonomijos sąlygomis Lenkijai mainais už karinę paramą kare prieš bolševikus bei ULR teritorinį neliečiamumą po karo.

1920 m. balandžio 25 d. Lenkija pradėjo didelę operaciją prieš bolševikus: pietuose puolė jungtinė lenkų ir ukrainiečių, šiaurėje vien lenkų armija. Gegužės 7-ąją užimtas Kijevas, tačiau jau mėnesio pabaigoje bolševikų armija pradėjo konrtataką, po kurios užemė Kijevą, Vilnių, Minską bei daugybę kitų miestų. Lemiamą mūšį prie Vyslos rugpjūtį laimėjo lenkai, sustabdydami tolesnį bolševikų puolimą. Karas baigėsi 1921-ųjų kovą pasirašius Rygos sutartį.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]