Varšuvos mūšis (1920 m.)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Crystal Clear action spellcheck.png  Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti.
Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan.
Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
Varšuvos mūšis
Priklauso: Lenkijos-sovietų karas
Polish-soviet war 1920 Aftermath of Battle of Warsaw.jpg
Po mūšio - lenkų kariai su bolševikų vėliavomis
Data 1920 m. rugpjūčio 13 - rugpjūčio 15 d.
Vieta Mazovija, Lenkija
Rezultatas lemiama Lenkijos pergalė
Konflikto šalys
Antroji Lenkijos Respublika Rusijos TFSR
Vadovai ir kariniai vadai
Juzefas Pilsudskis
Tadeusz Rozwadowski
Józef Haller
Władysław Sikorski
Franciszek Latinik
Bolesław Roja
Edward Śmigły-Rydz
Leonard Skierski
Zygmunt Zieliński
Wacław Iwaszkiewicz-Rudoszański
Michailas Tuchačevskis
Gaja Gaj
Aleksandr Šuvajev
Augustas Korkas
Vladimir Lazarevič
Nikolai Sollogub
Tichon Chvesin
Pajėgos
113-123 tūkst.
500 patrankų
1780 kulkosvaidžių
2 eskadrilės
104-114 tūkst.
600 patrankų
2450 kulkosvaidžių
Nuostoliai
4,5 tūkst. nužudytų
22 tūkst. sužeistų
10 tūkst. dingusių
25 tūkst. nužudytų
65 tūkst. belaisvių

Varšuvos mūšis, dar vadinamas stebuklu prie Vyslos (lenk. cud nad Wisłą) - lemiamas Lenkijos ir Rusijos TSFR karo mūšis, kurio metu Lenkija sugebėjo sustabdyti Raudonosios armijos ekspansiją į vakarus bei padėjo išsaugoti šalies nepriklausomybę. Lenkijos ir Rusijos TSFR karui pasibaigus, remiantis 1921 m. Rygos taikos sutartimi, Lenkijai atiteko vakarų Ukrainos ir vakarų Baltarusijos teritorijos.

Apžvalga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Pirmojo pasaulinio karo Lenkija stengėsi išsaugoti naujai atgautą nepriklausomybę, galutinai prarastą 1795 m., kai po paskutiniojo padalijimo jos teritorijos buvo padalintos tarp Austrijos-Vengrijos, Prūsijos ir Rusijos. Lenkija siekė atgauti prarastas teritorijas ir sukurti Tarpjūrio federacinę valstybę.

Tuo pačiu metu, 1919 m., Rusijos pilietiniame kare laimėjo bolševikai. Vladimiras Leninas manė, jog per Lenkiją komunizmas paplistų ir į Vidurio bei Vakarų Europą, o karas tarp Lenkijos ir Tarybų sąjungos taptų puikia proga išbandyti Raudonosios armijos jėgą. Bolševikų vadovas savo kalbose teigė, kad "revoliucija turi pasiekti Vakarų Europą ant Rusijos karių durtuvų" ir pažymėdavo, kad "trumpiausias kelias į Berlyną ir Paryžių veda per Varšuvą."

Konfliktas prasidėjo, kai Lenkijos maršalas Juzefas Pilsudskis 1920 m. balandžio 21 d. sudarė sąjungą su Ukrainos prezidentu Simonu Petliūra. Jų jungtinės pajėgos gegužės 7 d. išlaisvino Kijevą. Abi pusės buvo įsitraukusios į Lenkijos-Ukrainos karą, ir reiškė savo pretenzijas į šalies teritorijas. Po pralaimėjimų 1919 m. pradžioje, Raudonoji armija pradėjo sėkmingai priešintis Lenkijos kareiviams, ir 1920 m. pradžioje kontrpuolimo metu lenkai buvo priversti trauktis iš Kijevo. Metų viduryje užsienio stebėtojai reiškė nuomonę, kad Lenkija turėtų netrukus žlugti. Rusija paragino savo karius masiškai traukti Lenkijos sostinės link. Jos sunaikinimas turėjo tapti dideliu propagandiniu laimėjimu, pakirsiančiu lenkų moralę ir paskatinančiu komunistinius sukilimus kitose šalyse bei leisiančiu Raudonajai armijai prisijungti prie komunsitinės vokiečių revoliucijos.

1920 m. birželio pradžioje Semiono Budiono vadovaujama 1-oji kavalerijos armija prasiveržė pro Lenkijos pajėgų linijas. Padariniai buvo dramatiški; Budiono laimėjimas sukėlė ir kitų lenkų frontų žlugimą. 1920 m. liepos 4 d. Michailo Tuchačevskio vadovaujamas Vakarų frontas pradėjo puolimą Baltarusijoje nuo Berezinos upės, priversdamas lenkų pajėgas trauktis. Liepos 19 d. Raudonoji armija užėmė Gardiną, o liepos 28 d. pasiekė Balstogę. Liepos 22 d. buvo užimta Bresto tvirtovė.

Pajėgos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lenkija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lenkijos pajėgų vadas Juzefas Pilsudskis

3 frontai (Šiaurės, Centrinis, Pietų), 7 armijos, iš viso 32 daliniai: 47 000 pėstininkų, 2 000 kavalerijos, 730 kulkosvaidžių, 192 artilerijos baterijos ir keli tankai, daugiausia FT-17.

Lenkijos kariuomenė
Šiaurės frontas
Haller
Centrinis frontas
Rydz-Śmigły
Pietų frontas
Iwaszkiewicz
5-oji armija
Sikorski
4-oji armija
Skierski
6-oji armija
Jędrzejewski
1-oji armija
Latinik
3-oji armija
Zieliński
Ukrainos armija
Petliūra
2-oji armija
Roja

Frontai:

Sovietų Sąjunga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sovietų pajėgų vadas Michailas Tuchačevskis
Raudonoji armija
Vakarų frontas
Tuchačevskis
4-oji armija
Šuvajev
3-as kavalerijos korpusas
Gaja Gaj
15-oji armija
Korkas
3-oji armija
Lazarevič
16-oji armija
Sollogub
1-oji kavalerijos armija
Budionas

Mūšio planai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Michailas Tuchačevskis planavo apsupti Varšuvą kertant Vyslos upę netoli Vloclaveko, atakuodamas iš šiaurės vakarų. Turėdamas 24 divizijas keturiose armijose, jis planavo pakartoti klasikinį Ivano Paškevičiaus manevrą, panaudotą 1831 m. sukilimo metu, kai šis kirto Vyslą prie Torunės ir beveik nestabdomas nukeliavo iki Varšuvos, kur sukilimas buvo nuslopintas. Šis taktinis žingsnis taip pat atkirstų Lenkijos pajėgas nuo Gdansko, vienintelio uosto, iš kurio galėjo būti atgabenti ginklai ir kitos būtinos priemonės.

Pagrindinė Rusijos plano silpnybė - prasta pietinės atšakos gynyba, kurią turėjo užtikrinti Pinsko pelkės ir silpnoji Mozyrska grupė. Ją sudarė 57 pėstininkų divizija (8000 žmonių), jungianti du sovietų frontus (dauguma Rusijos pietvakarių fronto tuo metu buvo įsitraukusį į Lvovo mūšį).

Istorikas Norman Davies teigia, kad sovietų pralaimėjimą visų pirma sukėlė jų vangus judėjimas Varšuvos link. Tuo tarpu lenkai judėjo greitai, todėl kiekviena uždelsta diena sovietams buvo nepalanki. Be to, rusų Pietų fronto ir iš trijų armijų sudaryto Pietvakarių fronto tarpusavio komunikacija buvo prasta.

Mūšio eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmoji fazė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pozicijos prieš mūšį

Raudonajai armija žygiuojant į priekį, jos kavalerija kartu su 4-ąja armija kirto Vkros upę eidama link Vloclaveko. Tuo tarpu 15-oji ir 3-oji armijos artėjo prie Modlino tvirtovės, 16-oji - prie Varšuvos. Galutinis Rusijos puolimas prasidėjo rugpjūčio 12 d. Sovietų 16-oji armija atakavo Radzymino miestą, kurį kitą dieną užėmė. Ši pradinė Raudonosios armijos sėkmė paskatino Pilsudskį paankstinti savo planus 24 valandomis.

Pirmasis mūšio etapas prasidėjo rugpjūčio 12 d., kai Raudonoji armija atakavo Pragos (Varšuvos miesto rajoną) prieštiltį. Aršių kovų metų Radzyminas keletą kartų buvo užimamas skirtingų pusių. Dauguma diplomatų paliko Varšuvą, mieste liko tik Didžiosios Britanijos ir Vatikano ambasadoriai. Rugpjūčio 14 d. Radzyminą užėmė Raudonoji armija, o Vladislovo Sikorskio 5-osios armijos linijos buvo pralaužtos. Ji buvo priversta kovoti su trimis sovietų armijomis vien metu: 3-ąja, 4-ąja ir 15-ąja. Modlino sektorius buvo sustiprintas atsarginiais kariais, dėl kurių pastiprinimo lenkų 5-oji kariuomenė išlaikė savo pozicijas iki aušros.

Lenkų situacija pagerėjo apie vidurnaktį, kai 203-asis ulonų pulkas sugebėjo pralaužti Raudonosios armijos linijas ir užpuolė vadovų postą bei sugriovė 4-osios armijos radijo stotį. Šiai armijai liko tik viena radijo stotis, kurios dažnis buvo žinomas lenkų žvalgybos pajėgoms. Kadangi šiuos kodus perpratę lenkai nenorėjo, kad rusai apie tai sužinotų, likusi sovietų radijo stotis buvo neutralizuota: radijo stotis Varšuvoje šiuo dažniu transliavo Pradžios knygos ištraukas lenkų ir lotynų kalbomis. 4-oji armija prarado ryšį su pagrindine būstine ir toliau žygiavo link Torūnės ir Plocko, nežinodama apie Tuchačevskio įsakymą sukti į pietus.

Tuo pačiu metu Francišeko Latiniko vadovaujama Lenkijos 1-oji armija priešinosi tiesioginiam Varšuvos užpuolimui. Bandymas išlaikyti Radzyminą privertė Jozefą Halerį, Lenkų vakarinio fronto vadą, paankstinti 5-osios armijos kontrataką.

Tuo metu Pilsudskis baiginėjo kontrpuolimo planus. Jis nusprendė prižiūrėti ataką. Tam, kad galėtų pilnai susikoncentruoti ties karinėmis užduotimis bei tam, kad jo mirties atveju valstybė nebūtų paralyžiuota, atsistatydino iš visų valstybinių funkcijų. Rugpjūčio 12 d. ir rugpjūčio 15 d. lankydamas 4-osios armijos pajėgas, esančias apie 100 km į pietus nuo Varšuvos, jis sugebėjo sustiprinti kariuomenės moralę.

Antroji fazė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Raudonosios armijos 27-oji pėstininkų divizija pasiekė Izabelino kaimą, 13 km į šiaurės vakarus nuo Varšuvos, tačiau tai buvo arčiausiai sostinės esančios rusų pajėgos.

Antroji mūšio fazė: lenkų kontrataka

Tuchačevskis, būdamas tikras, kad viskas vyksta pagal planą, pateko į Pilsudskio spąstus. Be to, Budionas, vadovavęs 1-ajai Kavalerijos armijai, kurios lenkų vadas bijojo labiausiai, nesilaikė Tuchačevskio įsakymų reikalaujančių, kad Budiono vadovaujami kareiviai judėtų link Varšuvos iš pietų. Budionas, paveiktas generolo Aleksandro Iljičiaus Jegorovo ir tuometinio pietvakarių fronto politinio komisaro pareigas užimančio Josifo Stalino, šiems įsakymams pasipriešino. Stalinas, siekdamas asmeninės šlovės, norėjo užimti apgultą Lvovą, svarbų pramoninį centrą. Galiausiai Budiono pajėgos išžygiavo ne į Varšuvą, o į Lvovą, todėl mūšyje nedalyvavo.

Lenkijos kariuomenė kontratakavo rugpjūčio 14 d., kirsdama Vkros upę, kur susidūrė su 3-osios ir 15-osios armijų technologiškai ir kiekybiškai pranašesnėmis pajėgomis. Ši kova prie Nasielsko miesto tęsėsi iki rugpjūčio 15 d., gyvenvietė buvo beveik visiškai sunaikinta. Tačiau sovietų žygis link Varšuvos ir Modlino buvo sustabdytas rugpjūčio 15 d. vakare, kai lenkai atgavo Radzyminą. Tai ryškiai sustiprino Lenkijos kareivių moralę.

Po to Sikorskio vadovaujama 5-oji armija nustūmė išsekusius Raudonosios armijos kareivius toliau nuo Varšuvos. Ji sparčiai judėjo 30 kilometrų per dieną greičiu, taip sutrukdydama sovietams persigrupuoti ir pradėti naujus manevrus.

Trečioji fazė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rugpjūčio 16 d. Pilsudskio vadovaujama Lenkijos puolimo grupė pradėjo žygį į šiaurę nuo Vepšo upės, kur susidūrė su Mozyrska grupe, prieš kelis mėnesius nugalėjusią lenkus Kijevo operacijos metu. Tačiau tuo metu Mozyrska grupė buvo praradusi dalį savo karių ir ženkliai sumažėjo. Pirmą kontratakos dieną tik vienas iš penkių Lenkijos padalinių pranešė apie pasipriešinimą, o likusieji keturi, palaikomi kavalerijos brigados, sugebėjo įveikti 45 kilometrus. Atėjus vakarui buvo išlaisvintas Vlodavos miestas, o sovietų 16-osios armijos ryšių ir tiekimo linijos buvo nutrauktos. Šie ankstyvieji laimėjimai nustebino net Pilsudskį. Puolimo grupė per 36 valandas užėmė apie 70 kilometrų. Kaip buvo planuota, ji suskaldė sovietų frontus, nesusidurdama su dideliu pasipriešinimu. Mozyrska grupė buvo nugalėta pirmąją Lenkijos kontratakos dieną, lenkų kariuomenei pavyko sudaryti didelį atotrūkį tarp sovietų frontų. Išnaudodama šią situaciją, dvi armijos tęsė puolimą, pakirsdamos nustebusį ir suglumusį priešą.

Rugpjūčio 18 d. Tuchačevskis savo būstinėje Minske, maždaug 500 km į rytus nuo Varšuvos, suprato savo pralaimėjimo mastą ir greitai įsakė Raudonajai armijai trauktis ir persigrupuoti. Jis norėjo ištiesinti priekinę fronto liniją, pagerinti logistiką, atgauti iniciatyvą ir vėl išstumti lenkus, tačiau situacija buvo nepataisoma. Jo įsakymai per vėlai pasiekė karius, kai kurie nepasiekė jų iš viso. 3-asis kavalerijos korpusas toliau judėjo Pamarės link, kur juos pasiekė sovietus nustūmusi ir į ataką pasileidusi 5-oji armija. Lenkijos 1-oji legionierių pėstininkų divizija, siekdama neleisti priešui persigrupuoti, pradėjo žygį iš Liubartuvo į Balstogę, per 6 dienas nužygiuodama 262 km. Per šį laikotarpį padalinys tik du kartus sutiko priešininko karius. Spartus žygis neleido sovietų 16-ajai armijai susijungti su pastiprinimais ir privertė didžiąją padalinio karių dalį pasiduoti.

Priekiniame sovietų fronte prasidėjo chaosas. Kai kurie padaliniai tęsė kovą ir norėjo pasiekti Varšuvą, kiti padrikai pasitraukė. Tuchačevskis prarado ryšį su dauguma savo pajėgų. Tik 15-oji armija išliko organizuota bei stengėsi paklusti Tuchačevskio įsakymams, apsaugodama 4-osios armijos atsitraukimą. Tačiau ir ji rugpjūčio 19 ir 20 d. buvo nugalėta. Tuchačevskis neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik įsakyti visoms pajėgoms atsitraukti.

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Varšuvos mūšyje kritusių lenkų kareivių kapai, Povonzkų kapinėse, Varšuvoje
Juozas Pilsūdiškis ir Józef Haller po Varšuvos mūšio, 1920

Nors lenkai sugebėjo laimėti ir nustumti rusus, Pilsudskio planas pergudrauti ir apsupti Raudonąją armiją nepavyko. Liepos 4 d. Varšuvos link pajudėjo keturios Šiaurės vakarų fronto armijos. Po pradinių laimėjimų rugpjūčio pabaigoje trys iš jų – 4-oji, 15-oji ir 16-oji, taip pat didelė 3-ojo kavalerijos korpuso dalis buvo suskilusios, likusieji kareiviai buvo paimti į nelaisvę arba trumpam internuoti po to, kai kirto sieną su Vokietija Rytų Prūsijoje. 3-oji armija buvo paveikta mažiausiai - jos atsitraukimo greitis buvo didelis, todėl lenkai jų nepasivijo.

Raudonosios armijos nuostoliai: apie 15000 mirusių, 500 dingusių, 10000 sužeistų ir 65000 paimti į nelaisvę.

Lenkijos nuostoliai: apie 4500 mirusių, 22000 sužeistų, 10000 dingusių. Skaičiuojama, kad 25000-30000 rusų kareivių pavyko pasiekti Vokietijos sieną. Ją kirtę, buvo trumpam internuoti, o po to paleidžiami (ginklus ir kitą įrangą privalėjo palikti). Lenkijai pavyko užimti 231 artilerijos ginklų ir 1023 kulkosvaidžius.

Raudonosios armijos pietų pajėgos buvo nukreipiamos, tad grėsmės Lenkijai nekėlė. Semiono Budiono 1-oji kavalerijos armija, apgulusi Lvovą, rugpjūčio 31 d. buvo sumušta Komaruvo mūšyje. Iki 1920 m. spalio vidurio Lenkijos pajėgos pasiekė Ternopilio-Dubno-Minsko-Drisos liniją.

Tuchačevskiui galiausiai pavyko pertvarkyti savo į rytus atsitraukiančias pajėgas, bet iniciatyvos neperėmė. Rugsėjį jis įtvirtino naują gynybinę liniją prie Gardino. Norėdama ją pralaužti, Lenkijos armija kovojo Nemuno upės mūšyje (rugsėjo 15-22 d.), kur ir vėl nugalėjo Raudonąją armiją. Po mūšio prie Ščaros upės abi konflikto pusės buvo išvargusios. Spalio 12 d., spaudžiant Prancūzijai ir Didžiajai Britanijai, pasirašytas ugnies nutraukimo susitarimas. Kovos baigėsi iki spalio 18 d., o 1921 m. kovo 18 d. buvo pasirašyta Rygos taikos sutartis.

Bolševikų propaganda prieš Varšuvos mūšį teigė, kad Lenkijos pralaimėjimas yra neišvengiamas ir tapsiantis kibirkštimi, nuo kurios Lenkijoje, Vokietijoje ir kitose Pirmojo pasaulinio karo metu nuniokotose Europos šalyse prasidės komunistinės revoliucijos. Tačiau Sovietams pralaimėjus, jų bandymas nuversti Lietuvos vyriausybę (tai planuota padaryti rugpjūtį) turėjo būti atšaukti. Šis Raudonosios armijos pralaimėjimas buvo nepalankus tokius planus rėmusiems Rusijos politikams (ypač Leninui).

Lenkijos seimo narys Stanislovas Stronskis pirmasis pavartojo apibūdinimą "Stebuklas prie Vyslos" (lenk. Cud nad Wisłą), taip norėdamas pabrėžti, kad nesutinka su Pilsudskio anksčiau pavartotam "Ukrainos nuotykiui". Stronskio apibūdinimą pamėgo patriotiškai nusiteikę lenkai, neįžvelgę jame seimo nario ironijos.

Rusijos šifrai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Remiantis 2005 m. Lenkijos centriniame kariniame archyve rastais dokumentais, Lenkijos kriptologai išsiaiškino Rusijos šifrus 1919 m. rugsėjo mėnesį. Kai kurios pergalės Lenkijos-Rusijos kare, ne tik Varšuvos mūšis, buvo laimėtos ir iššifravimo dėka. Leitenantas Jan Kowalewski už šifrų iššifrafimą 1921 gavo Virtuti Militari ordiną.