Michailas Omelianovičius-Pavlenka
| Michailas Omelianovičius-Pavlenka | |
|---|---|
| |
| Michailas Omelianovičius-Pavlenka 1919 m. | |
| Gimė | 1878 m. gruodžio 8 d. Tbilisis, Rusijos imperija 
|
| Mirė | 1952 m. gegužės 29 d. (73 metai) Paryžius, Prancūzija 
|
| Šeima | Ivanas Omelianovičius-Pavlenka (brolis) |
| Veikla | karininkas |
| Aktyvumo metai | 1904–1921 1943–1945 |
 Vikiteka |
Michailas Omelianovičius-Pavlenka |
Michailas Omelianovičius-Pavlenka (ukr. Михайло Омелянович-Павленко, 1878 m. gruodžio 8 d. – 1952 m. gegužės 29 d.) – Ukrainos Galicijos armijos (UHA) ir Ukrainos Liaudies Respublikos armijos karininkas. Vėliau dirbo Ukrainos Liaudies Respublikos vyriausybės tremtyje gynybos ministru.
Jo brolis Ivanas Omelianovičius-Pavlenka taip pat buvo karininkas.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ankstyvasis gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gimė Tbilise (dabartinė Gruzija), Rusijos imperijoje. Jo tėvas Volodymyras buvo Rusijos imperijos kariuomenės karininkas, o motina kilusi iš gruzinų aristokratų šeimos.[1] Mokėsi Peterburgo karo akademijoje, kurią baigė 1900 m.[2] Turėjo jaunesnį brolį Ivaną, kuris vėliau kovojo kartu su juo.
Ankstyvoji karinė tarnyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pavlenka dalyvavo Rusijos–Japonijos kare kaip savanoris kuopos vadas, tačiau patyrė smegenų sukrėtimą ir buvo priverstas grįžti. Vėliau, 1910 m., baigė Generalinio štabo mokyklą.
Pirmasis pasaulinis karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Per Pirmąjį pasaulinį karą M. Pavlenka vadovavo daugeliui dalinių, įskaitant ukrainiečių brigadą Jekaterinoslave.[3] 1916 m. pavasarį ir vasarą per mūšius prie Stochido upės susirgo vidurių šiltine. Pasveikęs Omelianovičius-Pavlenka perėjo prie karinio pedagoginio darbo, iš pradžių Petrograde, o nuo 1916 m. lapkričio mėn. – Odesoje.
1917 m. pavasarį tapo aktyviu Ukrainos nepriklausomybės šalininku ir inicijavo Odesos bataliono sukūrimą.[2] Jis taip pat inicijavo Ukrainos karo akademijas Žitomyre ir Podolės Kamenece.[2]
1918 m. gruodžio 10 d. Pavlenka pradėjo vadovauti Ukrainos Galicijos armijai (UHA), kuriai vadovavo iki 1919 m. birželio mėn.[3]
Po UHA ir Ukrainos liaudies armijos susijungimo Pavlenka perėmė pajėgų vadovavimą. Jis dirbo Simono Petliūros specialiuoju atašė. Vadovavo ULR kariuomenei per Pirmąją žiemos kampaniją (1920 m.).[3]
Tarpukaris[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tarpukariu persikėlė į Prahą, kur vadovavo Ukrainos veteranų organizacijų aljansui.[3]
Antrasis pasaulinis karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Antrojo pasaulinio karo metais, nacistinei Vokietijai įsiveržus į Sovietų Sąjungą, Pavlenka vadovavo Ukrainos išlaisvinimo armijai, kuri kolaboravo su Ašies valstybėmis. Didžiausio aktyvumo metu joje buvo 80 000 narių.
Vėlesnis gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Po Antrojo pasaulinio karo persikėlė į Prancūziją ir 1945–1948 m. buvo Ukrainos Liaudies Respublikos vyriausybės tremtyje gynybos ministras. Jam buvo suteiktas generolo leitenanto laipsnis.[3]
Mirė 1952 m. gegužės 29 d. Paryžiuje, o buvo palaidotas Per Lašezo kapinėse.
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pavlenka parašė keturias knygas: „1918–1919 m. Ukrainos–Lenkijos karas“ (išleista 1929 m.), „Žiemos kampanija“ (išleista 1934 m.) ir du memuarus (išleistus 1930 ir 1935 m.).[3]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „Генерал царської армії на службі УНР - Михайло Омелянович-Павленко“. Suarchyvuotas originalas 2011-05-22. Nuoroda tikrinta 2008-07-04.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 „В. М. Литвин - Академік НАН України, віце-президент НАН України, голова Народної Партії“. Suarchyvuotas originalas 2011-05-24. Nuoroda tikrinta 2008-07-04.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 Omelianovych-Pavlenko, Mykhailo
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Бойко О. Д. Омелянович-Павленко Михайло Володимирович Archyvuota kopija 2016-10-19 iš Wayback Machine projekto.
- Коваленко Сергій Омелянович-Павленко Михайло Володимирович/Чорні запорожці: історія полку. 2-ге видання. — Київ: Видавництво «Стікс», 2015. — 368 с.
- Михайло Омелянович-Павленко: одеський комісар і галицький командарм // Чорноморська хвиля Української революції: провідники національного руху в Одесі у 1917—1920 рр.: Монографія / Вінцковський Т. С., Музичко О. Є., Хмарський В. М. та ін. — Одеса: ТЕС, 2011. — 58 с.