Ogūzai
| Ogūzų valstybė | ||||
| buvusi valstybė | ||||
| ||||
 | ||||
| Sostinė | Jangikentas | |||
| Valdymo forma | monarchija | |||
| Era | Viduramžiai | |||
| - Įkurtas | 766 m. | |||
| - Sunakintas | 1055 m. | |||
Ogūzai (gr. Οὐ̑ζοι = Ouzoi, arab. أوغوز, turk. oğuzlar) – senovės tiurkų genčių grupė, gyvenusi Žetisu, vėliau Kazachų stepėje. Nunyko XI a.
Kadangi šis etnosas davė pradžią kai kurioms modernioms tautoms (tarp jų yra turkai, azeriai, turkmėnai, gagaūzai), jos irgi apibendrintai vadinamos ogūzais, o jų kalbos – ogūzų kalbomis.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Migracijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Oghuz ar oghur yra bendrinis tiurkų kalbos žodis, reiškęs susivienjimą, gentį, sąjungą. Todėl šiuo terminu nuo III a. pr. m. e. buvo vadinami įvairūs tiurkiški etnosai. Štai pavyzdžiui kinų istoriko Sima Čiano minimi udzie (kin. 烏揭, pinyin: Wūjiē, *ʔâ-grat) ar hudzie (kin. 呼揭, pinyin: Hūjiē *hâ(h)-grat), gyvenę į vakarus nuo siongnu gali būti ogūzų kiniškas įvardijimas[1]. V–VI a. tiurkų tarpe aptinkami gentiniai susivienijimai su žodžiu oghuz, tarp kurių yra uč ogūzai (3 gentys), sekiz ogūzai (8 gentys) ir tukuz ogūzai (9 gentys), tačiau jie nebuvo tapatūs čia aptariamiems ogūzams[2].
Manoma, kad ogūzų siaurąja prasme protėviai iki VIII a. gyveno Žetisu regione į rytus nuo Balchašo ežero ir sudarė dalį Tiurgešų kaganato visuomenės. VIII a. viduryje į regioną migravę karlukai išstūmė tiurgešus ir ogūzus į vakarus. Pastarieji įsitvirtino Syrdarjos žemupyje ir stepėse aplink Aralo jūrą. Savo ruožtu jie paskatino iš čia į vakarus migruoti seniau gyvenusius kangarus ir pečenegus.
Ogūzų valstybė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ogūzai suformavo savo gentinę konfederaciją, kuri vadinama Ogūzų jabgu valstybe (Oghuz Il). Jų vadai titulavosi jabgu, o sostine tapo Jangikentas prie Syrdarjos upės. Jų teritorija driekėsi didžiulėje stepių zonoje tarp Kaspijos jūros vakaruose, Chorezmo pietuose ir Sogdo rytuose. Tuo metu ši teritorija vadinta Ogūzų stepe. Šiaurės rytiniai jų kaimynai buvo karlukai, šiauriniai – baškirai, o šiaurės vakariniai – chazarai[3].
X a. ogūzai minimi sąjungoje su Kijevo Rusia kovoje su chazarais, o vėliau – su bolgarais. Pačioje X a. pabaigoje, ogūzus valdant Ali jabgu, genčių sąjungoje prasidėjo neramumai dėl didėjančių mokesčių. Kaip opozicija valdančiajai klasei susiformavo Seldžiuko vadovaujama grupė, kuri sukilo ir užėmė Džendą. Ši grupė ilgainiui tapo žinoma kaip seldžiukai. Jie atsiskyrė nuo pagrindinės ogūzų dalies, migravo į pietus ir priėmė islamą. Seldžiuko anūkas Togrulas dar kartą suvienijo seldžiukus ir įsitvirtino prie Nisos miesto. 1040 m. seldžiukai sugebėjo sunakinti Gaznevidų valstybę ir sukurti savo imperiją.
Tuo tarpu šiaurėje valdant paskutiniajam jabgu Šachmalikui, 1041 m. ogūzai sugebėjo nukariauti Chorezmą, kurį paveržė iš Gaznevidų. Tačiau jau po dvejų metų Šachmalikas pralaimėjo seldžiukams ir buvo nukirsdintas. Vidiniai konfliktai labai nusilpnino ogūzų sąjungą, ir po jabgu mirties valstybė nustojo gyvuoti. Ogūzų žemes nusiaubė kipčiakai iš šiaurės.
Likimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Po Ogūzų sąjungos suirimo stepėje likę ogūzai pamažėle pradėti vadinti turkmėnais. Jie migravo į pietus, dabartinės Turkmėnijos teritoriją, kur gyvena iki šiol.
Seldžiukai užkariavę teritorijas iki pat Mažosios Azijos nusinešė ogūzų kalbą tolyn į vakarus. XVI a. sukurtos jų valstybės Ak Kojunlu, Kara Kojunlu ir Osmanų imperija pradėjo vartoti ogūzų kalbos variantus kaip pagrindinę kalbą ir taip įtvirtino jos vartoseną. Tokkiu būdu išplito turkų ir azerių kalbos.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Golden, Peter B., “Oq and Oğur ~ Oğuz”, Turkic Languages, 16/2 (2012), pp. 155–199
- ↑ Golden, Peter B. The Turkic Word of Mahmud al-Kashgari, p. 51
- ↑ Великие огузы: от древних времен до средних веков