Tiurkų kalbos
| Tiurkų | |
| Paplitimas | Eurazija (Vidurinė Azija, Sibiras, Artimieji Rytai, Rytų Europa) |
|---|---|
| Kalbų skaičius | >30 |
| Kilmė | Altajaus tiurkų |
| Geografinis paplitimas | |
 | |
| Klasifikacija | ogūzų, kipčiakų, Sibiro tiurkų, chaladžų, uigūrų, ogūrų |
Tiurkų kalbos – Altajaus kalbų grupė. Kai kurių kalbininkų nuomone, tiurkų kalbos kartu su mongolų ir tungūzų-mandžiūrų kalbomis sudaro Altajaus kalbų šeimą.[1] Iš viso priskiriama apie 40 kalbų, kuriomis kaip gimtosiomis kalba nuo 165 mln. žmonių[2] iki 180 mln.[3] (iki 200 mln., jei įskaičiuotume ir tuos, kuriems tai antroji kalba).
Tiurkų kalbos – agliutinacinės. Joms būdinga sinharmonizmas, 1 linksniuotė, 1 asmenuotė, pažyminys prieš pažymimąjį žodį, labai mažai jungtukų, modalinių žodžių; nėra sonantų žodžių pradžioje, geminatų ir 2 priebalsių sandūros viename žodžio pradžios ir galo skiemenyje, giminės kategorijos, priešdėlių ir prielinksnių.
Paplitimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tiurkų kalbos vartojamos Turkijoje (46,27 mln.), Azerbaidžane (6,06 mln.), Kazachstane (5,29 mln.), Kirgizijoje (2,44 mln.), Turkmėnijoje (3,43 mln.), Uzbekijoje (16,5 mln.), Rusijoje (Baškirijoje, Tatarstane, Tuvoje, Čiuvašijoje, Jakutijoje, Kalnų Altajuje, Chakasijoje), Irane (pietų azerų, ~23,5 mln. gyv.), Afganistane (pietų uzbekų 1,4 mln. gyv., turkmėnų 500 tūkst gyv., kirgizų, pietų azerų, uigūrų), Mongolijoje (kazachų, uigūrų), Bulgarijoje, Rumunijoje, buv. Jugoslavijoje, Albanijoje, Lietuvoje (totorių 464 gyv., azerų 420 gyv., karaimų 118 gyv.), Moldavijoje (gagaūzų 130 tūkst. gyv.), Šiaurinėje Kipro dalyje, Uigūrų autonominiame regione Kinijoje (uigūrų 7,21 mln. gyv.), Irake (pietų azerų, 300–900 tūkst. gyv.), Sirijoje (pietų azerų ~ 30 tūkst. gyv.), Vokietijoje (turkų 2,1 mln. gyv.) bei kitose valstybėse. [1]
Klasifikacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kadangi tiurkų gentys ir jų kalbos per amžius maišėsi viena su kita, tiurkų kalbų klasifikacija yra sudėtinga. Žemiau pateikiamas supaprastintas variantas:
- Pietvakarių (ogūzų) grupė:
- Turkų kalba ir jai artima gagaūzų kalba
- Azerbaidžaniečių kalba ir kaškajų kalba
- Turkmėnų kalba
- Urumų, salarų kalbos
- Šiaurės vakarų (kipčiakų) grupė:
- Aralo-Kaspijos: kazachų kalba, kirgizų kalba, karakalpakų kalba, nogajų kalba
- Ponto-Kaspijos: Karačiajų-balkarų kalba, kumykų kalba, Krymo totorių kalba ir jai artimos karaimų kalba bei krymčiakų (Krymo žydų) kalba, išnykusios pečenegų ir kipčiakų kalbos
- Uralo: totorių kalba, baškirų kalba ir čiulymų kalba
- Šiaurės (Sibiro) grupė:
- Rytų (karlukų) grupė:
- Uzbekų kalba, uigūrų kalba, salarų kalba ir išnykusi rašytinė čagatajų kalba
- Bulgarų (arba ogūrų) grupė:
- Proto-bulgarų kalba
- Pavolgio bulgarų kalba (išnykusi) ir iš jos kilusi čiuvašų kalba
- Chazarų kalba (išnykusi)
- Proto-bulgarų kalba
- Chaladžų kalba
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Katzner, Kenneth (2002 m. kovo mėn.). Languages of the World, Third Edition. Routledge, an imprint of Taylor & Francis Books Ltd. ISBN 978-0415250047.
- ↑ Turkic Peoples Archyvuota kopija 2011-08-13 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Turkic Language family tree entries provide the information on the Turkic-speaking populations and regions.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| |||||||||||||||||||||||