Bolgarų kalba

Šis straipsnis apie tiurkų kilmės kalbą. Apie slavų kilmės kalbą skaitykite straipsnyje Bulgarų kalba.

Kalbos kodai
Bulgarų tiurkų kalba
Kalbama	Nuo Vidurinės Azijos iki Ponto stepės, Pavolgys, Dunojus
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių	mirusi: iki IX ar X a. prie Dunojaus ir iki XIV a. Volgos regione
Kilmė	Altajaus Tiurkų Ogūrų Bolgarų
ISO 639-3	xbo

Bolgarų kalba, arba Volgos bulgarų kalba, bulgarų tiurkų kalba – mirusi ogūrų grupės tiurkų kalba^[1], kurią naudojo pusiau klajokliai bolgarai, VII a. viduryje sukūrę Didžiosios Bulgarijos valstybę, o apie 680 m. - Pirmąją Bulgarijos imperiją.^[2]^[3]^[4]

Nors Dunojaus Bulgarijoje bolgarų kalba išnyko, Pavolgio Bulgarijoje ji davė pradžią šiuolaikinei čiuvašų kalbai.^[5]^[6]^[7]

Sąsajos

Nėra aiškiai nusistovėjusios tiurkų kalbų klasifikacijos, dėl to ir bolgarų kalbos klasifikacija skiriasi.^[1] Dažniausiai bolgarų vartota kalba priskiriama tiurkų kalbų Lir atšakai, vadinama ogūrų–tiurkų, Lir-tiurkų, arba tiesiog bulgarų tiurkų, priešingai nei Shaz tipo bendroji tiurkų kalba (Common Turkic). Lir atšakai būdingi garsų atitikmenys, tokie kaip ogūrų /r/ ir bendrosios tiurkų kalbos (arba Shaz-tiurkų) /z/ , ogūrų /l/ ir bendrosios tiurkų kalbos (arba Shaz-tiurkų) /š/.^[2]^[4]^[8] Kitose klasifikacijose skiriami 5 ar 6 tiurkų kalbų pogrupiai ir bolgarų kalba priskiriama ogūzų arba vakarų ogūzų kalbų pogrupiui.

Balkanuose, Vidurio Pavolgyje ir Šiaurės Kaukaze galbūt egzistavo ne viena, o keletas artimai tarpusavyje susijusių bolgarų kalbų. Kartu su čiuvašų kalba ir kartais chazarų kalba jos jungiamos į bolgarų kalbų grupę.

X a. arabų istorikai nurodė, kad bolgarų kalba yra panaši į chazarų kalbą. Kaip teigė Al-Istakhri, „Bolgarų kalba yra tokia kaip chazarų kalba, bet burtasai turi kitą kalbą“.^[9] Manoma, kad vienintelė šiai kalbinei grupei priklausanti išlikusi kalba yra čiuvašų. Omeljanas Pricakas savo žymiajame tyrime „The Hunnic Language of the Attila Clan“ (1982) padarė išvadą, kad bulgarų kalba kilusi iš hunų kalbų šeimos, kaip jis vadina ogūrų kalbas.^[10] Anot tyrėjos Antoanetos Granberg, „hunų-bulgarų kalba susiformavo ties šiaurine ir vakarine Kinijos sienomis III–V a. pr. m. e.“^[11] Bažnytinės slavų kalbos skolinių analizė rodo tiesioginę įvairių kalbų šeimų įtaką: tiurkų, mongolų, kinų ir iranėnų.

Kita vertus, kai kurie Bulgarijos istorikai, ypač šiuolaikiniai, bolgarų kalbą susieja su iranėnų kalbų grupe (jei tiksliau, dažnai minimos pamyriečių kalbos). Jie atkreipia dėmesį į tai, kad šiuolaikinėje bulgarų kalboje yra iranėnų kilmės žodžių. Pasak prof. Raimondo Detrezo, kuris yra Bulgarijos istorijos ir kalbų žinovas, tokios nuomonės yra nulemtos antiturkiškų nuotaikų, o iranėnų žodžių buvimas šiuolaikinėje bulgarų kalboje yra turkų osmanų kalbos lingvistinės įtakos rezultatas.^[12] Kiti Bulgarijos istorikai, ypač vyresnės kartos, tik nurodo tam tikrą iranėnų kalbų poveikį arba iš tikrųjų palaiko tiurkišką teoriją.

Ankstyvoji bolgarų kalba

Ankstyvoji bolgarų kalba V-VII a. buvo paplitusi aplink Azovo jūrą tarp genčių, kurios sudarė Didžiosios Bulgarijos pagrindą. Pakubanėje egzistavo Kubanės bolgarų kalba, kuria kalbėjo juodieji bolgarai, minimi X a. šaltiniuose. Abu dialektai nepaliko jokių rašto paminklų.

Dunojaus bolgarų kalba

Dunojaus bolgarų kalba buvo paplitusi VII - X a. Balkanuose. Ja kalbėjo socialinė Pirmosios Bulgarijos imperijos kūrėjų viršūnėlė. Kalba Dunojaus Bulgarijoje išnyko IX a., kai bolgarų aukštuomenė palaipsniui suslavėjo. Šios kalbos skolinių išliko Balkanų tautų ir vengrų kalbose.

Rašytinių šaltinių Dunojaus bolgarų kalba išlikę nedaug, jie randami pirmoje Dunojaus Bulgarijos sostinėje Pliskoje ir uolų bažnyčiose netoli Murfatlaro dabartinėje Rumunijoje. Kai kurie iš šių užrašų yra parašyti graikiškais rašmenimis, kiti – runomis, panašiomis į senąjį tiurkų raštą. Atrodo, kad dauguma jų yra asmeninio pobūdžio (priesaikos, šventinimai, antkapiniai užrašai), o kai kurie susiję su buitiniais daiktais. Nors įrašai bandyti iššifruoti, bet nė vienas iš bandymų nesulaukė platesnio palaikymo. Šie užrašai Dunojaus bulgarų kalba rasti kartu su kitais oficialiais graikų kalba padarytais įrašais. Graikų kalba kaip oficiali valstybinė Dunojaus Bulgarijos kalba buvo naudojama iki IX a., kol ją pakeitė senoji bulgarų kalba (slavų kalba).^[13]

Dunojaus bulgarų kalba taip pat žinoma iš kai kurių skolinių senojoje bulgarų kalboje, taip pat terminų, pasitaikančių bolgarų užrašuose graikų kalba, tuometiniuose bizantiečių tekstuose ir vėlesniuose senovės slavų bažnytiniuose tekstuose. Dauguma šių žodžių žymi titulus ir kitas sąvokas, susijusias su valstybės reikalais, įskaitant oficialų 12 metų ciklinį kalendorių (kaip, pavyzdžiui, vartojama Bolgarų chanų vardyne). Yra spėjimų, kad Dunojaus bolgarų kalbai buvo artima VI-IX a. Panonijoje paplitusi Europos avarų kalba.^[14]

Volgos bulgarų kalba

Yra daug išlikusių raštų Volgos bulgarų naudota kalba. Kai kurie iš jų parašyti arabiškais rašmenimis, kiti - senuoju tiurkų raštu. Pastarieji yra neiššifruoti. Ši kalba išsilaikė iki XIII ar XIV a. Tame regione galiausiai atsirado čiuvašų kalba, kuri su ja yra labiausiai susijusi, klasifikuojama kaip vienintelė išlikusi tiurkų kalbų atskiros ogūrų–tiurkų (arba Lir-tiurkų) šakos narė.

Vis dėlto tiksli čiuvašų kalbos padėtis ogūrų kalbų šeimoje yra kalbininkų ginčijama. Kadangi lyginamosios medžiagos, priskiriamos išnykusioms ogūrų kalboms (chazarų ir bolgarų), yra mažai, nedaug žinoma apie tikslų šių kalbų tarpusavio ryšį. Diskutuojama, ar čiuvašų kalba, vienintelė Lir tipo kalba, turinti pakankamai egzistuojančios kalbinės medžiagos, gali būti vienos iš išnykusiųjų kalbų palikuone ar ji buvusi atskira šios grupės kalba.^[8]

Šaltiniai

↑ ^1,0 ^1,1 Vidas Kavaliauskas Tiurkų kalbos//vle.lt
↑ ^2,0 ^2,1 Encyclopædia Britannica Online - Bolgar Turkic Archyvuota kopija 2008-06-23 iš Wayback Machine projekto.
↑ Campbell, George L. Compendium of the World's Languages. Routledge, 2000. page 274
↑ ^4,0 ^4,1 Marcantonio, Angela. The Uralic Language Family: Facts, Myths and Statistics. Blackwell Publishing Limited, 2002. page 25
↑ Marcantonio, Angela (2002). The Uralic language family: facts, myths and statistics. Wiley-Blackwell. p. 167. ISBN 0-631-23170-6.
↑ Price, Glanville (2000). Encyclopedia of the languages of Europe. Wiley-Blackwell. p. 88. ISBN 0-631-22039-9.
↑ Clauson, Gerard (2002). Studies in Turkic and Mongolic linguistics. Taylor & Francis. p. 38. ISBN 0-415-29772-9.
↑ ^8,0 ^8,1 Johanson, Lars. 1998. "The history of Turkic." In: Johanson, Lars & Éva Agnes Csató (ed.). 1998. The Turkic languages. London: Routledge, pp. 81-125.„Archived copy“. Suarchyvuotas originalas 2011-04-08. Nuoroda tikrinta 2007-09-05.{{cite web}}: CS1 priežiūra: archived copy as title (link); Johanson, Lars. 2007. Chuvash. Encyclopedia of Language and Linguistics. Oxford: Elsevier.
↑ Kevin Alan Brook. The Jews of Khazaria. Rowman & Littlefield Publishers, 2006. P.66. ISBN 1442203021
↑ The Turks: Early ages, Vol. 1 , Cem Oğuz, ISBN 9756782552, Autor Murat Ocak, Redactors: Hasan Celāl Güzel, Cem Oğuz, Osman Karatay, Publisher: Yeni Türkiye, 2002, p. 535.
↑ The Hunno-Bulgar language, Antoaneta Granberg, „Archived copy“ (PDF). Suarchyvuotas originalas (PDF) 2015-11-20. Nuoroda tikrinta 2015-11-20.{{cite web}}: CS1 priežiūra: archived copy as title (link)
↑ Detrez, Raymond; Plas, Pieter; Lang, Peter (2005). Developing cultural identity in the Balkans: convergence vs divergence. p. 29. ISBN 90-5201-297-0.
↑ Curta, Florin; Kovalev, Roman (2008). The Other Europe in the Middle Ages: Avars, Bulgars, Khazars and Cumans. Brill. p. 189. ISBN 9004163891.
↑ Мудрак О. А. Аварская надпись на сосуде из клада Надь-Сент-Миклош (2007)^{[neveikianti nuoroda]}

Nuorodos

Britannica Online – bulgarų ir čiuvašų kalbų padėtis klasifikuojant tiurkų kalbas.
„Sergei Starostin's Tower of Babel“ (PDF). – Dunojaus bulgarų raštų ir bulgarų kalendoriaus vertimas
Tiurkų kalbos. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013

[vle-1] 1,0 ^1,1 Vidas Kavaliauskas Tiurkų kalbos//vle.lt

[brit-2] 2,0 ^2,1 Encyclopædia Britannica Online - Bolgar Turkic Archyvuota kopija 2008-06-23 iš Wayback Machine projekto.

[campbell-3] Campbell, George L. Compendium of the World's Languages. Routledge, 2000. page 274

[marc-4] 4,0 ^4,1 Marcantonio, Angela. The Uralic Language Family: Facts, Myths and Statistics. Blackwell Publishing Limited, 2002. page 25

[5] Marcantonio, Angela (2002). The Uralic language family: facts, myths and statistics. Wiley-Blackwell. p. 167. ISBN 0-631-23170-6.

[6] Price, Glanville (2000). Encyclopedia of the languages of Europe. Wiley-Blackwell. p. 88. ISBN 0-631-22039-9.

[7] Clauson, Gerard (2002). Studies in Turkic and Mongolic linguistics. Taylor & Francis. p. 38. ISBN 0-415-29772-9.

[johanson-8] 8,0 ^8,1 Johanson, Lars. 1998. "The history of Turkic." In: Johanson, Lars & Éva Agnes Csató (ed.). 1998. The Turkic languages. London: Routledge, pp. 81-125.„Archived copy“. Suarchyvuotas originalas 2011-04-08. Nuoroda tikrinta 2007-09-05.{{cite web}}: CS1 priežiūra: archived copy as title (link); Johanson, Lars. 2007. Chuvash. Encyclopedia of Language and Linguistics. Oxford: Elsevier.

[9] Kevin Alan Brook. The Jews of Khazaria. Rowman & Littlefield Publishers, 2006. P.66. ISBN 1442203021

[10] The Turks: Early ages, Vol. 1 , Cem Oğuz, ISBN 9756782552, Autor Murat Ocak, Redactors: Hasan Celāl Güzel, Cem Oğuz, Osman Karatay, Publisher: Yeni Türkiye, 2002, p. 535.

[11] The Hunno-Bulgar language, Antoaneta Granberg, „Archived copy“ (PDF). Suarchyvuotas originalas (PDF) 2015-11-20. Nuoroda tikrinta 2015-11-20.{{cite web}}: CS1 priežiūra: archived copy as title (link)

[12] Detrez, Raymond; Plas, Pieter; Lang, Peter (2005). Developing cultural identity in the Balkans: convergence vs divergence. p. 29. ISBN 90-5201-297-0.

[13] Curta, Florin; Kovalev, Roman (2008). The Other Europe in the Middle Ages: Avars, Bulgars, Khazars and Cumans. Brill. p. 189. ISBN 9004163891.

[14] Мудрак О. А. Аварская надпись на сосуде из клада Надь-Сент-Миклош (2007)^{[neveikianti nuoroda]}

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]

[10]

[11]

[12]

[13]

[14]