Karačiajų-balkarų kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Karačiajų-balkarų kalba
Къарачай-Малкъар
Kalbama: Rusija (Šiaurės Kaukazas), Turkija
Kalbančiųjų skaičius: 302 748
Vieta pagal kalbančiųjų skaičių: į šimtuką nepatenka
Kalbos išnykimas:
Kilmė:

Altajaus
 – tiurkų
  – kipčiakų
   – kipčiakų-kumų
    – karačiajų-balkarų

Rašto sistemos:
Oficialus statusas
Oficiali kalba: Flag of Karachay-Cherkessia.gif Karačiajų Čerkesija
Flag of Kabardino-Balkaria.svg Kabarda-Balkarija
Prižiūrinčios institucijos:
Kalbos kodai
ISO 639-1: -
ISO 639-2: krc
ISO 639-3: krc

Karačiajų-balkarų kalba (Къарачай-Малкъар) – tiurkų kalbų šeimos kalba, priklausanti kipčiakų pogrupiui. Vartojama karačiajų ir balkarų, gyvenančių Šiaurės Kaukaze, daugiausia Rusijos Karačiajų Čerkesijos ir Kabardos-Balkarijos respublikose, taip pat Artimuosiuose Rytuose, Turkijoje, Vidurinėje Azijoje. Kalbančiųjų skaičius – virš 300 tūkst. žmonių.

Išskiriamos dvi pagrindinės tarmės: literatūrinė (karačiajų-baksanų-čegemų) ir aukštutinių karačiajų. Pagrindinis jų skirtumas raidžių c-č tarime. Pirmoji rašto sistema, sudaryta ~1920 m. rėmėsi arabų raštu, 1924–1936 m. naudotas lotyniškas raštas, o 1936 m. pereita prie kirilicos.

Dabartinė karačiajų abėcėlė:

А а Б б В в Г г Гъ гъ Д д Дж дж Е е
Ё ё Ж ж З з И и Й й К к Къ къ Л л
М м Н н Нг нг О о П п Р р С с Т т
У у Ў ў Ф ф Х х Ц ц Ч ч Ш ш Щ щ
ъ Ы ы ь Э э Ю ю Я я

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]