Afganistano karas (1979–1989)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio TSRS-Afganistano karas)
Jump to navigation Jump to search
Tarybinės armijos intervencija į Afganistaną
Priklauso: Šaltasis karas
Mortar attack on Shigal Tarna garrison, Kunar Province, 87.jpg
Mudžahedų kovotojai 1987 m.
Data 1979 m. gruodžio 24 d. – 1989 m. vasario 15 d.
Vieta Afganistanas
Rezultatas Sovietų kariai pasitraukė iš Afganistano
Tęsėsi Afganistano pilietinis karas (1989–2001 m.)
Konflikto šalys
Sovietų Sąjunga Sovietų Sąjunga

Afganistanas Afganistano Demokratinė respublika

Flag of Jihad.svg Mudžahedai

Parama
Pakistano vėliava Pakistanas
Jungtinės Amerikos Valstijos JAV[1]
Jungtinės Karalystės vėliava Jungtinė Karalystė Kinijos vėliava Kinija
Saudo Arabijos vėliava Saudo Arabija[2]

Vadovai ir kariniai vadai
Sovietų Sąjunga Leonidas Brežnevas
Sovietų Sąjunga Jurijus Andropovas
Sovietų Sąjunga Konstantinas Černenka
Sovietų Sąjunga Michailas Gorbačiovas
Sovietų Sąjunga Dmitrijus Ustinovas
Sovietų Sąjunga Sergejus Sokolovas
Sovietų Sąjunga Borisas Gromovas
Afganistanas Babrakas Karmalis
Afganistanas Muhamedas Nadžibula
Afganistanas Rašidas Dostumas
Flag of Jihad.svg Achmadas Šachas Masudas
Flag of Jihad.svg Gulbudinas Hekmatijaras
Flag of Jihad.svg Osama bin Ladenas
Pajėgos
Afganistano DR:

55 000 karių
Sovietų Sąjunga:
155 000 karių[3]

Mudžachedai:

200 000-250 000 karių[4][5]

Nuostoliai
Afganistano DR:

18 000 žuvusių karių Sovietų Sąjunga:
14 453 žuvę kariai

Mudžahedai:

žuvusių skaičius nežinomas

Civiliai (afganai)

600 000 - 2 000 000 žuvusių


Afganistano karas (1978–1989) – konfliktas, kuriame partizaninės sukilėlių grupės (visumoje įvardijamos mudžahedais) kariavo prieš Tarybinių Socialistinių Respublikų Sąjungos karinius dalinius ir Afganistano Demokratinės Respublikos valdžią. Mudžahedų grupės buvo remiamos Jungtinių Amerikos Valstijų, Pakistano, Irano, Saudo Arabijos, Kinijos ir Jungtinės Karalystės, o pats karas įvardinamas kaip vienas Šaltojo karo konfliktų per trečiąsias šalis (proxy war). Per karą, trukusį nuo 1979 m. gruodžio 27 d. iki 1989 m. vasario 15 d. įvairiais skaičiavimais žuvo nuo 562 000[6] iki 2 000 000 civilių gyventojų, o milijonai afganų tapo pabėgėliais[7], prieglobstį susiradusiais daugiausiai Pakistane ir Irane.

Politinė situacija iki 1978 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1953–1963 m. Afganistaną faktiškai valdė Muhamedas Daudas (kaip premjeras), kol nebuvo priverstas atsistatydinti karaliaus Muhamedo Zahiro. Monarchas, perėmęs valdžią, palaipsniui politinę santvarką keitė į konstitucinę monarchiją, leido politines partijas ir 1969 m. sausį suorganizavo pirmus laisvus rinkimus. 1969 m. vykusius antruosius rinkimus, kaip ir pirmus, laimėjo provyriausybinės jėgos ir didžiausiųjų klanų vadovai. 1969 m. rinkimuose taip pat vietas gavo komunistai, iškelti Liaudies Afganistano Demokratinės Partijos (LADP). Tarp jų buvo Babrakas Karmalis ir Hafizula Aminas. LADP nuo 1965 m. vadovavo Nuras Muhamedas Tarakis, kuris po rinkimų įgavo stipriausią poziciją ir pradėjo skleisti antimonarchistinę propagandą. Didelė sausra ir badas, kurio metu mirė dešimtys tūkstančių žmonių, taip pat TSRS žvalgybos LADP inspiruoti (afganistaniečiai komunistai faktiškai buvo KGB infiltruoti, Babrakas Karmalis buvo tarybinis agentas)[8] visuomeniniai protestai ir neramumai privedė prie 1973 m. vyriausybės ir karaliaus Zahiro nuvertimo, įvykdyto jo svainio, buvusio ministro pirmininko Muhamedo Daudo – turėjusio didelį karininkų komunistų ir LADP vadovybės palaikymą.

1978 m. karinis perversmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuvertus karalių ir paskelbus respubliką, prezidentu tapo Muhamedas Daudas. Į Muhamedo Daudo vyriausybę įėjo net 7 komunistų ministrai, priklausantys nuosaikiai LADP frakcijai Paržam (Vėliava). 1975 m. pradėta riboti komunistų įtaka tarptautinei politikai – Muhamedas Daudas pradėjo sudarinėti ūkines sutartis su Vakarų valstybėmis, taip pat Iranu ir Indija. Be to, nors bendradarbiavimas su TSRS truko toliau, išryškėjo požiūrių skirtumai tarp Kabulo vyriausybės ir Maskvos komunistų. Tai buvo pagrindinė priežastis kitam kariniam perversmui (vadinamajai balandžio revoliucijai), per kurią 1978 m. balandžio 27 d. Muhamedas Daudas buvo nuverstas. Nenorėdamas pasiduoti, 1978 m. balandžio 30 d. prezidentas žuvo su visa šeima per prezidento rezidencijos šturmą, kurio metu buvo naudojami tankai ir lėktuvai. 1978 m. balandžio 30 d. oficialiai sukurta Afganistano Demokratinė Respublika – tą pačią dieną jos vadovu tapo Nuras Mohamedas Tarakis, komunistų politikas, priklausantis Chalkui (Žmonės), radikaliai LADP frakcijai.

Dalinys Specnaz ruošiasi kovoti Afganistane, 1988 m.

Karo eiga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pradžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1978 m. komunistinė valdžia vykdė glaudžią sąjungos politiką su TSRS. TSRS pirmoji pripažino naują valdžią pasirašydama bendradarbiavimo sutartį. Nuras Muhamedas Tarakis paskelbė radikalių visuomeninių pokyčių planą. Nuspręsta spartinti valstybės industrializaciją ir pasaulietinimą nepaisant visuomeninės-ūkinės situacijos ir tradicijų. Be to, panaikintos kaimo ūkių skolos, apsunkinta hipotekų veikla ir įvestas privalomas švietimas vaikams, vykdytas masinis politinis teroras ir agresyvi antireliginė kampanija. Buvo viešai deginamas Koranas, žudomi islamo imamai, išžudomi ištisi klanai – daugiausiai šiitų. Taip pat buvo draudžiama praktikuoti visas kitas religijas.

Herato miesto subombardavimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Afganų komunistų represijos sukėlė visuomenės pasipriešinimą. Iki 1979 m. kovo mėnesio antikomunistiniai protestai išsiplėtė visoje valstybėje. Keralos kaime afganistaniečių armija nužudė apie 1700 gyventojų – visi buvo sušaudyti, o kūnai sunešti į duobes ir užpilti. Per trumpą laiką kontrrevoliucionieriai, vadovaujami Ismaelio Chano (buvusio Afganistano vyriausybės armijos karininko) užėmė Herato miestą, jame žudė tarybinius vadovus ir atiminėjo valdžią iš komunistų aplinkiniuose rajonuose. Situacija palaipsniui tapo nebevaldoma ir Muhamedas Tarakis bei Afganistano komunistai paprašė TSRS pagalbos. 1979 m. kovo mėnesį tarybiniai Mig lėktuvai subombardavo Herato miestą, kuriame žuvo nuo 5 iki 25 tūkstančių žmonių (jame tuo metu gyveno apie 200 000 žmonių). Paskui į miestą įsiveržė Afganistano armija, kuri toliau žudė ir suiminėjo politinius priešininkus.

Herato ataka tik dar paaštrino konfliktą – po mėnesio afganistaniečiai vėl paprašė TSRS pagalbos, iki 1979 m. gruodžio tokių prašymų buvo apie 20. Jiems buvo perduota daug karinės amunicijos, 140 minosvaidžių, 90 vnt. šarvuotosios technikos, 48 tūkstančiai šaunamųjų ginklų, 1000 granatsvaidžių ir 680 aviacinių bombų. Taip pat 100 napalmo talpų ir 150 mažesnių bombų. Atsisakyta suteikti cheminio ginklo ir sraigtasparnių. [9]

 Ambox scales.svg  Šio straipsnio neutralumas yra ginčytinas.
Prašome žiūrėti diskusiją (papildomos informacijos gali būti istorijoje).
 Crystal Clear action spellcheck.png  Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti.
Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan.
Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.

Masinis teroras[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gavęs tarybinę pagalbą (taip pat apie 5000 karinių patarėjų) afganistaniečių režimas nusprendė likviduoti visą opoziciją, sunaikinant ištisus kaimus. Dėl kankinimų ar trėmimų į koncentracijos stovyklas (pvz., kalinimo kompleksas Pol-e-Czarki rytų Kabulo dalyje) žuvo apie 100 000 žmonių, o 500 000 afganistaniečių pabėgo į kitas valstybes.

Tuo pačiu laiku prasidėjo vidiniai Afganistano komunistų partijos LADP pasikeitimai. Radikalus sparnas Chalk visiškai įgavo persvarą prieš nuosaikų Parczam, kurio nariai buvo išsiųsti ambasadoriais į rytų bloko valstybes, pavyzdžiui, Babrakas Karmalis buvo priverstas išvažiuoti į Čekoslovakiją. 1979 m. rugsėjo 10 d. LADP vadovu tapo Hafizula Aminas. Keletą dienų vėliau buvo duotas įsakymas likviduoti vidinę partijos opoziciją – taip pat ir buvusį Afganistano premjerą Nur Muhamedą Tarakį, kuris buvo nužudytas 1979 m. rugsėjo 14 d. iš karto grįžęs iš Maskvos.

Tarybinė intervencija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kylantis pasipriešinimas pasiekė savo apogėjų 1979 m. rugpjūčio 15 d., kai armija nužudė 300 chazarų, kurie buvo įtariami prijaučiantys sukilėliams. Apie 150 gyvų chazarų buvo užkasta žemėje, o likusieji apipilti benzinu ir sudeginti gyvi Pol-e-Čarkos kalinių lageryje. Toks ir dar kiti atvejai faktiškai sukėlė pilietinį karą. Be ženklios tarybinės pagalbos ir karinio pranašumo Amino vyriausybė negalėjo nugalėti partizanų.

Tarybinė intervencija Afganistane prasidėjo 1979 m. gruodžio 24 d. naktį į 25 d., kai tarybiniai oro-desantiniai daliniai užėmė strateginį Kabulo oro uostą Bagrame. Gruodžio 26 d. Termezo ir Kuško miestų apylinkėse sovietų kariuomenė kirto Afganistano-Sovietų Sąjungos sieną ir pajudėjo į sostinę Kabulą ir taip pat į Kandaharą per Heratą. 1979 m. gruodžio 27 d. prasidėjo operacija „Šturmas-333“, kurios tikslas buvo likviduoti Hafizulą Aminą, kurį KGB įtarinėjo vykdant antitarybinę politiką bei palaikant ryšius su CŽV ir maoistais. Komandosai iš KGB Alfa grupės, vadovaujami pulkininko Bojarinovo, išsilaipino Kabulo oro uoste ir atakavo prezidento apartamentus. Aminas buvo nušautas, o jo įpėdiniu tapo Babrakas Karmalis, kuris įgavo tarybų valdžios pasitikėjimą, nes buvo ilgalaikis KGB agentas. Per akciją žuvo komandosų vadas pulkininkas Bojarinovas, kurį per apsirikimą nušovė jo kareivis (dėl slaptumo tarybiniai kariai buvo perrengti afganistaniečių armijos uniformomis).


 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – Stilius
Jei galite, sutvarkykite.


Konflikto fazės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Devynerių metų karą galima suskirstyti į tris etapus – nuo 1979 m. iki 1982 m. vyko valstybės užėmimas (1980 m. pradžioje jų skaičius buvo keletą dešimčių tūkstančių, o paskui pasiekė 104 000 kareivių, kai kurie šaltiniai pateikia net 200 000 kareivių skaičių) [10] Kareiviai kariavę TSRS pusėje buvo daugiausiai rusai dažniausiai iš Ukrainos, Baltarusijos, Uzbekijos, mažiau iš Latvijos, Lietuvos ir Estijos. Juos palaipsniui keitė kariuomenė iš musulmoniškų tarybinių respublikų, daugiausiai iš Tadžikijos. Tarybinės armijos jėgos buvo telkiamos prie sienos (konkrečiai prie Tadžikijos, Uzbekijos ir Tukmėnijos), taip pat prie autostradų tinklo rusų nutiesto dar 8-ajame dešimtmetyje. Taip pat strateginiuose miestuose, tokiuose, kaip Kandaharas ir Heratas, taip pat svarbiame komunikaciniame slėnyje Pandžšire, esančiame šalies šiaurės rytuose. Domėjimosi objektu buvo ir turtingi dujų ir kiti telkiniai, kurie buvo skirti TSRS. Tarybinė armija kontroliavo apie 20 % Afganistano teritorijos.

Antra faze galima laikyti laikotarpį nuo 1982 m. iki 1986 m. Tai – didžiausias mūšių periodas, praktiškai totalinis karas, kuriame naudoti labai įvairūs ginklai, tarp jų – napalmą ir fosforą, net mikrotoksinus purškiamus iš lėktuvų ir malūnsparnių.

Buvo naudojami taip pat sunkieji ginklai: tankai, didelio kalibro patrankos ir sraigtasparniai (daugiausiai Mi-24), taip pat bombardavimas. Iš lėktuvų numesta apie 20 milijonų pėstininkų minų, taip pat ant žemės ūkiui naudojamų laukų, siekiant apsunkinti valstiečiams naudotis žeme, taip pat buvo nuodijamas vanduo ir naudojamos minos-žaisliukai (prieš pėstininkus nukreiptos minos, kurios dėl savo įvairių spalvų ir ornamentų pritraukdavo dėmesį, bet jas paėmus į rankas jos sprogdavo, todėl žmogus galėdavo net mirti). Armija galėjo neribotai naudoti ginklus, bet apie 1986 m. palaipsniui pradėjo prarasti Afganistano kontrolę, iš dalies to priežastimi buvo CŽV pagalba sutikus JAV vyriausybei, kuri pradėjo tiekti karinę amuniciją – taip pat tais laikais naujus ginklus kovoje su sraigtasparniais rankinio paleidimo raketas FIM-92 Stingerius.

Paskutinė karinės intervencijos fazė – nuo 1986 m. iki 1989 m. – per kurią buvo vykdoma TSRS kariuomenės išvedimas iš Afganistano. Situacija buvo taip įtempta, kad 1988 m. armija buvo faktiškai įspausta į valstybės vidų, kai mudžahedai perėmė kontrolę pagrindinių kelių vedančių į šiaurę sunaikinus pagrindinius kelius ir raketomis Skud ir Huragan bei išpuoliais Tarybinė armija apsaugojo savo saugų grįžimą į TSRS. Paskutinis Tarybinės armijos kareivis iš Afganistano išėjo 1989 m. vasario 15 d. Komunistinė valdžia krito po 3 metų, iš pagrindų po uzbekų generolo dalinių perėjimo į opozicijos pusę.

Jungtinių Amerikos Valstijų vaidmuo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1979 m. vasario 14 d. priėjo iki pagrobimo ir nužudymo amerikiečių ambasadoriaus Afganistane – Adolfo Dubso Maonistų grupuotės Setem-I-Mili. CŽV įtarė, kad to inspiratoriumi buvo KGB, bet neturėjo tiesioginių įrodymų, kuri naudodamasi afganistaniečių tarnyba organizavo bandymą jį atmušti, bet tai baigėsi jo mirtimi. Kai 1979 m. tarybinė aviacija subombardavo Herato miestą, žuvo tūkstančiai žmonių (nuo 5 iki 25 tūkstančių). JAV žvalgyba pranešė apie TSRS Tadžikijoje ruošiamą 40 armiją intensyviems veiksmams. Dėl susidariusios situacijos JAV prezidentas Džimis Karteris 1979 m. liepos 3 d. pasirašė instrukciją padėti afganistaniečių opozicijai. JAV prezidento atstovas spaudai saugumo klausimais Zbignevas Bžezinskis pareiškė, kad TSRS invazija į Afganistaną (kuri buvo įvykdyta keletą mėnesių vėliau) buvo praktiškai tarybinės imperijos mirties nuosprendis. Ji negalėjo panešti ekonominės ir karinės šio karo naštos (be didelės technikos persvaros), tai galiausiai privedė prie galutinės TSRS destrukcijos (TSRS žlugimas įvyko gretai po kariuomenės išvedimo iš Afganistano).

CŽV pažadėjo afganistaniečių opozicijai pagalbą, kurią taip pat teikė Jungtinė Karalystė, Kinijos Liaudies Respublika, Iranas ir kitos arabų valstybės – daugiausiai Saudo Arabija. Pakistano ir Irano teritorijose buvo įkurtos mudžahedų mokymo ir aprūpinimo bazės. Mudžahedų skaičius karo pradžioje buvo apie 60 000, karo pabaigoje 1988 m. apie 180–200 tūkstančių – tuo pagrindu buvo Pakistane ir Irane keteros šimtų treniruočių stovyklų sukūrimas, kuriuose buvo mokomi ir ginkluojami mudžachedai, taip pat masiškai bėgę nuo tarnybos afganų armijos kariai, juose tvyrojo religinė dvasia. Nuo pradžios jos buvo rišamos su radikaliomis ir nuosaikiomis islamo idėjomis – nuo pradžios jas sudarė 7 sunitų partijos (palaikomos Pakistano) ir 8 šiitų partijos, kurios buvo palaikomos Irano. Duodant pinigus ir amuniciją CŽV pagrindinai naudojosi Pakistano tarnyba ISI, kai prarado galimybę įtakoti Irano tarnybą SAVAK, per 1979 m. Irano islamo revoliuciją. Dauguma tiekimų buvo vykdoma radikaliai grupuotei kuriai vadovavo Gulbudinas Hekmatijaras. Minimaliai buvo remiamas daugiau nuosaikus islamiškas judėjimas, vadovaujamas komendanto Ahmado Šacho Masudo, kuriuo nelabai pasitikėjo Pakistano valdžia kaip tadžiku.

Tarybinės armijos palikti tankai prie oro uosto prie Bagramo

TSRS nuostoliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasibaigus karui TSRS buvo pateikti duomenys apie žuvusiuosius pagal metus:

1979 metai 86 žmonės
1980 metai 1 484 žmonės
1981 metai 1 298 žmonės
1982 metai 1 948 žmonės
1983 metai 1 446 žmonės
1984 metai 2 346 žmonės
1985 metai 1 868 žmonės
1986 metai 1 333 žmonės
1987 metai 1 215 žmonių
1988 metai 759 žmonės
1989 metai 53 žmonės

Viso žuvo 13 836 žmonės, vidutiniškai – 1 537 žmonės per metus. Daugiausiai žuvo turkmėnų tautos atstovų, kiek mažiau rusų, ukrainiečių, uzbekų ir baltarusų.

Afganistano karas iš TSRS pareikalavo 49985 sužeistųjų, iš jų 6669 liko invalidais, iš jų 1479 pirmos grupės, 4331 antros ir 879 trečios. Įdomu tai, kad 93 % sužeistiejų pirmą medicininę pagalbą gavo per pirmą pusvalandį po patirto sužalojimo.

Daugiau jokių komentarų šiems skaičiams nebuvo pateikta, taip pat nežinoma ar tarp žuvusiųjų yra žuvusieji, kurie mirė išėję į atsargą. 287 žmonių prapuolė be žinios ir iki šio laiko apie jų likimus nieko nėra žinoma.

Technikos nuostoliai (pagal oficialius duomenis): 147 tankai, 1314 šarvuotų mašinų, 433 artilerijos sistemos, 118 lėktuvų ir 333 malūnsparniai. Kaip ir žuvusiųjų atveju, šie skaičiai nebuvo patikslinti: kiek nuostolių atsirado karo veiksmų metu, nenurodyti konkretesni karinės technikos tipai.

TSRS ekonominiai nuostoliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kabulo režimo palaikymui TSRS kas metus skirdavo apie 800 milijonų JAV dolerių.[reikalingas šaltinis]

Išlaikyti 40-ą armiją, kuri vedė karinius veiksmus iš TSRS biudžeto kas metus buvo skiriama apie 3 milijardus JAV dolerių.[reikalingas šaltinis]

Lietuva Afganistano karo sūkuryje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuva TSRS intervencijos į Afganistaną metu buvo jos dalimi. Kaip ir iš visos TSRS taip ir iš Lietuvos TSR buvo imami šauktiniai tarnauti į Tarybinę armiją ir dalis jų siunčiama į Afganistaną. Iš Lietuvos TSR Afganistane tarnavo apie 4760 šauktinių, žuvo 97. Vienas buvo patekęs į nelaisvę. Sūnaus paėmimas tarnauti į Afganistaną buvo didelis išgyvenimas jo šeimai. TSRS valdžia bandė nuslėpti bet kokią informaciją apie karą, slopino radijo bangas iš užsienio, kai buvo pranešinėjama apie karą, neleido ant žuvusio sūnaus paminklo parašyti, kad jis žuvo Afganistane ir tuo dar labiau didino artimųjų baimę. Yra žinių, kad norint parašyti tarnaujantiems Afganistane reikėjo nurodyti adresą Mongolijoje, Uzbekijos TSR, Tadžikijos TSR ar kitą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę Afganistano karo dalyviai nesugebėjo susilaukti valdžios ir visuomenės dėmesio. Daugelyje Lietuvos rajonų yra susikūrusios jų organizacijos kuriose bendrai bandoma spręsti savo problemas ar prisiminti savo tarnybą.

Afganistano nuostoliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal įvairius šaltinius mirtinų aukų skaičius iš Afganistano pusės siekia iki 1 500 000 žmonių (tarp jų civiliai sudaro apie 90 %) – tai daugiausiai karinių veiksmų ar CHAD veiklos aukos, mažiau modžachedų atsakomųjų veiksmų aukos. Sužeistieji sudaro nuo 2 iki 4 milijonų žmonių.

Afganistano karo poveikis TSRS įvaizdžiui[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarybinės armijos veiksmai sukėlė labai dideles abejones apie jos pajėgumą dalyvauti dideliame konflikte. Pasaulyje tarybinė armija ir komunizmas iš dalies buvo sukompromituoti, tai galėjo prisidėti prie šaltojo karo pabaigos. Papildoma SSRS žlugimo priežastis buvo JAV Kongreso strateginės ginkluotės ribojimo ratifikacijos (SALT II) atsisakymas įvykęs po puse metų nuo SSRS invazijos į Afganistaną. 1980 m. vakarų valstybės dėl TSRS dalyvavimo Afganistano kare boikotavo Vasaros 1980 m. Olimpines žaidynes vykusias Maskvoje.

Įvykiai Afganistane po TSRS kariuomenės išvedimo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Afganistano ūkio ir kultūros sužlugdymas, taip pat masinė emigracija (apie 5 mln. pabėgėlių) buvo tik šalutiniai karo padaliniai. Pakistano parama fundamentalistiniam mudžachedų režimui, kuriam vadovavo Gulbudinas Hekmatijaras, taip pat Vakarų nesidomėjimas Afganistanu 1990–aisiai metais (dėl radikalių musulmonų veiksmų žlugo galimybė kontroliuoti Afganistaną), valdžią 1992 m. leido perimti islamo fundamentalistams. Tragiškomis pasekmėmis baigėsi senųjų mudžachedų po mėnesio pradėtas pilietinis karas, kuris nusinešė apie 400 000 žmonių gyvybių ir sunaikino Kabulą (jau 80 – aisiais metais miestas buvo nukentėjęs), o galiausiai valdžią parėmė fanatiški talibai. Jie įvedė griežtas musulmoniškas moralės normas. Jų opozicija kontroliavo tik mažą Afganistano dalį. Po rugsėjo 11 d. įvykių JAV buvo nuspręsta, kad Afganistane slapstosi Osama bin Ladenas, todėl JAV parėmė Talibų opoziciją ir ji paėmė valdžią.

Populiariojoje kultūroje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Fiododo Bondarčiuko filme „9 kuopa“ (rus. 9 РОТА, 2005 m.) nupasakojamas Rusijos požiūris į karą Afganistane, vieno Rusijos dalinio peripetijos per karą. Filmas susilaukė Vladimiro Putino dėmesio.
  • Vladimiro Kotinenko filmas „Musulmonas“ (rus. Мусульманин, 1995 m.) pasakoja apie tarybinį karį, kuris grįžo namo po 7 metų nelaisvės pas mudžahedus.
  • Peter MacDonald filme „Rembo III“ (angl. Rambo III, 1988 m.) veiksmas vyksta Afganistane, mudžachedai laimi kovą prieš tarybinę armiją lokalioje kovoje.
  • Kevin Reynolds filme „Bestija“ (angl. The Beast, The Beast of War, 1988 m.) nupasakojamas Afganistano karas iš Rusijos tanko T-62 įgulos perspektyvos.
  • Mike Nichols filme Čarlio Vilsono karas (angl. Charlie Wilson's War, 2007 m.) pasakojama tikra istorija, apie JAV kongreso nario Čarlio Vilsono (Charlie Wilson) pastangas, finansuojant CŽV slaptą operaciją, tiekiant ginklus mudžahedų pasipriešinimui.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. "Reagan Doctrine, 1985," United States State Department“. State.gov. Suarchyvuota iš originalo 2007-05-10. Nuoroda tikrinta 2011-02-20. 
  2. Saudi Arabia and the Future of Afghanistan Archyvuota kopija 2018-12-24 iš Wayback Machine projekto.
  3. David Isby, Steven J. Zaloga, Mir Bahmanyar, The Soviets in Afghanistan , Osprey Publishing, 2011 ISNN 2039-1161. P.32.
  4. David Isby, Steven J. Zaloga, Mir Bahmanyar, The Soviets in Afghanistan , Osprey Publishing, 2011 ISNN 2039-1161. P.4.
  5. „Al-Qa’ida's American Connection“. Suarchyvuotas originalas 2011-11-21. Nuoroda tikrinta 2012-02-22. 
  6. Lacina, Bethany; Gleditsch, Nils Petter (2005). „Monitoring Trends in Global Combat: A New Dataset of Battle Deaths“ (PDF). European Journal of Population 21 (2–3): 154. doi:10.1007/s10680-005-6851-6. Suarchyvuotas originalas (PDF) October 6, 2014. Nuoroda tikrinta December 8, 2018. 
  7. Khalidi, Noor Ahmad (1991). „Afghanistan: Demographic Consequences of War: 1978–1987“ (PDF). Central Asian Survey 10 (3): 101–126. PMID 12317412. doi:10.1080/02634939108400750. 
  8. Kristoferis Andrevas, Olegas Gordijevskis, KGB, vertė Rafaelis Brzeskis, Belonos leidykla, Varšuva 1997, ISBN 83-11-08667-2, str.503.
  9. Duomenys pagal Stepaną Kourtois, Nicolą Vertherį, Joną-Louisą Panė, Andrzėjų Paškovskį, Karėlą Bartoseką, Joną-Louisą Margoliną Komunizmo juodoji knyga, Prūščinskas, Varšuva, 1999, ISBN 83-7180-326-5 p.667.
  10. Duomenys, pagal; Stepaną Kourtoisą, Nikolą Verthą, Joną-Louisą Panė, Andrių Paškovskį, Karelą Bartoseką, Joną-Louisą Margoliną Juodoji komunizmo knyga, Varšuva 1999, ISBN 83-7180-326-5 str.669.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka