Imuninė sistema: Skirtumas tarp puslapio versijų

Jump to navigation Jump to search
22 pridėti baitai ,  prieš 4 metus
S
S (Šalinamas Link FA šablonas.)
S (vikifikuota, +link)
[[Vaizdas:Neutrophil with anthrax copy.jpg|thumb|right|250px|Skenuojančio elektroninio mikroskopo nuotrauka. Matomas [[neutrofilas]] (geltonas), praryjantis [[juodligė]]s bakteriją (oranžinė).]]
 
'''Imuninė sistema''' – [[žmogus|žmogaus]] ir kitų gyvūnų [[organas|organų]] ir [[audinys (biologija)|audinių]] sistema, apsauganti [[organizmas|organizmą]] nuo kenksmingų mikroorganizmų, svetimų [[baltymai|baltymų]] ir kitokių svetimkūnių. Imuninės sistemos [[ląstelė]]s taip pat padeda atsikratyti užkrėstų, senų ar sergančių [[organizmas|organizmo]] [[ląstelė|ląstelių]], įskaitant [[vėžys (liga)|vėžines]] [[ląstelė|ląsteles]]. Kartais apsaugos mechanizmas sugenda ir [[imunitetas]] puola savo [[organizmas|organizmo]] [[ląstelė|ląsteles]]. Šis atvejis vadinamas autoimunine liga. Jos pavyzdžiai yra šie: [[išsėtinė sklerozė]], [[sisteminė raudonoji vilkligė]] ir kai kurios [[cukrinis diabetas|cukrinio diabeto]] formos. [[Alergija]] tai yra kitas atvejis, kai [[imunitetas]] reaguoja į nereikšmingas ir paprastas medžiagas, vadinamas [[alergenas|alergenais]].
 
Pagrindinės imuninės sistemos dalys:
=== Imunologijos istorija ===
[[Vaizdas:Paul_Ehrlich_(BSB_port-003494).jpg|thumb|200px|right|Polas Erlichas]]
[[Imunologija]]  – [[mokslas]], tiriantis [[imuninė sistema|imuninės sistemos]] sandarą bei [[funkcija|funkcijas]]. [[Imunitetas]] pirmą kartą paminėtas 430m430 m. pr. m. e., [[maras|maro]] [[Atėnai|Atėnuose]] metu. [[Tukididas]] iš [[Atėnai|Atėnų]] pastebėjo, jog žmonės, kurie pasveiko nuo praeito [[liga|ligos]] protrūkio, galėjo slaugyti sergančiuosius, patys antra kartą nebesusirgdami. XVIIIa. Pjeras Luisas Mopertis atliko [[eksperimentas|eksperimentus]] su skorpijono [[nuodai|nuodais]] ir pastebėjo, kad kai kurie [[šuo|šunys]] ir [[pelė|pelės]] buvo jiems atsparūs. Šiuos bei kitus įgyto [[imunitetas|imuniteto]] pastebėjimus vėliau panaudojo Luji Pasteras, kurdamas [[skiepai|skiepų]] technologiją bei mikrobinę ligų teoriją. L. Pastero teorija paneigė kitas tuometines ligų teorijas, pavyzdžiui, “miazmos” (žalingų garų arba blogo oro) teoriją. Tačiau 1891m1891 m. Robertas Kochas įrodė, kad [[infekcinė liga|infekcines ligas]] sukelia [[mikroorganizmas|mikroorganizmai]], ir už tai 1905m1905 m. buvo apdovanotas [[Nobelio premija]]. 1901m1901 m., kuomet Volteris Rydas atrado geltonosios karštinės [[virusas|virusą]], buvo patvirtinta, jog [[virusas|virusai]] yra [[žmogus|žmogaus]] [[patogenas|patogenai]].
Iki XIXa. pab. [[imunologija]] padarė didžiulę pažangą sparčiai vystantis humoralinio ir ląstelinio [[imunitetas|imuniteto]] [[mokslas|mokslams]]. Ypatingai svarbus buvo Polo Erlicho darbas, kuriame pateikta [[antigenas|antigenų]] ir [[antikūnas|antikunų]] [[reakcija|reakcijos]] specifiškumą paaiškinanti teorija. Šis indėlis, prisidedantis prie humoralinio imuniteto aiškinimo, buvo pastebėtas ir 1908m1908 m. apdovanotas [[Nobelio premija]], kartu apdovanojant ir ląstelinio imuniteto atradėją I.Mečnikovą.
 
== Baltosios kraujo ląstelės ==
== Imuninės sistemos organai ir audiniai ==
 
=== Apsauginiai (mechaniniai) barjerai ===
Apsauginiai (mechaniniai) barjerai - – organizmo [[ląstelė|ląstelės]] ir [[audinys|audiniai]] , kurie saugo nuo [[mikroorganizmas|mikroorganizmų]] įsiskverbimo į [[audinys|audinius]] arba trukdo jiems išplisti. Sąlygiškai skiriami išoriniai ir vidiniai barjerai. Išoriniai barjerai: [[oda]], [[akis|akių]], [[nosis|nosies]], [[burnos ertmė|burnos ertmės]], [[skrandis|skrandžio]] ir kitų [[organas|organų]] [[gleivinė]], dėl turimos [[Hialurono rūgštis|hialurono rūgšties]], lizocimo, betalizino ir kt. saugo [[organizmas|organizmo]] [[audinys|audinius]] nuo [[mikroorganizmas|mikroorganizmų]] įsiskverbimo. Vidiniai barjerai: [[limfa]], limfiniai [[audinys|audiniai]], limfoidiniai telkiniai, [[blužnis]].
 
=== Limfa ir jos audiniai ===
 
=== Pejero plokštelės ===
Pejero plokštelės - – tai limfoidinės sankaupos, esančios [[plonoji žarna|plonosios žarnos]] [[gleivinė]]je. Daugybė mažų, plika akimi vos įžiūrimų limfoidinio [[audinys (biologija)|audinio]] mazgelių yra visoje [[plonoji žarna|plonojoje žarnoje]], o didelių limfoidinio [[audinys (biologija)|audinio]] sankaupų randama [[klubinė žarna|klubinės žarnos]] [[gleivinė]]je.
 
== Lygmeninė apsauga ==
[[Imuninė sistema]] augančiu specifiškumu apsaugo [[organizmas|organizmus]] nuo [[infekcija|infekcijų]]. Fiziologiniai barjerai apsaugo nuo tokių [[patogenas|patogenų]], kaip [[bakterija|bakterijos]] ar [[virusas|virusai]], patekimo į [[organizmas|organizmą]]. Jei [[patogenas|patogenai]] pralaužia šiuos barjerus, įgimtas [[imunitetas]] sukelia skubų, tačiau nespecifinį atsaką. Įgimtas [[imunitetas]] pasireiškia visuose [[augalas|augaluose]] ir [[gyvūnas|gyvūnuose]]. Jei [[patogenas|patogenams]] pavyksta išvengti įgimtos reakcijos, [[stuburiniai]] įgauna antro lygmens apsaugą  – įgytą [[imunitetas|imuniteta]], kurį suaktyvina įgimtas atsakas. [[Imuninė sistema]] [[infekcija|infekcijos]] metu pritaiko atsaką, kad pagerintų [[patogenas|patogenų]] atpažinimą. Po to, kai [[patogenas]] yra pašalinamas, šis pagerintas atsakas išsaugomas imunologinėje atmintyje. Tai leidžia įgytam [[imunitetas|imunitetui]] greičiau ir stipriau kovoti su [[patogenas|patogenais]], kiekvieną kartą jiems patekus į [[organizmas|organizmą]].
Tiek įgimtas, tiek įgytas [[imunitetas]] priklauso nuo [[imuninė sistema|imuninės sitemos]] sugebėjimo atskirti savas ir svetimas [[molekulė|molekules]]. Imunologijoje “savos” [[molekulė|molekulės]], yra tos [[organizmas|organizmo]] medžiagos, kurias [[imuninė sistema]] gali atskirti nuo svetimų. Priešingai, “svetimos” [[molekulė|molekulės]] yra tos, kurias pastebi kaip pašalines. Viena grupė svetimkūnių yra vadinama [[antigenas|antigenais]] (''angl. Antibody generators''  – [[antikūnas|antikūnų]] gamintojai). Tai [[medžiaga|medžiagos]], kurios prisijungia prie specifinių imuninių [[receptorius|receptorių]], taip sukeldamos imuninį atsaką.
 
{| class="wikitable"
 
== Įgimtas imunitetas ==
Į [[organizmas|organizmą]] patekę [[mikroorganizmas|mikroorganizmai]] ir [[toksinas|toksinai]] susiduria su [[ląstelė|ląstelėmis]] ir įgimtu [[imunitetas|imunitetu]]. Įgimtas atsakas dažniausiai sukeliamas tada, kai atpažinimo [[receptorius|receptoriai]], kurie pastebi didelėse [[mikroorganizmas|mikroorganizmų]] grupėse saugomus junginius, atpažįsta [[mikroorganizmai|mikroorganizmus]] arba kuomet pažeistos [[ląstelė|ląstelės]] siunčia signalus ir juos (tačiau ne visus) pastebi tokie patys [[receptorius|receptoriai]], kaip ir tie, kurie atpažįsta [[patogenas|patogenus]]. Įgimto [[imunitetas|imuniteto]] gynyba yra nespecifinė, tai reiškia, kad atsakas į įvairius [[patogenas|patogenus]] yra bendras. Tokia sistema nesudaro ilgai išliekančio [[imunitetas|imuniteto]] prieš [[patogenas|patogenus]]. Įgimtas [[imunitetas]] yra labiausiai paplitusi gynybos forma daugumoje [[organizmas|organizmų]].
 
=== Komplemento sistema ===
[[Baltasis kraujo kūnelis|Leukocitai (baltieji kraujo kūneliai)]] veikia kaip savarankiški, [[vienaląstis organizmas|vienaląsčiai organizmai]] ir yra antra įgimto [[imunitetas|imuniteto]] šaka. [[Baltasis kraujo kūnelis|Leukocitams]] priskiriami fagocitai ([[makrofagocitas|makrofagocitai]], [[neutrofilas|neutrofilai]] ir dendritinės ląstelės), [[putliosios ląstelės]], [[eozinofilas|eozinofilai]], [[bazofilas|bazofilai]] ir NK ląstelės (natūraliosios žudikės). Šios [[ląstelė|ląstelės]] atpažįsta ir pašalina [[patogenas|patogenus]], kontaktuojant užpuldamos didesnius [[patogenas|patogenus]] arba apimdamos ir prarydamos [[mikroorganizmas|mikroorganizmus]]. Įgimtos [[ląstelė|ląstelės]] taip pat yra svarbūs mediatoriai įgyto [[imunitetas|imuniteto]] suformavimui.
 
[[Fagocitozė]] yra svarbus ląstelinio įgimto [[imunitetas|imuniteto]] požymis, būdingas [[ląstelė|ląstelėms]], vadinamoms fagocitais, kurios [[patogenas|patogenus]] arba daleles apima ir praryja. Fagocitai dažniausiai keliauja po [[organizmas|organizmą]] ieškodami [[patogenas|patogenų]], tačiau dėl citokinų gali apsistoti tam tikrose vietose. Kai tik fagocitas apima [[patogenas|patogeną]], šis įstringa viduląstelinėje pūslelėje, vadinamoje fagosoma, kuri vėliau susijungia su kita pūslele  – [[lizosoma]], taip kartu sudarydamos fagolizosomą. [[virškinimas|Virškinimo]] [[fermentas|fermentai]] arba laisvųjų radikalų išlaisvinimas į fagolizosomas oksidacinio “pliūpsnio” metu taip pat sunaikina [[patogenas|patogenus]]. [[Fagocitozė]] buvo kaip priemonė [[maisto medžiagos|maisto medžiagoms]] gauti, tačiau ši funkcija išsiplėtė iki apsauginio mechanizmo vaidmens. [[Fagocitozė]] tikriausiai yra seniausios vidinės apsaugos pavyzdys nuo tada, kai fagocitų buvo atrasta [[stuburiniai|stuburiniuose]] ir [[bestuburiai|bestuburiuose]] [[gyvūnas|gyvūnuose]].
 
[[neutrofilas|Neutrofilai]] ir [[makrofagocitas|makrofagocitai]] yra tokie fagocitai, kurie keliauja po kūną, ieškodami įsiveržusių [[patogenas|patogenų]]. [[neutrofilas|Neutrofilų]] randama [[kraujotakos sistema|kraujotakos sistemoje]] ir jie sudaro didžiają dalį fagocitų (normaliomis sąlygomis sudaro 50%-60% visų [[kraujas|kraujyje]] cirkuliuojančių [[leukocitas|leukocitų]]). [[uždegimas|Uždegimo]], kurį sukelia bakterinė [[infekcija]], ūmaus tarpsnio metu, [[neutrofilas|neutrofilai]] persikelia į [[uždegimas|uždegimo]] vietą (toks judėjimas vadinamas chemotaksiu) ir jie dažniausiai yra pirmosios į [[infekcija|infekcijos]] vietą atvykusios [[ląstelė|ląstelės]]. [[makrofagocitas|Makrofagocitai]] yra universalios [[ląstelė|ląstelės]], kurių yra [[audinys (biologija)|audiniuose]] ir kurios gamina daugybę [[cheminė medžiaga|cheminių medžiagų]]: [[fermentas|fermentus]], komplemento [[baltymai|baltymus]] bei reguliavimo faktorius, pavyzdžiui, interleukiną-1. [[makrofagocitas|Makrofagocitai]] taip pat pašalina iš [[organizmas|organizmo]] nusidevėjusias [[ląstelė|ląsteles]] bei veikia kaip [[antigenas|antigeną]] pateikiančios [[ląstelė|ląstelės]], taip formuodami įgyta [[imunitetas|imunitetą]].
 
Dendritinės ląstelės  – fagocitai esantys [[audinys (biologija)|audiniuose]], besiliečiančiuose su aplinka. Todėl dažniausiai jos išsidėsto [[oda|odoje]], [[nosis|nosyje]], [[plaučiai|plaučiuose]], [[skrandis|skrandyje]] ir [[žarnynas|žarnyne]]. Jos taip vadinamos dėl panašumo į [[neuronas|neuronų]] [[dendritas|dendritus]], nes taip pat turi daug keterinių iškyšulių, tačiau dendritinės ląstelės nėra susijusios su [[nervų sistema]]. Dendritinės ląstelės yra tarsi jungtis tarp [[organizmas|organizmo]] [[audinys (biologija)|audinių]] ir įgimto bei įgyto [[imunitetas|imuniteto]], pateikdamos [[antigenas|antigenus]] [[T limfocitai|T limfocitams]], kurie yra vieni svarbiausių įgyto [[imunitetas|imuniteto]] [[ląstelė|ląstelių]] tipų.
 
[[Putliosios ląstelės|Putliųjų ląstelių]], kurios reguliuoja [[uždegimas|uždegimines]] reakcijas, yra [[jungiamasis audinys|jungiamuosiuose audiniuose]] bei [[gleivinė|gleivinėse]]. Dažniausiai jos yra susijusios su [[alergija|alergijomis]] ir anafilaksija. [[bazofilas|Bazofilai]] ir [[eozinofilas|eozinofilai]] yra panašūs į [[neutrofilas|neutrofilus]]. Jie išskiria [[neuromediatorius|cheminius mediatorius]], susijusius su apsauga nuo [[parazitas|parazitų]] bei atliekančius svarbų vaidmenį tokiose alerginėse reakcijose kaip [[astma]]. NK ląstelės  – tai [[leukocitas|leukocitai]], kurie puola ir sunaikina [[vėžys (liga)|vėžines]] bei [[virusas|virusų]] užkrėstas [[ląstelė|ląsteles]].
 
==== Natūraliosios žudikės (NK ląstelės) ====
 
=== Limfocitai ===
[[limfocitas|Limfocitai]] yra tam tikros rūšies [[leukocitas|leukocitai]], priskiriami įgyto [[imunitetas|imuniteto]] [[ląstelė|ląstelėms]]. [[B limfocitai|B]] ir [[T limfocitai]] sudaro didžiają dalį [[limfocitas|limfocitų]] ir yra randami [[kaulų čiulpai|kaulų čiulpų]] [[kamieninė ląstelė|kamieninėse kraujo ląstelėse]]. [[B limfocitai]] priklauso humoraliniam [[imunitetas|imunitetui]], o tuo tarpu [[T limfocitai]]  – ląsteliniam [[imunitetas|imunitetui]].
 
[[B limfocitai|B]] ir [[T limfocitai]] turi [[antigenas|antigenų]] [[receptorius]], kurie padeda juos atpažinti. [[T limfocitai]] atpažįsta svetimkūnį, pavyzdžiui, [[patogenas|patogeną]], tik po to, kai [[antigenas|antigenai]] ([[patogenas|patogenų]] mažesnės dalys) yra apdorojami ir prijungiami prie [[receptorius|receptoriaus]], tai yra, prie didžiojo audinių suderinamumo komplekso (MHC) [[molekulė|molekulės]]. Išskiriami du pagrindiniai [[T limfocitai|T limfocitų]] potipiai: T<sub>C</sub> limfocitai (''angl. cytotoxic''  – kenksmingas [[ląstelė|ląstelėms]]) ir T<sub>H</sub> limfocitai (''angl. helper''  – padėjėjas). T<sub>C</sub> limfocitai atpažįsta tik tuos [[antigenas|antigenus]], kurie yra prisijungę prie MHC I [[molekulė|molekulių]], o T<sub>H</sub> limfocitai  – [[antigenas|antigenus]] su MHC II [[molekulė|molekulėmis]]. Tokie skirtingi [[antigenas|antigenų]] pateikimo mechanizmai atspindi skirtingas dviejų tipų [[t limfocitai|T limfocitų]] funkcijas. Trečias mažasis [[T limfocitai|limfocitų]] potipis yra γδ T limfocitai (taip pavadinti pagal [[baltymai|polipeptidus]], sudarančius [[T limfocitai|T limfocitų]] [[receptorius]]), kurie atpažįsta nepažeistus [[antigenas|antigenus]], kurie nėra susijungę su MHC [[receptorius|receptoriais]].
 
[[B limfocitai|B limfocito]] [[antigenas|antigenui]] specifinis [[receptorius]] yra [[antikūnas|antikūno]] [[molekulė]] [[B limfocitai|B limfocito]] paviršiuje. [[Receptorius]] atpažįsta visus [[patogenas|patogenus]] ir be [[antigenas|antigeno]] apdorojimo. Kiekviena [[B limfocitai|B limfocitų]] linija išskiria skirtingus [[antikūnas|antikūnus]], todėl [[B limfocitai|B limfocitų]] [[antigenas|antigenų]] [[receptorius|receptorių]] visuma pateikia visus įmanomus [[antikūnas|antikūnus]], kuriuos [[organizmas]] gali pagaminti.
 
==== T<sub>C</sub> limfocitai ====
 
T<sub>C</sub> limfocitai yra vienas iš [[T limfocitai|T limfocitų]] potipių. Jų funkcija  – sunaikinti [[virusas|virusų]] ir kitų [[patogenas|patogenų]] užkrėstas arba kitaip pažeistas ir blogai funkcionuojančias [[ląstelė|ląsteles]]. Kaip ir [[B limfocitai]], kiekvienas [[T limfocitai|T limfocitų]] potipis atpažįsta skirtingus [[antigenas|antigenus]]. T<sub>C</sub> limfocitai suaktyvėja, kai jų [[receptorius|receptoriai]] (TCR) prisijungia tam tikrus [[antigenas|antigenus]], sudarydami kompleksą su kitos [[ląstelė|ląstelės]] MHC I [[receptorius|receptoriumi]]. MHC atpažinimas: [[antigenas|antigeno]] kompleksui padeda [[T limfocitai|T limfocito]] baltymas, vadinamas CD8. [[T limfocitai|T limfocitas]] sklinda po visą kūną, ieškodamas [[ląstelė|ląstelių]], kuriose MHC I [[receptorius|receptoriai]] turėtų [[antigenas|antigeną]]. Aktyvuotas [[T limfocitai|T limfocitas]], radęs tokių [[ląstelė|ląstelių]], išskiria citotoksinus, pavyzdžiui, baltymą perforiną, kuris tų [[ląstelė|ląstelių]] [[plazminė membrana|plazminėse membranose]] suformuoja angas, pro kurias į vidų gali patekti [[jonas (dalelė)|jonai]], [[vanduo]] bei [[toksinas|toksinai]]. Kito [[toksinas|toksino]], vadinamo granulizinu, (proteazė) patekimas sukelia [[apoptozė|ląstelės apoptozę]] (vieną iš programuotos ląstelės mirties rūšių). Į jų aukų sąrašą pakliūna ir [[vėžys (liga)|vėžinės]] bei transplantuotos svetimo [[organizmas|organizmo]] [[ląstelė|ląstelės]]. [[T limfocitai]] atlieka ypatingai svarbų vaidmenį, sutrikdydami [[virusas|virusų]] [[replikacija|replikaciją]]. [[T limfocitai|T limfocitų]] aktyvacija yra griežtai kontroliuojama ir dažniausiai reikalauja labai stipraus MHC ir [[antigenas|antigeno]] aktyvacijos signalo arba papildomų aktyvacijos signalų, kuriuos sukelia T<sub>H</sub> limfocitai.
 
==== T<sub>H</sub> limfocitai ====
T<sub>H</sub> limfocitai sudaro apie 60% visų [[T limfocitai|T limfocitų]]. T<sub>H</sub> limfocitų funcija: [[antigenas|antigenus]] pateikiančios ląstelės (APC) pristato [[antigenas|antigeną]] tam tikroms MHC II molekulėms. T<sub>H</sub> limfocitams pastebėti [[antigenas|antigenus]] padeda turimas CD4 baltymas. T<sub>H</sub> limfocitų suaktyvinimas sukelia citokinų ir kitų stimuliatorių signalų išskyrimą, kurie paskatina [[makrofagocitas|makrofagocitų]], T<sub>C</sub> ir [[B limfocitai|B limfocitų]], vėliau gaminančių [[antikūnas|antikūnus]], aktyvumą. Sužadinus [[B limfocitai|B limfocitus]] ir [[makrofagocitas|makrofagocitus]], daugėja T<sub>H</sub> limfocitų.
 
T<sub>H</sub> limfocitai reguliuoja įgimto ir įgyto [[imunitetas|imuniteto]] reakcijas bei nulemia [[organizmas|organizmo]] [[imunitetas|imuniteto]] atsaką kiekvieno [[patogenas|patogeno]] atveju. Šios ląstelės nėra citotoksiškai aktyvios ir tiesiogiai nenaikina užkrėstų [[ląstelė|ląstelių]] ar [[patogenas|patogenų]]. T<sub>H</sub> limfocitai kontroliuoja [[imunitetas|imuniteto]] atsaką, nukreipdami kitas [[ląstelė|ląsteles]] atlikti šias užduotis.
 
T<sub>H</sub> limfocitai išskiria [[T limfocitai|T limfocitų]] [[receptorius]] (TCR), kurie atpažįsta [[antigenas|antigenus]], susijungusius su MHC II molekulėmis. MHC ir [[antigenas|antigeno]] kompleksą atpažįsta T<sub>H</sub> limfocito CD4 baltymas, sutelkiantis molekules [[T limfocitai|T limfocitų]] viduje, atsakingas už šių [[T limfocitai|limfocitų]] aktyvaciją. T<sub>H</sub> limfocitai turi silpnesnį ryšį su MHC-antigeno kompleksu lyginant su T<sub>C</sub> limfocitais. Tai reiškia, kad daugybė [[receptorius|receptorių]] (maždaug apie 200-300200–300), esančių T<sub>H</sub> limfocitų paviršiuje, turėtų susijungti su MHC-antigenu tam, kad suaktyvintų T<sub>H</sub> limfocitą, o tuo tarpu T<sub>C</sub> limfocitai suaktyvėtų susijungus vienai MHC-antigeno molekulei. T<sub>H</sub> limfocito aktyvacijai taip pat reikalingas ilgesnis laiko tarpas, kad susijungtų su [[antigenas|antigeną]] pateikiančia [[ląstelė|ląstele]]. T<sub>H</sub> limfocito aktyvacija sukelia citokinų išskyrimą, kurie turi įtakos kitų [[ląstelė|ląstelių]] aktyvumui. T<sub>H</sub> limfocitų sukurti citokinų signalai sustiprina [[makrofagocitas|makrofagocitų]] ir T<sub>C</sub> limfocitų aktyvumą, naikinant [[mikroorganizmas|mikroorganizmus]]. Taip pat T<sub>H</sub> limfocitų aktyvacija paskatina [[T limfocitai|T limfocitų]] paviršiuje esančių molekulių komponentų daugėjimą, pavyzdžiui CD40 ligandų, kurie sukelia stimuluojančius signalus, reikalingus aktyvinant [[antikūnas|antikūnus]] gaminančius [[B limfocitai|B limfocitus]].
 
==== γδ T limfocitai ====
==== Aktyvioji atmintis ir imunizacija ====
 
Ilgalaikė aktyvioji atmintis susidaro po [[infekcija|infekcijos]], kuomet suaktyvinami [[B limfocitai|B]] ir [[T limfocitai]]. Aktyvus [[imunitetas]] taip pat gali būti dirbtinai sukurtas [[vakcina|skiepijant]]. Pagrindinis [[vakcina|vakcinacijos]] (taip pat vadinamos imunizacija) tikslas  – iš [[patogenas|patogeno]] pateikti [[antigenas|antigeną]], kad būtų sužadinta [[imuninė sistema]] ir specifinis [[imunitetas]] vystytųsi prieš tam tikrą [[patogenas|patogeną]], nesukeliant su tuo [[organizmas|organizmu]] susijusių ligų. Net [[vėžys (liga)|vėžinės]] [[ląstelė|ląstelės]], kurios geba išvengti [[organizmas|organizmo]] imunologinės kontrolės ir ima daugintis, turi tam tikros rūšies [[antigenas|antigenų]]. Imuninio atsako sužadinimas prieš šiuos [[antigenas|antigenus]] padėtų surasti priemonę [[vėžys (liga)|vėžiui]] gydyti. Šiuo metu daromi įvairūs klinikiniai bandymai, skirti šiai užduočiai spręsti.
 
== Imuninės sistemos susilpnėjimas ir stiprinimas ==
Daugybė aplinkos veiksnių slopina [[imuninė sistema|imuninę sistemą]], tarp jų chemikalai, naudojami buityje, besaikis [[antibiotikas|antibiotikų]] vartojimas, begalė [[maisto priedai|maisto priedų]], [[pesticidai|pesticidų]], konservantų, augimo [[hormonas|hormonų]], [[sunkusis metalas|sunkiųjų metalų]] maiste, kurį valgome, kiti [[teršalai|aplinkos teršalai]] ir, žinoma, [[stresas]]. Pagyvenusių, sergančių lėtinėmis ligomis, vartojančiųjų [[imuninė sistema|imuninę sistemą]] slopinančių vaistų, besilaikančiųjų griežtos ar nevisavertės [[dieta|dietos]] žmonių [[imunitetas]] būna silpnesnis.
Nesaikingas cukraus vartojimas. Daugiau kaip 100 g cukraus (8 arbat. š.), kas atitinka 2 skardines gazuoto gėrimo, gali sumažinti [[leukocitai|leukocitų]] galimybę gaminti [[antikūnas|antikūnus]] (kovojančių su [[infekcija|infekcijomis]]) net 40 proc. Šis efektas pasireiškia per 30 min. nuo suvartoto produkto ir tęsiasi iki 5 val.
 
Piktnaudžiavimas alkoholiu. Jis pasižymi analogišku efektu (kaip cukrus) ir sutrikdo mitybos visavertiškumą, kadangi [[organizmas]] sunaudoja daug [[vitaminai|vitaminų]] ir [[mineralai|mineralų]] jam nukenksminti. Šis poveikis pasireiškia, jei per parą vartojama daugiau nei 1 gėrimo porcija, kurią atitinka ~ 350 ml [[alus|alaus]], ~150 ml [[vynas|vyno]] ar ~ 30 ml stipraus [[likeris|likerio]].
Besaikis riebalų vartojimas. Nutukę žmonės serga dažniau ir yra imlesni [[infekcija|infekcijų]] sukėlėjams.
 
Norint sustiprinti [[imuninė sistema|imuninę sistemą]], patartina miegoti ne mažiau nei 7–8 val. per parą, kruopščiai plauti rankas (tai vienas svarbiausių būdų apsisaugoti nuo [[mikroorganizmai|mikroorganizmų]]), vartoti daug skysčių (apie 2 litrus per parą) - – pakankamai [[vanduo|vandens]] turinčios [[audinys (biologija)|audinių]] [[ląstelė]]s atsparesnės [[virusas|virusams]], laikytis sveikos mitybos pagrindų (nepakankama mityba, svorio sumažėjimas (kai gaunama mažiau nei 1200 kcal per parą), kaip ir persivalgymas, silpnina [[imuninė sistema|imuninę sistemą]]), kontroliuoti lėtines ligas ir periodiškai lankytis pas gydytoją, vengti [[stresas|streso]] ir mokėti jį įveikti, nerūkyti, kadangi rūkant netenkama labai daug [[vitaminai|vitaminų]] (ypač [[vitaminas C|vit. C]]), kurie svarbūs kovojant su [[infekcija]]. Reguliarūs fiziniai pratimai po 30–45 min. bent 3–4 kartus per savaitę stiprina [[imuninė sistema|imuninę sistemą]].
 
== Šaltiniai ==

Naršymo meniu