Burna

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Illu01 head neck.jpg

Burna (lot. os) – virškinimo sistemos pradinė dalis. Ją sudaro burnos ertmė (cavitas oris) ir burnos organai (dantys, liežuvis, seilių liaukos). Burnos priekinėje dalyje yra burnos prieangis (vestibulum oris), kurį supa lūpos (lot. labia oris), dantų lankai ir žandai. Burnos organų konfigūracija svarbi tariant kalbos garsus. Be to, pro ją galimą kvėpuoti esant kvėpavimo sutrikimui. Tačiau toks kvėpavimas nėra visavertis. Burnos sieneles sudaro gleivinė bei raumenys. Čia taip pat atsiveria mažosios seilių liaukos.

Burnos prieangis (lot. vestibulum oris)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Burnos prieangį iš priekio riboja lūpos ( lot. labia oris), o iš šonų žandai (lot. buccae). Vidinę prieangio sieną sudaro viršutinių bei apatinio žandikaulių alveolinės ataugos (lot. processus alveolares) su dantenomis (lot. gingivae) ir dantimis (lot. dentes).Visas prieangis yra siauro vertikalaus lenkto plyšio arba pasagos formos.

Lūpos (lot. labia oris)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai dvi raumeninės klostės, supančios burnos plyšį (lot. rima oris), pro kurį burnos prieangis susisiekia su išore. Lūpos yra viršutinę (lot. labium supeorius) ir apatinė (lot. labium inferius), kairėje ir dešinėje jos jungiasi burnos plyšio galuose, vadinamuose burnos kampais (lot. anguli oris), arba lūpų jungtimis (lot. commisurae labiorum). Plyšys tęsiasi maždaug nuo vienos pusės ilties iki kitos, bet gali būti ir platesnis - iki pirmųjų kaplių.

Lūpų pagrindą sudaro įvairūs raumenys, priklausantys mimikos raumenų grupei. Pagrindinis iš jų - žiedinis burnos raumuo (lot. m. orbicularis oris). Išorėje lūpas dengia oda, iš vidaus - burnos gleivinė.

Žandai (lot. buccae)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai dar vienas tiktai žinduoliams būdingas požymis - ištisiniai raumeniniai žandai, kurie susiję su  jauniklių mitybos būdu - žindymu. Žandai reikalingi hermetiškai ertmei ir neigiamam slėgiui burnos ertmėje sudaryti. Žando pagrindą sudaro žando raumuo (lot. m. buccinator), kurį išorėje dengia oda, o iš vidaus - gleivinė. Žando srities viršutinę ribą  veide sudarytų skruostinis lankas, aptinę - apatinio žandikaulio kraštas. Užpakalinė riba būtų kramtomojo raumens (lot. m. masseter) priekinis kraštas. Priekyje žandas pereina į lūpas.

Dantenos (lot. gingivae)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai burnos ertmės ir jos prieangio gleivinės dalis, kuri dengia viršutinių ir apatinio žandikaulių alveolines ataugas, tvirtai suauga su jų antkauliu ir yra nepaslanki. Dantenos turi prieanginį ir liežuvinį paviršius. Jos savo kraštais supa dantų kaklelius, aplinkui kaklelį susidaro dantenų kišen (lot. recessus gingivalis), o ant tarpalveolinių pertvarų, tarpdančiuose, dantenos sudaro iškilimus - tarpdantinius spenelius (lot. papillae interdentales). Dantenose yra labai tankus kraujagyslių tinklas, todėl jos gali lengvai pradėti kraujuoti dėl pažeidimo, vitamino C stokos, parodontozės. Dantenų gleivinė stora, neturi pogleivio, ją dengia iš dalies ragėjantis epitelis. Dantenose nėra liaukų.

Burnos ertmė (lot. cavitas oris propria)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Už abiejų dantų lankų yra burnos ertmė. Jos viršutinę sieną sudaro kietasis ir minkštasis gomuriai: priekinę ir šonines sienas - viršutinių bei apatinio žandikaulių alveolinės ataugos, dantenos, dantys; apatinę sieną, kuri vadinama burnos dugnu arba burnos diafragma - viršutiniai poliežuviniai raumenys.

Užpakalinėje pusėje burnos ertmė per žiotis susisiekia su ryklės burnine dalimi.

Visą burnos ertmę ramybės metu užima liežuvis, kuris yra prisitvirtinęs prie burnos dugno ir liečia dantenas, dantis bei gomurį . Be liežuvio ir dantų, burnos ertmės organams priklauso ir seilių liaukos.

Gomurys (lot. palatinum)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Burnos ertmės viršutinę sieną sudaro gomurys. Skiriamos dvi jo dalys - kietasis gomurys ir minkštasis gomurys. Jų sandara ir funkcija skiriasi. Ribą tarp kietojo ir minkštojo gomurio maždaug atitiktų skersinė linija, jungianti paskutinius viršutinius krūminius dantis.

Kietasis gomurys (lot. palatinum durum)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jis turi kaulinį skeletą, vadinamą kauliniu gomuriu, ir skiria burnos ertmę nuo nosies ertmės. Jis yra svarbus žinduoliams, nes tai susiję su žinduolių mitybos būdu - žįsdami gali burnos ertmėje sudaryti neigiamą slėgį.

Minkštasis gomurys (lot. palatinum molle)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sudarytas iš skersaruožių raumenų ir yra judrus. Būdamas atsipalaidavęs jis nusileidžia žemyn ir sudaro dalį ryklės priekinės sienos kaip neištisinė pertvara tarp burnos ertmės ir ryklės, o ryjant pakyla ir atskiria burninę ryklės dalį nuo nosiaryklės, kad į šia nepatektų maistas, ir taip atskiriami kvėpavimo takai nuo maisto takų.

Burnos ligos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Informacijos šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Žmogaus anatomija“, I tomas – G. Česnys, J. Tutkuvienė, A. Barkus, V. Gedrimas, R. Jankauskas, R. Rizgelienė, J. Žukienė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008, 664 p.
Vikižodynas
WiktionaryLt.svg
Laisvajame žodyne yra terminas burna
Commons-logo.svg

Vikiteka