Messerschmitt Me 321 Gigant – Antrojo pasaulinio karo metu Vokietijos (Trečiojo Reicho) įmonės „Messerschmitt“ sukurtas krovininis sklandytuvas. Me 321 buvo skirtas didelės apimties puolimo operacijoms. Orlaivis buvo nedaug naudojamas dėl riboto tinkamų vilkikų prieinamumo, didelio pažeidumo skrydžio metu ir sudėtingo antžeminio valdymo. 1942 m. pradžioje Me 321 pagrindu buvo sukurtas šešiamotoris transporto lėktuvas „Messerschmitt Me 323 Gigant“.
Didelio transporto sklandytuvo poreikis Vokietijos kariuomenei iškilo rengiantis galimai invazijai į Didžiąją Britaniją (operacija „Jūrų liūtas“). Liuftvafės Transporto vadovybė akcentavo akivaizdų poreikį turėti didesnės talpos krovinius ir kariuomenę gabenantį orlaivį nei jos pagrindinis jos naudotas transporto lėktuvas Junkers Ju 52/3m. Vokietijos karinei vadovybei 1940 m. gruodį atidėjus operacijos „Jūrų liūtas“ planus ir dėmesį sutelkus pasirengimui invazijai į SSRS (operacija „Barbarossa“), buvo nustatyta, kad ekonomiškiausias transporto aviacijos poreikių sprendimas bus naudoti sklandytuvus. Atitinkamai, Liuftvafės techninis biuras paskelbė konkursą sukurti „Grossraumlastensegler“ – didelės talpos transporto sklandytuvą. Konkurso techninės sąlygos reikalavo gebėjimo pervežti arba 88 mm kalibro zenitinį pabūklą (8,8 cm Flak 18/36/37/41) su vilkiku, arba vidutinį tanką (PzKpfw IV). Slaptame konkurse kodiniu pavadinimu „Projekt Warschau“ (liet. projektas Varšuva) dalyvavo aviacijos koncernai „Junkers“ ir „Messerschmitt“. Konkursui pateikti projektai gavo kodinius pavadinimus – „Junkers“ projektas buvo pavadintas Warschau-Ost, „Messerschmitt“ – Warschau-Süd.
1950 − Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Šumanas pasakė kalbą (vadinamą Šumano deklaracija), kurioje kvietė suvienyti Vakarų Europos anglių ir plieno pramonę, tuo metu itin reikšmingas pramonės šakas, įsteigti už ją atsakingą viršnacionalinę Europos instituciją, kurti Europos federaciją su bendra rinka ir ekonomine sistema. 1951 m. šios deklaracijos pagrindu pasirašyta Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartis.
Ksenofontas (Xenophon; g. apie 450 – m. 354 m. pr. m. e.) – senovės graikųrašytojas, istorikas, Atėnų karvedys ir politinis veikėjas. Be istorinių knygų parašė ir filosofinių. Taip pat yra parašęs porą veikalų apie žirgus ir jų paruošimą („Apie jojimo meną“ laikomas pirmuoju jojimo vadovėliu).
Būdamas Sokrato mokiniu, siekė populiaria forma pateikti Sokrato asmenį ir jo mokymą. „Kiropedijoje“ – savotiškame tendencingame istoriniame romane, kuriame aprašoma Persijos valdovo Kiro Senojo gyvenimas ir veikla, Ksenofontas vaizduoja valdovo idealą, susiedamas filosofinius mokymus su realiu politinių santykių Rytuose supratimu. Po Ksenofonto taip pat išliko „Atsiminimai apie Sokratą“, „Sokrato apologija“, „Puota“, kuriuose Sokrato mokymas pateikiamas per jo pritaikymo gyvenime prizmę. Šiuose kūriniuose daugiau vietos skiriama Sokrato asmeniui, o ne jo filosofijai.
Jis taip pat buvo vienas žymiausių antikos laikų, graikų ekonomikos mąstytojų. Jo darbuose pirmą kartą bandoma teoriškai įprasminti ekonominę graikų visuomenės tvarką.
Ksenofonto žymiausias ekonomikos traktatas „Economicosas“ (arba „Apie namų ūkį“).
Pagrindinės Ksenofonto ekonominės mintys:
Pagal Ksenofontą – tai mokslas apie savo ūkio turtėjimą.
Ekonominio gyvenimo idealas – autarkinis žemės ūkis. Žemdirbystė pagal svarbą buvo prilyginama menui.
Prekyba kaip profesija buvo laikoma graiko nevertu užsiėmimu. Ksenofontas kritikavo stambiąją prekybą. Jis pasisakė už natūralų, uždarą ūkį.
Nagrinėjo darbo pasidalijimo problemą. Darbo pasidalijimą Ksenofontas siejo su rinka: darbo pasidalijimas auga, plečiantis rinkai. Į ekonominės minties istoriją Ksenofontas pateko kaip mąstytojas, vienas pirmųjų nagrinėjęs darbo pasidalijimą.
Nagrinėjo pinigų problemą. Ksenofontas atkreipė dėmesį į pinigus kaip į koncentruotą turtą, kurį galima panaudoti ūkio reikalams. Ksenofonto darbuose išryškintos 2 pinigų funkcijos: 1) pinigai yra mainų priemonė; 2) pinigai yra turtas. Jis pasisakė prieš prekybinį ir skolinamąjį kapitalą.
Atkreipė dėmesį į vertės problemą. Vertę tapatino su vartojamąja verte. Ksenofontas vienas pirmųjų iškėlė dviejų prekės savybių problemą, t. y. naudingumo (vartojamosios vertės) ir mainomosios vertės problemą.
Galima teigti, kad Ksenofontas yra pakankamai svarbus antikos laikų ekonomikos mąstytojas, nes minimas šalia tokių garsių antikos filosofų kaip Platonas.
