Senovės Egipto menas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Senovės civilizacija: Senovės Egiptas
(Kemet)
km m t
niwt

All Gizah Pyramids.jpg
Istorija, Valdovai
Menas:
Architektūra, Dailė, Muzika, Literatūra
Religija
Raštas, Mokslas, Kalendorius

Senovės Egipto menas apima dailės, architektūros, literatūros ir amatų kūrinius, sukurtus Senovės Egipte nuo apie 3000 m. pr. m. e. iki 30 m. pr. m. e. Egipto prijungimo prie Romos imperijos.

Apžvalga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Senovės Egipto kultūra buvo žinoma ir vertinama senovės graikų ir romėnų, jai dėmesio skyrė renesanso mokslininkai, kolekcionieriai. Po 1798−1801 m. Napoleono kampanijos Sirijoje ir Egipte į Prancūziją buvo parvežta daug Sen. Egipto kultūros artefaktų, kurie toliau paplito Europoje sukeldami didelį susidomėjimą Senovės Egiptu. 1822 m. Žanas Fransua Šampoljonas iššifravo egiptiečių hieroglifus Rozetės akmenyje − tapo įmanoma perskaityti senovės egiptiečių raštą. 1922 m. Hovardo Karterio vadovaujama grupė atrado beveik pilnai išlikusį faraono Tutanchamono kapą, šis įvykis tapo pasauline sensacija.

Senovės Egipto pagrindinės archeologinės vietovės
Narmero paletė (apie 3000 m. pr. m. e., Kairo Egipto muziejus)

Senovės Egipto kultūros istorijos periodai:

  1. Priešdinastinis laikotarpis (apie 5450–2960 m. pr. m. e.),
  2. Ankstyvųjų dinastijų laikotarpis (apie 2960–2650 m. pr. m. e., 1 ir 2 dinastijos),
  3. Senoji karalystė (apie 2650–2150 m. pr. m. e., 3−6 dinastijos),
  4. Vidurinioji karalystė (apie 2040–1640 m. pr. m. e., 11−13 dinastijos),
  5. Naujoji karalystė (apie 1550–1070 m. pr. m. e., 18−20 dinastijos).
  6. Vėlyvasis laikotarpis (664–341 m. pr. m. e., 26−30 dinastijos).
  7. Graikų (Ptolemėjų) laikotarpis (332–30 m. pr. m. e.).

Smulkiau Sen. Egipto istorija suskirstyta jį valdžiusių karalių dinastijų valdymo laikotarpiais.

Senovės Egipto kultūros ištakos kildinamos nuo neolito laikų, bent nuo 5500 m. pr. m. e. prasidėjusio vadinamo priešdinastinio laikotarpio. Priešdinastinis Egiptas buvo susiskirstęs į Žemutinį Egiptą, išsidėsčiusį derlingoje Nilo upės deltoje, ir Aukštutinį Egiptą, dominuotą nepriklausomų aukštos kultūros miestų. Ilgainiui Aukštutinio Egipto dykumų miestų kultūra paplito Žemutiniame Egipte. Egiptas buvo suvienytas apie 3000 m. pr. m. e. legendinio karaliaus Narmero. Priešdinastinio laikotarpio meno pavyzdžių išliko Hierakonpolio vietovėje.

Senovės Egipto menas per kelis tūkstančius metų menkai keitėsi, nepasižymėjo inovatyvumu. Jam būdingas formų ir temų tęstinumas. Senovės Egipto visuomenė buvo griežtai hierarchinė, jos politinėje-religinėje valdymo sistemoje aukščiausiai buvo iškeltas valdovas faraonas, prilygintas dievui. Daugelis Sen. Egipto garsiausių meno kūrinių skirti būtent faraonui ir jo aplinkai. Daugiausiai Sen. Egipto meno kūrinių pavyzdžių išliko kapuose ir turi religinę prasmę, juose dažnai vaizduojami egiptiečių dievai Ra, Ozyris, Horas, Anubis, Amonas, Setas ir kiti. Dievai buvo vaizduojami žmonių ir gyvūnų hibridinėmis figūromis, jiems priskiriamos įvairios galios.

Egiptiečiai tikėjo, kad žmogui mirus, jo siela (ar gyvybinė esybė, vadinta Ka) gyvena toliau ir kartais aplanko kūną. Kad siela būtų rami ir saugi, reikėjo užtikrinti, kad ji bet kada rastų savo žemiškąjį pavidalą. Todėl labai kruopščiai saugodavo mirusiojo kūną, jį balzamuodavo ir laidodavo patikimuose statiniuose (mumifikavimo procesą egiptiečiai įvaldė tik 11 ar 12 dinastijų laikais). Buvo liejamos pomirtinės kaukės, kuriamos portretinės mirusiojo skulptūros – siela būtinai turėjo rasti savo žemišką pavidalą. Atitinkamai, kapai buvo statomi taip, kad išliktų ilgam. Kad pomirtiniame gyvenime nejaustų nepritekliaus, mirusiajam į įkapes sudėdavo ir buities daiktus, papuošalus, tarnų statulėles, to žmogaus daiktus. Kapo viduje, šalia mirusiojo, būdavo gausu tapytų ir reljefinių scenų, vaizduojančių žemiškus įvykius – karą, medžioklę, puotas, mirusiojo poilsį šeimos aplinkoje, dirbančius vergus, nes buvo tikima, kad mirusiojo siela ir toliau gali dalyvauti šiuose įvykiuose (pvz. žr. žemiau „Ti, stebintis hipopotamų medžioklę“, 2400 m. pr. m. e.). Kai kuriais atvejais kapo piešiniuose mirusysis būdavo pavaizduotas su draugais ar šeimos nariais (kad jie būtų kartu aname pasaulyje), vaizduojamos maisto aukos ir žemdirbystės veikla (kad mirusysis nepritrūktų maisto).

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Senovės Egipto architektūra.

Svarbiausi senovės Egipto architektūros statiniai – piramidės (kapai). Jokioje kitoje šalyje nebuvo statomi tokio aukščio ir dydžio kapai. Ankstyvieji kapai − mastabos − tai palyginti nedideli, nupjautos piramidės formos stačiakampio plano laidojimo statiniai. Mastabą sudarė požeminė ir antžeminė dalys. Požeminėje dalyje buvo laidojimo patalpa, antžeminėje – viena arba kelios patalpos mirusiojo statulai ir apeigoms. Abi dalis jungė slaptas koridorius.

Mastaba
Gizos piramidžių ansamblis. Artimiausia iš didžiųjų Mikerino piramidė, vidurinė − Chefreno piramidė, tolimiausia − Cheopso arba Didžioji piramidė, dėl atstumo atrodanti mažesnė už Chefreno

Po mastabų atsiranda didelės laiptuotosios piramidės. Pati seniausia – faraono Džoserio piramidė (apie 2650 m. pr. m. e., 3 dinastija). Ji sudaryta iš į viršų mažėjančių 6 terasų. Tai pilnaviduris kalnas, supiltas ant kapo. Džoserio piramidės statybų projekto autoriumi nurodytas dievo Ra žynys Imhotepas, kuris laikomas anksčiausiu žinomu architektu istorijoje.

Vėlesnėse piramidėse jau atsiranda koridoriai, menės, mumijų, aukų kambariai – ištisi labirintai. Pirmoji Snofru piramidė Maidume buvo pastatyta laiptuota ir jos briaunos sąmoningai išlygintos. Lenktąją piramidę pastatė faraonas Snofru – jos viršutinės dalies sienos labiau pasvirusios į vidų negu apatinės. Pirmąja išties lygiabriaune piramide tapo Snofru trečioji raudonoji piramidė Dahšūre. Garsiausias lygiabriaunių Gizos piramidžių ansamblis – ketvirtos dinastijos faraonų Cheopso, Chefreno ir Mikerino piramidės. Šios trys piramidės skiriasi nuo Džoserio pakopinės piramidės – jų lygios sienos ir tiesios briaunos. Chefreno piramidės vartus saugo iki šių laikų išlikęs didžiulis sfinksas − gulinčio liūto pavidalo skulptūra su žmogaus veidu, kuriame, tikima, tikriausiai buvo pavaizduotas kuris nors iš piramidžių statybų faraonų (vėlesniais laikais stipriai apgadintas musulmonų). Cheopso piramidė pati didžiausia – aukštis 147 m. Piramidžių išorė buvo padengta balto kalkakmenio blokais, iš šių padengimų išliko tik Chefreno piramidės viršūnė ir dalis granito akmenų Mikerino piramidės papėdėje. Tikima, kad pats piramidžių smaigas buvo dekoruotas auksu. Tikėtina, kad piramidžių formos pasikeitimas buvo įtakotas pasikeitimo Sen. Egipto religinėje sistemoje, kai faraonas pradėtas tituluoti saulės dievo Ra sūnumi. Visos piramidės orientuotos į pasaulio šalis ir faraono laidojimo šventyklos orientacija pasikeitė į rytų pusėje tekančią saulę, kai anksčiau buvo nukreipta į šiaurines žvaigždes.

Vidurinės karalystės laikais paplito jau Senojoje karalystėje naudotas laidojimo būdas – uolinis kapas, išstūmęs laidojimą mastabose ir piramidėse. Laidojimo patalpos buvo iškertamos kalno šlaite. Priešais stovėdavo slėnio šventykla, link laidojimo vietos vesdavo kelias. Naujosios karalystės laikotarpiu svarbiausiais pastatais tampa šventyklos. Jos statomos trijų tipų: terasinės, slėnio ir uolinės. Link šventyklos vesdavo sfinksų alėja (liūto kūno statulos su žmogaus ar avino galvomis). Tuomet šventyklos vartai – portalas, iš portalo šonų – pilonai. Priešais portalą remiančius pilonus stovėdavo faraono kolosai – kelis ar keliolika kartų už žmogų didesnė skulptūra, vaizduojanti faraoną arba kokį nors dievą. Už pilonų būdavo portikas – prieangis su kolonų sale. Kolonų tipai – papiruso, lotoso, palmės. Atraminė architektūra (skliauto egiptiečiai nežinojo). Žinomiausios šventyklos – Luksoro, Karnako (slėnio), faraonės Hačepsutos (terasinė), faraono Ramzio II (uolinio tipo). Karnako šventykla skirta saulės dievui Ra – vyriausiajam Egipto dievui. Statyba tęsėsi beveik tūkstantį metų, nes kiekvienas faraonas vis ką nors pristatydavo. Viduje – milžiniškos kolonos, kurių aukštis prilygsta 7 aukštų namui. Egiptiečių kolonos jau turi visas pagrindines kolonos dalis: bazę, liemenį, kapitelį ir abaką.

Vaizduojamasis menas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Senovės Egipto dailė.

Apvalioji ir reljefinė skulptūra, sieninė tapyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Visam Egipto menui būdingas griežtų taisyklių – kanonų – laikymasis. Dydžių hierarchija: dievų ir faraonų figūros vaizduojamos gerokai didesnės nei paprastų žmonių. Atskiras žmogaus kūno dalis piešė iš skirtingų žiūrėjimo taškų: žmogaus galvą − iš profilio, kūną ir akis − iš priekio, kojas ir pėdas – iš šono. Labai svarbi ir pabrėžta pečių linija. Buvo nustatytas ne tik figūrų dydžio, bet ir pozų, judesių vaizdavimas, taip pat drabužių bei odos spalvos. Dievai ir žmonės vaizduojami jauni ir liekni. Aukštų valdininkų tipai buvo du: jauno ir tvirto bei subrendusio, su išmintį demonstruojančiu veidu ir susmukusiais raumenimis ar riebalas. Pastarąjį tipą iliustruoja sėdinčio raštininko skulptūra. Sėdinčios figūros susidėję rankas ant kelių. Griežtai nustatyti buvo statulų tipai:

  1. stovinti figūra tiesi, išsitempusi, galva pakelta aukštyn, kaire koja žengia į priekį, rankos nuleistos ir priglaustos prie kūno.
  2. sėdinti – rankos simetriškai padėtos ant kelių, liemuo tiesus. Žvilgsnis nukreiptas į tolį.

Egiptiečiai perspektyvos nežinojo, komponuodavo juostomis (registrais). Artimesni dalykai būdavo juostoje kompozicijos apačioje, o tai kas toliau – sudėliojama į kitą juostą aukščiau. Svarbi kompozicijos dalis, dažnai papildanti egiptiečių reljefus ir tapybą, yra hieroglifai. Egipte labai išvystytas ir subtiliai modeliuojamas reljefas – būdavo įvairių tipų – šiek tiek iškilus, truputį žemesnis už foną, kartais tik įrėžta linija. Vis žemesnės socialinės padėties žmonės būdavo vaizduojami vis šiek tiek laisviau, mažiau kanonizuotai. Vidurinės karalystės laikotarpiu tapybos kanonai mažai keitėsi, tačiau skulptūroje pradėti vaizduoti mažiau idealizuoti žmonės. Pavyzdžiui, faraono Senusreto III veide atsispindi senatvės ir susirūpinimo požymiai. Moterys pradėtos vaizduoti siauresniais pečiais ir plonesnėmis lūpomis, vyrai mažesnėmis galvomis ir ne taip aiškiai išreikšta kūno muskulatūra kaip Senosios karalystės laikotarpiu. Iš šio laikotarpio rasti brangūs papuošalai rodo, kad Viduriniojoje karalystėje jiems egiptiečiai teikė didelę svarbą.

Dailės temos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Egiptiečių gyvenimo kronika: faraonų karai, medžioklė, puotos, kasdienės aplinkos vaizdai, dirbantys vergai, darbiniai gyvuliai, gamta, paukščiai, tvenkiniai. Labai dažnas procesijos, eisenos motyvas (tiek freskose, tiek reljefuose) – figūros išdėliotos viena paskui kitą, išlaiko vienodus atstumus ir ritmiškai kartoja judesius. Taip pat ant kai kurių šventyklų sienų randama ir erotinių scenų. Dievybių gyvenimą vaizduojančių piešinių, faraonų aukojimus.

Naujosios karalystės laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Egipto mene įvyksta reikšmingi pokyčiai. Aukštųjų sluoksnių egiptiečių gyvenimas darosi vis ištaigingesnis, į dailę veržiasi pasaulietiniai motyvai – vis dažnesnės puotų scenos, šventės, kilmingų damų puošimasis. Pradėta vis mažiau paisyti senųjų vaizdavimo kanonų, atsiranda neįprastų rakursų ir pozų – trijų ketvirčių kampu, iš nugaros, anfas, figūros užstoja viena kitą. Šiam laikotarpiui būdingi auksiniai, dramblio kaulo ar fajanso tualetiniai reikmenys: brangios kosmetikos dėžutės, tualetiniai šaukšteliai. Visi šie daiktai puošnūs, bet neperkrauti, gan lakoniški.

Amarnos laikotarpis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ypatingai nuo kanonų išlaisvėti Egipto menui pavyko, kuomet į valdžia atėjo Amenchotepas IV (apie 1553−1535 m. pr. m. e.). Jis pasivadino Echnatonu, perkėlė Egipto sostinę į visiškai naujai pastatytą miestą Achetatoną, įvedė vieno saulės dievo – Atono kultą (vietoje senojo dievų panteono), sulaužė daugelį įprastų tradicijų. Dailėje atsiranda jausmingumas, žmogus tarsi nusimeta kaukę, imta vaizduoti jo jausmus, emocinę būseną. Echnatono ir jo žmonos Nefertitės portretai – pirmą kartą Egipto istorijoje faraonas pavaizduojamas tiesiog kaip žmogus, nelabai tobulų veido bruožų. Paties Echnatono statula, pastatyta Karnake, vaizdavo siaurų pečių, išsipūtusiu pilvu ir plačių klubų faraoną. Gali būti, kad faraonas turėjo fizinės išvaizdos nukrypimų, tačiau taip jį vaizduoti viešai buvo labai neįprasta ir vargiai tai galėjo įvykti be paties faraono patvirtinimo. Amarnos laikotarpiu sukurti vieni iš pačių žymiausių sen. egiptietiškojo meno kūrinių − Echnatono motinos, karalienės Tijos galva ir jo žmonos Nefertitės biustas. Po Echnatono mirties vėliau valdę faraonai grąžino buvusių dievų kultus, Achetatono miestas buvo apleistas, faraono Echnatono vardas ištrintas iš istorijos ir egiptietiškasis menas grįžo prie tūkstantmečių senumo tradicijų. Šis pasikeitimas prasidėjo jau su Echnatono spėjamo sūnaus Tutanchamono valdymu.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Senovės Egipto raštas.

Senovės Egipto literatūra skirstoma į keturis periodus:

  1. Senosios karalystės (3 tūkstantmetis pr. m. e.),
  2. Viduriniosios karalystės (XXI−XVII a. pr. m. e.),
  3. Naujosios karalystės (XVI−IX a. pr. m. e.),
  4. Demotinė (VIII−III a. pr. m. e.).

Egiptiečių literatūra prasidėjo su pomirtinių aukų įrašais valdovų kapuose ir valdovų vardų, jų titulų, rango žymėjimais. Ilgainiui aukų sąrašai virto aukojimo giesmėmis, o mirusiųjų vardai įpinti į jų gyvenimo įvykių minėjimus (biografijos forma). Viduriniosios karalystės laikotarpiu įrašai kapuose išplito tarp kitų kilmingųjų, ne vien valdovų kapuose. Jie buvo laisvesni ir tikriausiai anksčiau jau egzistavo žodine forma. Egiptiečių raštas buvo trijų formų: hieroglifų (seniausias, sudarytas vien iš paveiksliukų, reiškiančių objektą ar veiksmą), hierotinis (kai kurie hieroglifai supaprastinti, pakeisti simboliais) ir demotinis (naujausias, naudojami vien abstraktūs simboliai).

Hunefero „Mirusiųjų knyga“. Iliustracija vaizduoja mirusiojo širdies svėrimą ir Ozirio teismą, kuris esą mirusiojo laukia pomirtiniame pasaulyje (apie 1285 m. pr. m. e., Britų muziejus, Londonas)

Naujosios karalystės laikotarpiu kapų literatūra tiek paplito, kad valdovai užsakydavo plačius tekstus su iliustracijomis. Garsiausias iš šių tekstų yra papirusų rinkinys „Mirusiųjų knyga“, sudaryta iš daugiau nei 200 giesmių ir maginių tekstų, perkeltų iš Viduriniosios karalystės tekstų, užrašytų ant sarkofagų. „Mirusiųjų knyga“ būdavo įdedama į laidojamojo asmens sarkofagą kartu su kitais pomirtiniui gyvenimui skirtais objektais. Ši knyga žymi pasikeitimą pomirtinio gyvenimo sampratoje, nes pradėta tikėti, kad jis priklausomas nuo asmens pasirinkto gyvenimo kelio ma’at ir išbandymų, kuriuos esą skiria pomirtinio gyvenimo dievai. „Mirusiųjų knyga“ buvo kaip patarimų ir užkeikimų vadovėlis, padėsiantis mirusiajam kitame pasaulyje.

Iš Senovės Egipto poezijos išliko himnų dievams, Nilo upei, raudų, pamokymų eilių, meilės lyrikos. „Himnas Atonui“, priskiriamas faraonui Echnatonui, yra vienas iš dažniausiai cituojamų, jame įžvelgiamas ryšys su Biblijos 104 psalme.

Apibendrinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai Egipto meno bruožai: dekoratyvumas, stilizacija, monumentalumas, didybės kultas, griežtų taisyklių (kanonų) laikymasis. Egiptiečių menas tarnavo pomirtinio gyvenimo kultui, pasižymėjo tęstinumu ir funkcionalumu − beveik visi senovės egiptiečių kūriniai buvo naudojami religinėse apeigose, turėjo konkrečią dvasinę funkciją.

Naudingos nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  • Meno istorija: vadovėlis XI–XII klasei / Ariadna Čiurlionytė. Kaunas: Šviesa, 2001.
  • Janson’s History of Art: The Western Tradition (8th Edition). Pearson Education, Inc., 2010.
Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.