Kapas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
XIX a. krikščioniškas kapas. Kėdainių Kauno gatvės kapinės

Kapas – vieta, kurioje palaidotas velionis, paprastai kaip nors pažymėta, išskirta iš aplinkos. Kadangi labiausiai pasaulyje paplitęs mirusiųjų šarvojimo būdas yra palaikų laidojimas žemėn, tai dauguma kapų yra įkasti į žemę, nors būna ir laidojimo urvuose tradicijų. Dažniausiai kapai įrengiami šalia, sudaro kapų grupes (kapines, kapinynus, nekropolius), pavieniai kapai retesni (dažniausiai valdovų, kitų iškilių asmenybių).

Ankstyviausi žinomi paleolitiniai mirusiųjų kapai dažniausiai buvo įrengiami urvuose, o nuo mezolito randami kapinynai. VIV tūkstm. pr. m. e. Europoje laidota ilguosiuose pilkapiuose, vėliau, V–III tūkstm. Vakarų Europoje ėmė rastis iš akmenų sudaryti megalitiniai kapai, nuo IV a. tūkstm. antros pusės daug kur Eurazijoje, Afrikoje imti statyti dolmenai. Britų salose, Šiaurės Europoje paplito koridoriniai kapai. Nuo III tūkstm. pr. m. e. mirusiuosius imta laidoti pilkapiuose – mirusieji laidoti su įkapėmis, medinis ar akmeninis pomirtinis namelis būdavo užpilamas žemėmis ir apkraunamas akmenimis.

Senovės Egipte mirusieji pradžioje laidoti urviniuose kapuose (hipogėjuose), vėliau antžeminiuose statiniuose – mastabose, o nuo III tūkstm. pr. m. e. faraonų šarvojimui imtos statyti masyvios piramidės. Ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu mirusieji laidoti požeminėse nišose – katakombose. Nuo viduramžių ėmė plisti kapinės, kurios pradžioje kūrėsi bažnyčių šventoriuose.[1] Krikščionių šventųjų kūnai paprastai būdavo laidojami bažnyčiose, tam tyčia įrengtose kriptose, relikvijoriuose, sarkofaguose. Taip dažnai laidoti ir įvairūs krikščionių valdovai, didikai. Paprastų žmonių kapus paprastai žymi antkapinis paminklas arba tiesiog kryžius, nors turtingesnieji paprastai įsirengdavo šeimos koplyčias.

Islamo pasaulyje paprastų žmonių kapai būna nedideli, be ryškesnės architektūros, tuo tarpu iškilių valdovų, karališkų šeimų, žymių sufijų kapai pažymimi didingais statiniais – mauzoliejais. Indijoje dauguma hinduistų velionių kūnų yra deginami, o pelenai išbarstomi į upes, tačiau iškilių jogų, mokytojų kūnai yra laidojami žemėn (tikima, kad jie įveikė persikūnijimų grandinę, todėl jų nebereikia nuskaistinti ugnimi), o toje vietoje pastatomos šventyklos, vadinamos samadhi. Budistai panašiu principu stato stūpas.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Kapas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006