Senovės Egipto architektūra

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Senovės civilizacija: Senovės Egiptas
(Kemet)

Istorija • Valdovai • Religija

Menas: architektūra,

dailė, muzika, literatūra.

Raštas • Mokslas • Kalendorius

Senovės Egipto architektūra, plėtota Senovės Egipto teritorijoje, pasižymi monumentaliais statiniais iš didžiulių akmens blokų. Žymiausi pavyzdžiai – Didysis Gizos Sfinksas, Cheopso piramidė, Karnako šventykla.

Charakteristikos

Senovės Egipto architektūrą galima skirstyti į tris laikotarpius, atsižvelgiant į Senovės Egipto periodus. Tai yra Senoji, Vidurinioji ir Naujoji karalystė.

Senoji karalystė

Senajai karalystei būdingas faraono asmens sudievinimas. Tai atsispindi ir to meto statiniuose – tuo metu Egipte atsiranda monumentalioji architektūra.

Valdant Džoserui pastatoma Džoserio piramidė (60 m). Iš pradžių tai buvo mastaba, tačiau vėliau Imhotepas, šio statinio architektas, atrado, kad galima sustatyti vieną mastabą ant kitos, taip gaunant laiptuotą piramidę. Tuo remiantis vėliau pastatytas vienas žymiausių Egipto architektūrinių stebuklų – Gizos piramidžių ansamblis, kurį sudarė kelios piramidės, tarp jų – didžiosios faraonų Chefreno, Cheopso, Mikerino piramidės. Neseniai kasinėjant prie Chefreno piramidės buvo atrastas dar vienos piramidės pagrindas, tiksliau jo liekanos. Tada paiškėjo, kad iš viso būta keturių piramidžių. Sugriautoji priklausiusi Cheopso sūnui faraonui Džedefrei (2524–2516). Sostą užėmus kitam Cheopso sūnui jo pirmtako piramidė buvo sugriauta, o šalia jos ant kalno iškilo naujojo faraono Chefreno piramidė. Didžiausioji iš piramidžių – Cheopso (aukštis – 146,6 m). Jos pagridas, kurio kraštinė – 230 metrų, dengia 5 hektarus. Jai pastatyti prireikė 2,6 mln. luitų sveriančių po 7 tonas.

Senojoje karalystėje buvo statomos daugiausia grandiozinės kapavietės, kurių forma piramidinė. Labiausiai išsiskiria keistoji Meidumo piramidė. Ji buvo pastatyta kaip laiptuotoji piramidė, paskui padidinta, o tada perstatyta kaip geometriškai taisyklinga piramidė. Atrodo, kad ją pasistatė faraonas Snoferu, nors neretai teigiama, jog darbą pradėjo jo pirmtakas Hunis.

Prie piramidžių randama daug kapų, kuriuose laidoti įvairūs didikai. Kapai buvo paprasti, nepagražinti, tik retas kuris išrašytas hieroglifų eilėmis. Vėlesnėse kapuose bei šventyklose randame įvairios tematikos reljefų, daugiausia su darbo vaizdais arba šlovinančiais dievus tekstais. Kapai statyti taip, kad imituotų senovės egiptiečių namus ar palapinės sienas. Tai akivaizdžiai atsispindi faraono Uno kape.

Didžiausia laikotarpio naujovė buvo saulės šventyklos. Iš jų geriausiai išlikusi – smarkiai apardyta Niuserės pastatytoji Abu Gurabe, netoli Abu Sirio. Šių šventyklų pagrindinė ypatybė buvo atvira saulės aikštelė su kolonada palei dvi sienas reljefamas saugoti, pro kurią patenkama į didelį kiemą su didžiuliu altorium priešais abstraktųjį kulto simbolį – pauksuotą ben ben, užkeltą ant pakylos. Tokios šventyklos statytos arti kapų. Kapas su šventykla neretai sudarydavo uždarą kompleksą. Statybai naudoti stačiakampio formos blokai, kurie atstojo kolonas.

Tuo laikotarpiu šalia kapų randama pomirtinių laivių palaidojimų, bene pati garsiausia tokių laivių rasta prie Cheopso piramidės ir dabar eksponuojama Gizos muziejuje.

Iš aptrupėjusių fragmentų matoma, kad V dinastijos paminklai buvo tikri senovės Egipto architektūros perlai. Greta toliau tvarkoma irigacinė sistema. Architektūroje naudojami šviesos ir tamsos efektai. Baigiantis Senajai karalystei, mastabos ir didžiuliai grandioziniai kapai ėmė prarasti savo vertę, nes jie neapsaugojo mumijų nuo plėšikų. Beveik visi Senosios karalystės kapai yra išplėšti.

Vidurinioji karalystė

Tai – aukštos kultūros, mokslo ir technikos išsivystimo laikotarpis. Iškastas kanalas, jungiantis Raudonąją jūrą ir Nilą.

Piramides stato jau ne iš blokų, todėl iki šių laikų jos neišliko. Svarbus Mentachotepo II kapas Deir al Bachri vietovėje. Tai – viena ant kitos sustatytos dvi terasos su stulpų eilėmis. Statinio viršuje stovi maža piramidė, atliekanti simbolio funkciją. Perspektyvos efektą statytojai sprendė spalvos pagalba: priekinė stulpų dalis geltona, antroji mėlyna (ši spalva kuria gilumos įspūdį). Šioje šventykloje jau yra hipostilinė salė, perestilinis kiemas, vyrauja išilginė kompozicinė ašis, kurią formuoja ir labiausiai išryškina sfinksų alėja. Kapuose randama begalė reljefų, kuriuose galima įžvelgti stiprią Memfio įtaką. Jų randama pirmojo Nilo slenksčio rajone, Vadi Hamamate, Hatnubo akmens laužyklose ir kitur. Reljefai mažai kuo pasikeitė, tik buvo kur kas iškilesni.

Energingiausiu statytoju laikimas faraonas Sesostris I: jis įkūrė didžiulę saulės šventyklą Heliopolyje, kurioje pastatyti jo jubiliejiniai obeliskai. Jis statė arba atstatinėjo įvairiausiose Egipto vietovėse, neapleisdamas ir šeimos rezidencijos Tėbuose, kurių iki tol nelabai žymus dievas Amonas dabar ėmė palengva kilti ir paliudijo vėlesnių dinastijų karalių vardai. Vidurinės Karalystės Tėbų statiniai vėlesnių faraonų buvo naudojami kaip akmens skaldyklos.

Faraonas Sesostris III atstato daugybę tvirtovių pietų Egipte, kur vėliau imtas Nubijoje garbinti kaip dievas. Statybos apogėjus pasiektas valdant Amenemhetui III, kuriam sukurti statiniai bei skulptūros yra milžiniško dydžio.

Naujoji karalystė

Naujojoje karalystėje faraonai pradėjo prarasti savo dieviškumo statusą. Šiuo laikotarpiu hiksai užėmė pietinę Egipto dalį iki pat Tėbų, o likusią dalį privertė mokėti duoklę. Tačiau vėliau 17 dinastija, perėmusi iš hiksų karybos meną, išsivadavo iš jų, 18 dinastijos faraonai įsiveržė į Siriją, vėliau prasiveržė net iki Eufrato, grobė iš pavergtų šalių turtus, vergus. Egiptas praturtėjo, tai atsiliepė ir šalies architektūrai.

Kadangi pradėta centralizuoti valstybę, o norint tai tinkamai padaryti reikia centralizuoti ir religiją, įvedamas Amono Ra kultas. Tuo pasinaudoję žyniai reikalauja iš faraonų dalies karinio grobio Amono Ra šventykloms (Pavyzdžiui, Tutmozis atidavė net 14 tonų aukso.), todėl šios tapo žymiai puošnesnės.

Pagrindinės statybos persikelia į gyvųjų krantą, kapai atskiriami nuo šventyklų. Faraonai pradedami laidoti Karalių slėnyje, vakariniame Nilo krante. Kapai įrengiami po žeme, uolose. Kai kurių planai primena labirintus.

Laikotarpiui būdingi vaizdiniai, kuriuose pavaizduotas faraonas, važiuojantis kovos vežimu. Tai – išskirtinis šio laikotarpio bruožas. Kapuose, pvz., Sečio, Ramzio II sūnų įrengiamos kolonų salės. Laidojimo patalpos įrengiamos taip, kad jas būtų kuo sunkiau rasti (tuo metu senieji kapai jau buvo išplėšti ir naujieji valdovai žinojo, kad taip gali nutikti ir su jų kapais)..

Šventyklų tipai:

Terasinis. Pavyzdys: faraonės Hačepsut šventykla. Šioje šventykloje kapo nėra, nes Hačepsut palaidota Karalių slėnyje. Statinyje vyrauja išilginė kompozicinė ašis, kaip ir Mikerino šventykloje. Eksterjere gausi skulptūrinė puošyba, šventykla labai turtingai įrengta.
Lygumų. Pavyzdžiai: Karnako, Luksoro šventyklos. Šio tipo šventyklai yra labai svarbus fasadas. Iš abiejų pusių link šventyklos veda sfinksų alėja, išryškinanti išilginę kompozicinę ašį. Fasadas didelių mastelių, iš abiejų pusių stovi trapecijos formos pilonai, kurių plokštumos išpuoštos reljefais, tarp jų – pagrindinis portalas, o priešais – dievų statulos bei du obeliskai. Tokios šventyklos turi hipostilinę salę, kuriai būdingas bazilikalinis tipas, naudotas siekiant išryškinti išilginę kompozicinę ašį, bei perestilinį kiemą. Viduryje esantys stulpai yra aukštesni, didesni, tarpai tarp jų – platesni, o šonuose esantys – mažesni. Sudaromas toks įspūdis, kad einant į kraštus darosi vis tamsyn, o einant link centro – vis šviesyn.
Uolinis. Pavyzdžiai: Ramzio II šventykla Abu Simbelo vietovėje. Kitaip kartais dar vadinamas perestiliniu, šis šventyklų tipas pasižymi tuo, kad tokios šventyklos yra iškaltos olose, šviečianti saulė apšviečia tas sales. Abu Simbelo vietovėje pastatytų uolinio tipo šventyklų fasadas panašus į lygumų tipo šventyklų. Taip pat vyrauja išilginė kompozicinė ašis, orientuota į saulės tekėjimo kryptį, kad apšviestų tolimiausiais šventykloje esančias statulas.

Keičiasi ir pomirtinių koplyčių reljefai. Daugiausia juose vaizduojama persmelkti magijos pomirtinio pasaulio mitologijos vaizdiniai. Amarnos laikotarpiu statomos šventyklos pasižymi atvirais kiemais, kad dievas Atonas galėtų pasiekti savo aukas, sudėtas ant daugybės altorių. Kapai įrengiami uolose netoli Amarnos, tačiau reformai žlugus šie kapai buvo apleisti ir visi didikų kūnai perkelti į Karalių ir Karalienių slėnius.